Lietuviai vietoje butų vis dažniau renkasi namus, lietuviai spjovė į butus ir renkasi ką kitą, lietuviai vis dažniau renkasi individualius namus – čia tik kelios antraštės straipsnių, vis pasirodančių portaluose, kurias greitai radau. Jų įkvėpta nusprendžiau padaryti mažą tyrimą ir jį apibendrinti bandydama išsiaiškinti kur nori gyventi lietuviai.
Tai, kokiuose namuose gyvename yra įvairiausių veiksnių nulemtas dalykas. Daugelis jų yra asmeniški, kiti – nulemti aplinkybių ir galimybių. Savo Instagram paskyroje neseniai dariau apklausą ką – butą, namą ar kotedžą jei galėtų, rinktųsi žmonės savo gyvenimui. Atspėkite kas laimėjo :)
Nuosavas namas – svajonių būstas
Žolė po kojomis, terasa rytinei kavai, daržas ( nors ir vienos lysvės), kad vaikai neaugtų ant asfalto, gamta aplink, poilsiui nuo miesto šurmulio. Dar, kad nebūtų kaimynų, arba jie būtų tol, arba būtų labai faini. Kad būtum pats sau šeimininkas, nes tuose daugiabučiuose tai tik netvarka ir neįmanoma nieko susitarti. Nuosavas namas yra daugelio lietuvių svajonių būstas ir siekiamybė. Namas atrodo idealiausia vieta gyventi. Bet ar tikrai?
Atrodo, kartais tas troškimas turėti savo namą ir kiemą aptvertą tvora yra toks didelis, kad neįvertinama ne tik galinti varginti aplinkos priežiūra. Šitą dalyką kaip vieną gyvenimo name minusų dažnai minėjo nuosavų namų gyventojai. Nors svajonė yra kiemas su žole, tos pačios žolės priežiūra yra varginanti. Todėl nebestebina nuosavų namų rajonuose dažnai pasitaikantys kiemai, kuriuose tik trinkelės užima didesnį plotą nei veja, o kitokių augalų nelabai ir pamatysi. Toks tas pabėgimas nuo asfalto.
Daug dažniau noras gyventi name ir auginti vaikus ant žolės nugali racionalius, patogiam gyvenimui svarbius dalykus – atstumą iki mokyklos, parduotuvės, autobuso stotelės. Patogios infrastruktūros nauji privačių namų rajonai stokoja, o prošvaisčių, kad į namą vidury niekur ves asfaltas, o ne duobėtas žvyrkelis yra tik tada, kai tą asfaltą gali pakloti už savo pinigus. Bet negali, nes jei turėtum pinigų asfaltui, gyventum kitoje vietoje, šalia kitokių kelių.
Nesu girdėjusi, kad kas, gyvendamas toliau nuo miesto būtų paskaičiavęs kiek laiko per dieną, savaitę, mėnesį ar metus praleis automobilyje pakeliui į darbą, vaikų mokyklą ir darželį, parduotuvę ar muziejų. Kiek tai kainuos pinigų ir kaip vaikai grįš namo, kai pasieks tokį amžių, kai nenorės, kad juos vežiotų tėvai. Vaikai, jei norite likti su draugais po tėvų darbo valandų, pradėkite taupyti Boltui jau dabar.
Kotedžas – kai nelabai nori buto, bet ir nenori namo
Puikus tarpinis variantas tarp namo ir buto, rašė man žmonės. Taip, yra kaimynai, bet yra ir žolė, ir terasa kavai, ir vaikai ne ant asfalto. Kotedžas yra labai geras pasirinkimas, kai nenori buto, bet yra priežasčių, kodėl neperki namo. Kotedžai yra labiau įperkami nei nuosavi namai, yra arčiau patogiam gyvenimui reikalingos infrastruktūros. Dažnai, kotedžus renkasi šeimos auginančius mažus vaikus, vaikai auga tarp bendraamžių, saugesnėje aplinkoje, nei šalia daugiabučio miesto vidury.
