Mažų namų eksperimento pabaiga

Tai mažų namų eksperimentas baigėsi? Paklausė manęs viena pažįstama, kai pasakiau, kad ieškome didesnio būsto mūsų šeimai. Mūsų, penkių asmenų šeimos gyvenimo 56 kvadratinių metrų bute nepavadinčiau eksperimentu. Labiau – puikiu gyvenimo etapu, kuris leido išmokti kelias pamokas ir suprasti dalykų apie save, savo gyvenimą, poreikius ir troškimus.

Kai prieš daugiau nei tris metus ieškojome buto miesto centre, nes norėjome pabandyti, kaip mums seksis gyventi ne name (tai gal vis dėl to tai buvo eksperimentas?), aplinkybės buvo visai kitos. Vaikai buvo jaunesni, mano vyras dirbo labai toli nuo Lietuvos ir namo grįždavo retai, aš buvau pavargusi nuo darbų prie namo ir išsiilgusi bendravimo su žmonėmis, kurie nėra mano vaikai. Tada nebuvo pandemijos ir karantinų, bei minčių, kad reikės visiems užsidarius sėdėti namuose. Visai netikėtai skelbimuose radau parduodamą dabartinį mūsų butą, nuvažiavau, pažiūrėjau, labai abstrakčiai suplanavau, kad lyg ir visiems vietos užteks ir butą nusipirkome.

Prieš tris metus rašiau, kad ne kvadratuose esmė . Ir šiandien pasilieku prie šių žodžių. Laimingam ir patogiam net ir didelės šeimos gyvenimui nereikia daugybės kvadratinių metrų, kelių aukštų ir atskirų vonios kambarių visiems. Maži namai išmoko atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, mokytis palaukti eilėje prie tualeto, gerbti kiekvieno asmeninę erdvę. Aš turėjau daugybę progų pagalvoti kaip gerai ir patogiai išspręsti virtuvės, miegamojo ir bendrų zonų klausimus.

Bet. Net jei ne kvadratuose esmė, esmė yra atskiruose kambariuose, pageidautina – su durimis. Ypač, kai namuose yra paauglių. Ypač, kai namuose yra auganti maža sesė, kuriai asmeninės ribos dar ne visada aiškus dalykas. Ir aišku, kai namuose yra tėvai, kuriems (ne)retkarčiais kambarys su durimis tikrai praverstų. Mes pradėjome netilpti savo 56 kvadratiniuose metruose, kur į vieną buto patalpą telpa virtuvė, miegamasis, svetainė ir vaikų kambarys. Gyventi galima, bet jei galima geriau, tai kam kankintis?

Taip prasidėjo mūsų paieškos, kasdienis laikas nekilnojamo turto skelbimų portaluose, lūkesčiai ir nusivylimai. Malonūs nekilnojamojo turto agentai ir keisti parduodamų butų šeimininkai. Didelio buto paieška miesto centriniuose rajonuose (mes labai norėjome likti savo arba gretimame rajone iš kur viskas pasiekiama pėsčiomis arba visuomeniniu transportu) yra varginantis procesas, apie kurį dar parašysiu. Ir man atrodo mums tiesiog labai pasisekė. Arba taip buvo lemta. Nes kai radome savo butą, viskas ėjosi kaip sviestu patepta.

Šiais metais Kalėdas (o gal net savo gimtadienį spalio mėnesį) planuoju jau naujuose mūsų namuose. Keturių kambarių bute su trimis balkonais, netoli mano mylimo turgaus, upės ir skanių Vilniaus vietų. Instagrame sulaukiau labai daug klausimų apie tai kur ir koks naujasis mūsų butas. Lietuvoje vis dar labai mažai žmonių pasakoja apie namų pirkimą, įsirengimą ir visus su tuo susijusius procesus. Ir aš juos suprantu, nes prieš tris metus buvau nusiteikusi nieko susijusio su naujais namais nepasakoti. Ištvėriau mažiau nei pusmetį :) Šį kartą kažkaip viskas kitaip.

Nuo pat pradžių noriu dalintis ir pasakoti apie mūsų sprendimus – kodėl negriausime sienų, kodėl nejungsime virtuvės su jokiu kambariu, kodėl rinksimės tas spalvas ir medžiagas, kurias rinksimės, kodėl paliekame seną spintą, kaip seksis restauruoti parketą ir t.t. Didžioji dalis informacijos aišku liks mano Instagram, bet manau rasiu būdą ir čia pasidalinti mūsų naujų namų kūrimo istorijomis. O pasakoti tikrai bus ką.

Jei ieškote naujų namų – linkiu kantrybės. Jei remontuojate – linkiu kantrybės. Jei svajojate apie kitokius namus, nei turite dabar – linkiu drąsos ir palankių aplinkybių.

Paskelbta$ s

Viena mintis

  1. Ačiū!Visai nesenai Jus kažkur ig atradau,pasekau ir pamiršau… savaitę gal pastoviai parodo jūsų storį vieną,kitą.. ir pradėjau atidžiau pažiūrėt,nes netolimoj ateity bus viskas taip artima. Ir vėl iš naujo reiks įsirengt trečius didesnius namus 😊Dabar rašaus,fotkinu visą informaciją kas kaip. Tad kantrybės ir sėkmės!

Komentarai nepriimami.