Kiekvieno mūsų kažkur laukia svajonių namai ir ši istorija yra apie tai, kaip atradome savuosius. Ilga istorija trumpai – prieš kelerius metus įsigijome pirmąjį savo būstą. Turėti savo nuosavą kampą, kaip ir daugeliui mūsų, buvo mūsų šeimos svajonė, kurią, atsiradus finansinėms galimybėms, išpildėme. Įsigijome standartinį trijų kambarių butą naujos statybos name Žirmūnuose. Kadangi butas buvo prieš tai gyventas, ketinome kosmetiškai jį remontuoti, kad šis labiau atitiktų mus ir mūsų poreikius. Taigi ruošėmės remontui tris metus, bet taip nieko jame ir nepakeitėme. Todėl ėmėme svarstyti, kas ne taip. Apie tai, kaip susikursime sau namus svajojome ne vienerius metus, tačiau įsigytame būste jautėmės esantys laikinai. Laikui bėgant keitėmės mes ir mūsų poreikiai, todėl planuojant jame savo ateitį, butas darėsi ankštas.
Be didelio spaudimo, lėtai ėmėme ieškoti naujo būsto, svajonių namų. Diapazonas buvo platus – nuo butų mieste iki namų užmiestyje. Tiesą pasakius, nežinojome, ko norime. Bet vieną dieną sulaukiau klausimo: „žiūrėk, o kas būtų, jei gyventume čia?“ ir vyras parodė seno buto nuotraukas nekilnojamo turto skelbimų portale. Butas iš pažiūros atrodė gan gerai, bet į pasiūlymą žiūrėjau skeptiškai – pastarasis seniai remontuotas, nestandartinis, kultūros paveldo srityje – kils daug rūpesčių norint jį sutvarkyti. Tačiau susitarėme, jog nuvyksime jo apžiūrėti. Nuvykome ir įsimylėjome :)
Iš apžiūros grįžome lyg ant sparnų, o ir brokerio paskatinimas „yra kitas pirkėjas“ (mūsų būstų pirkimo praktikoje – visada yra kitas pirkėjas :)) nulėmė, jog apsisprendėme – su visais rakandais ir dviem katėmis kraustomės į Naujamiestį! Tai buvo netobulas, daug trūkumų turintis, tačiau be galo šviesus ir jaukus butas tarpukario statybos pastate, įspūdingomis 3 metrų aukščio lubomis, su išsvajotu židiniu ir vos 10 minučių pėsčiomis nuo Vokiečių gatvės. Nors iš pradžių nežinojome, ko norime, bet tuo metu atrodė, kad visą laiką ieškojome būtent jo. Matėme jame daug potencialo ir savo šeimos ateitį.
Seno būsto minusai
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog be didelio vargo gavome tobulą savo svajonių būstą. Iš pažiūros gan tvarkingas butas, deja, realybėje atrodė kiek kitaip. Senas būstas turėjo daug neišspręstų problemų, kurių kelias jau pamatėme apžiūros metu:
- Bute dar nebuvo įvestas šildymas. Iki tol butas buvo šildomas elektriniais šildytuvais, todėl sunaudodavo daug energijos, kas kainuodavo kosmiškus 500 eur žiemos metu.
- Grindys sugadintos. Virtuvė buvo aplieta, dėl šios priežasties cemento pluošto plokštės sugėrusios drėgmę buvo išsikilnojusios ir plytelės visame bute suskilinėjusios.
- Židinys užverstas ir kelerius metus nekūrentas.
- Sienos seniai dažytos, purvinos ir nutrupėjusios.
- Lubos sulietos, o gipsokartono plokštės susuktos netinkamai, atrodo neestetiškai.
- Laiptai išklerę, netekę dalies detalių – prašosi būti keičiami.
- Baldai, žinoma, fiziškai ir morališkai pasenę.
- Užbaigiant viską su trenksmu – virtuvėje turėjome graužikų, kurie, pasirodo, yra dažnas Naujamiesčio ir Senamiesčio būstų svečias. :)
Perkant seną būstą mūsų pamoka galėtų būti tokia, kad kiek įmanoma, išsiklausinėti pirmiausia brokerio, o vėliau šeimininkų buto minusus. Idealu, kad iš anksto būtų galima susidaryti įspūdį, kiek teks į jį investuoti. Mūsų atveju, šeimininkai seniai jame negyveno, ir mažai ką žinojo, todėl be jų pagalbos turėjome įvertinti situaciją kiek pajėgiame optimaliau. Iš karto ėmėme ieškoti meistrų, kurie galėtų padėti įvertinti reikalingus atlikti darbus, jų terminus ir preliminarias sąnaudas. Kad geriau įsivaizduotumėte – galerijoje nuotraukos iš skelbimų portalo.
