Vanduo augalams yra mūsų meilė jiems. Ir nors A. Mamontovas dainavo, kad „niekada meilės nebus per daug“, tačiau kambarinių augalų pasaulyje per dideli „jausmai“ vandens pavidalu labai dažnai būna pražūtingi. Todėl natūralu, kad tiek tarp pradedančiųjų, tiek jau pažengusių augalų mylėtojų populiariausias klausimas – kaip dažnai reikia lieti savo kambarines gėles?
Savo kailiu patyriau, kad paprasto ir aiškaus atsakymo į šį klausimą, deja, nėra. Pirmiausia, skirtingi augalai klesti skirtingose sąlygose – kol vieniems reikia daugiau vandens, yra ir tokių, kurie nori kaitros ir sausumos.
Be to, augalo liejimo dažnį lemia ir kiti faktoriai: kokioje žemėje augalas auga, į kokį vazoną (įtakos turi ir dydis, ir iš ko pagamintas) jis įsodintas, kiek saulės šviesos gauna, kokia drėgmė, temperatūra kambaryje ir panašiai.
Kai tiek daug aspektų, paprasti dalykai ima komplikuotis. Todėl kyla dar vienas klausimas – ar verta turėti augalų laistymo grafiką?
Su kambariniais augalais pati draugauju jau daugiau kaip šešerius metus ir esu išbandžiusi ne vieną jų priežiūros triuką. Pasakysiu atvirai, kol augalų namuose buvo iki 20, grafikas buvo gana efektyvi priemonė – turėjau susikūrusi net atskirą „Excel“ failą. Tačiau, augant augalų kiekiui ir jų įvairovei, grafikas ėmė griūti – pamiršdavau žymėti, pavargau viską detaliai sekti, galiausiai, paties grafiko rengimas atimdavo iš manęs per daug laiko. Be to, keičiantis sezonams, turi keistis ir augalų laistymo dažnis. Todėl grafiko idėjos atsisakiau.
Taigi, ką tuomet daryti? Pasidalinsiu paprastais savo augalų laistymo įpročiais, kurie galbūt pravers ir jums. Dažniausiai taikau jų miksą taip apsidrausdama – juk atsargumas gėdos nedaro.
Kaip patikrinti ar jau reikia lieti kambarines gėles?
Kilnoju vazonus. Sausa žemė sveria mažiau negu drėgna – taigi, pakeldama augalą su vazonu „iš akies“ matuoju svorį. Galbūt tai skamba keistai, bet su laiku šis matavimo pojūtis visai gerai išsivysto. Žinoma, didžiųjų vazonų namuose nekilnoju (nors būtų visai neblogas sportas), tai labiau tinka mažesniems augalams.
Naudoju medinę lazdelę. Kiekvienuose namuose galima rasti medinius kinų maisto pagaliukus ar grilinimui tinkančias lazdeles. Taigi, jas aš naudoju ne tik maisto ruošimui, bet ir augalų priežiūrai. Atsargiai įsmeigusi lazdelę į žemę ir ją ištraukusi žinau, ką daryti: jei lazdelė sausa, augalą, ko gero, laikas lieti, jei drėgna ir aplipusi žemėmis – vandens dar nereikia. Tik būkite atsargūs, nesmeikite itin aštrių lazdelių ir to nedarykite smarkiai, saugokite augalo šaknis.
Naudoju drėgmės matuoklį. Po kelių metų draugystės su augalais nebesididžiavau ir įsigijau specialų žemės drėgmės matuoklį. Prietaisas turi skalę nuo 1 iki 10, žyminčią drėgmės lygį. Rekomenduojama po kiekvieno naudojimo matuoklį nuvalyti, kad su žemių likučiais kitam augalui nepersineštų kokios ligos ar kenkėjai. Taip pat svarbu nepalikti jo ilgam drėgnoje žemėje, nes matuoklio metaliniai strypeliai gali oksiduotis ir jis nebeveiks. O šiaip veikia paprastai, aiškiai ir visai efektyviai.
Stebiu augalus. Kai kurie augalai gana išraiškingai patys pasako, kada jiems jau reikia vandens – lapeliai nugeibsta (pavyzdžiui, Vėzdūnės), suminkštėja ar susiraukšlėja (pavyzdžiui, Sanseverijos), kartais susisuka (pavyzdžiui, Skindapo ar Strelicijos). Nors preciziškieji augalų mylėtojai, ko gero, pasakytų, kad neverta laukti tokio liūdno signalo, bet man atrodo, kad geriau augalo šiek tiek nedalieti, nei jį perlieti.
O pabaigai – apie patį vandenį: augalus liekite nusistovėjusiu kambario temperatūros vandeniu. Aš jį stiklinėje ar plastikinėje talpoje palaikau pastovėti bent per naktį ar visą parą. Tai – papildomas meilės augalams ingredientas, kurį įvertins visos gėlės. Linkiu žaliuoti!
Miglė Strempickė – pagal profesiją komunikatorė, istorijų ir dialogų kūrėja, o iš prigimties – jaukumo, naujų patirčių ieškotoja, keliautoja bei didelė gamtos ir augalų mylėtoja. Jos namų džiunglėse žaliuoja daugiau kaip 70 augalų – ir dažnai sutinkami, ir dar retai Lietuvoje randami. Miglės gyvenimą su augalais galima stebėti Instagram paskyroje @miss_migla.