Nepaisant visko butas kėlė šiltus jausmus, nors ir žinojome, kad su kaikuriomis problemomis teks gyventi visą gyvenimą. Niekas gyvenime nėra tobulas. Mūsų namai taip pat niekada nebus tokie, bet jie bus saviti ir mylimi. Taigi pilve skraidė drugeliai ir ne kaip įsigijus pirmąjį būstą, norėjosi renovaciją pradėti kuo greičiau. Atradę savo erdvę buvome labai motyvuoti, kupini idėjų ir pasirengę iššūkiams. O jie mūsų laukė! :)
Kaip nusprendėme, kad senas butas yra mūsų svajonių namai?
Apibendrinant, noriu pasakyti, kodėl, ne kaip daugelis, vietoje erdvesnio būsto užmiestyje vis dėl to patraukėme arčiau miesto centro. Tai nebuvo impulsyvus sprendimas. Jį priimdami susidėliojome mums svarbius prioritetus:
- Visų pirma apsisprendėme, jog esame miesto žmonės. Norime būti arti centro, renginių, galerijų, barų, kavinių… Mums pasirodė vertybė galėti ryte nusipirkti iš greta esančios kepyklėlės šiltą bandelę, o iš kavinės parsinešti šviežiai skrudintos kavos. Tokiu būdu jaučiamės miestiečiais. :)
- Išsikalbėjome, jog galiausiai abu visada norėjome gyventi išskirtiniame būste. Mus žavėjo seni butai aukštomis lubomis Olandijoje ar Danijoje, kur teko viešėti. Jie turėjo nenusakomai jaukią ir unikalią aurą. Norėjome to jausmo savo kasdienybėje.
- Kodėl Naujamiestis? Per pastarąjį dešimtmetį stebėjome, kaip keičiasi Vilnius, kiek daug naujų erdvių atsiranda ir kaip transformuojasi senosios. Tą patį matome ir Naujamiestyje. Rajonas spalvingas, sparčiai keičiasi, vyksta gentrifikacija ir mes norime būti to dalimi.
- Norėjome išlaikyti privatumo ir buvimo tarp žmonių balansą. Naujai įsigytame būste metro storio sienos ir kaimynų neturėjimas virš mūsų užtikrino, kad šį balansą turėsime.
- Na, ir paskutinė priežastis – butas atitiko didesnės erdvės kriterijų. Tai reiškė, jog daugiau nereikės daryti kompromisų erdvės atžvilgiu.
Prioritetų susidėliojimas padėjo mums apsispręsti. Dar viena mūsų pamoka – surašykite viską ant lapo, nuo menkiausio iki svarbiausio pliuso ir minuso. Tik matydami savo lūkesčius aplinkai, ateities planus, laisvalaikio praleidimo būdus ir kitus aspektus, priimsite apgalvotą ir teisingą sprendimą, dėl kurio nesigailėsite.
Mano palinkėjimas dar tik laukiantiems savo svajonių būsto – nebijokite atrasti naujas erdves, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo ne tai, ko ieškote. Galbūt kaip ir mes pamilsite vieną tokią ir būsite be galo laimingi.
Ir pasikartosiu, jog kiekvieno mūsų kažkur laukia svajonių būstas. O galbūt jau tokiame gyvenate? Gal mūsų istorija panaši į jūsiškę? Arba visiškai nepanaši? Iš tiesų nėra svarbu, kokį atsakymą pasirinkote, tiesiog būtų nuostabu jei ir jūs pasidalintumėte savo istorija, kaip atradote svajonių namus. Nes gal jūsų istorijos laukia kas nors, kas nedrįsta imtis permainų, o tikros ir išjaustos istorijos labai įkvepia :)
Monika Godelienė yra VU istorijos bakalaurė, knygų mylėtojų ramstis knygyne „Draugystė”, dviejų kačių šeimininkė ir maisto tinklaraščio Šokoladas ir špinatas autorė.