Taip rašė man žmonės ir negaliu ginčytis, nors esu girdėjusi, kad kotedžas gerai tik tada, kai jis kampinis, nes kitaip reikia žoliapjovę į kiemą nešti per svetainę, arba, kaip rašė man Eglė, gyvenanti kotedže Kauno rajone: “Aš daugiau nesirinkčiau kotedžo, baisiausia, kad jie tokie laikini ir visiškai nepraktiški. Toks pereinamasis būstas (aišku, jei viskas gerai gyvenime), nes mūsų išplanavimas visiškai netinka šeimai dėl stačių laiptų, dėl tos pačios priežasties netinka ir vyresniems žmonėms. Tai ir lieka kotedžai tokie kaip trumpalaikiai būstai jaunoms šeimoms be vaikų.” Pridurčiau, kad tegu lieka tokie kotedžai kaip sąžinės priekaištas statytojams, kuriems svarbiau daugiau kvadratinių metrų ant kuo mažesnio žemės ploto, o ne būsimų gyventojų patogus gyvenimas.
Butas, kuriame niekas nenori gyventi
Na ir paskutinė vieta svajonių būsto lenktynėse atiteko standartiniams butams. Kas gi nori juose gyventi? Maža dalis man parašiusių Instagrame. Nes bute yra viskas blogai. Bute girdisi kaimynai, nėra kur statyti automobilį, bendrose erdvėse nėra tvarkos, automobilių triukšmas už lango, neišleisi vaikų vienų į kiemą, mažai gamtos. Tikrai taip, visko kas yra aplink namą ir dalį kotedžų butuose nėra. Bet vistiek žmonės perka butus įvariuose, kuriasi juose ir mato gyvenimo bute pliusų.
Panašu, kad butas vis dar asocijuojasi su sovietmečiu, vienodumu, pilkumu. Gyventi bute daugeliu atveju atrodo kažkaip antrarūšiška. Įsigiję butą mieste, vietoj namo užmiesty dažnai sulaukia klausimo “Kodėl?”. Paslėpta klausimo mintis būtų – ar jums viskas gerai, juk už tokią sumą galėtumėte įsigyti dvigubai daugiau kvadratų ir dar turėtumėt kiemą su ŽOLE.
Taip, bute nėra savo kiemo ir savo žolės. Dažną vakarą reikia sukti ratus rajono gatvėse, kad rastum kur pasisatyti automoblį. Negali atsidaryti lango karštą vasaros naktį, nes vaikus tikrai pažadins miesto lenktyninkų automobiliai. Arba varnos šeštą ryto. Mano močiutė vis dar sako, kad bute jai trūksta oro.
Aš būsiu šališka ir pasakysiu, kad esu gyvenimo bute šalininkė. Prašau neapkaltinti manęs neobjektyvumu. Name praleidome trylika mūsų šeimos metų ir tik tris kolkas bute. Ir net mylėjusi savo namą, mėgavusis kava terasoje ir auginusi pomidorus šiltnamyje, aš beveik visais atvejais rinkčiausi gyvenimą bute. Dėl visų patogumų, kuriuos butas turi, o namas ne.
Dėl to, kad vaikai mokykliniais rytais gali miegoti valandą ilgiau, dėl to, kad gyvenimas tarp žmonių man daug svarbesnis nei gyvenimas ant žolės. Kad nereikia pjauti minėtos žolės ir kasti sniego žiemą. Bute nėra amžino remonto. Gyvenantys nuosavuose namuose tikrai žino posakį apie tai, kad vieną galą sutvarkius reikia remontuoti kitą.
Per didžiuosius birželio karščius gavau iš draugės jos dukryčių baseine nuotrauką su prierašu – mes visas dienas dabar leidžiam lauke. Nusiunčiau jai kelias širdeles ir dar parašiau “Vienintelis metų laikas, kai savas kiemas privalumas.” Žinojau, kad jos neįžeisiu, jei galėtų, ji gyventų prie jūros, o butą į kotedžą iškeitė tik todėl, kad vyras labai norėjo garažo automobiliui. Spėkite kas jos garaže? Taip, tikrai ne automobilis, o daiktai, kuriems namuose neatsirado vietos.
Namų pasirinkimas yra labai asmeniškas dalykas. Tobulo, visiems tinkamo varianto nėra, yra tik namai, (ne)ideliai tinkantys mums ir mūsų šeimoms. Prieš tris metus mūsų šeima pasiėlgė kitaip, nei teigia portalų antraštės, kurias įdėjau teksto pradžioje. Mes namą iškeitėme į butą. Net pandemijos ir karantinų pike nesigailėjome. Tęsime savo gyvenimą ant asfalto tarp nešienautos Vilniaus žolės.
Kiekvieną kartą išvažiavusi vasarą prie ežerų, patikrinu apylinkių namus aruode. Nes o gal atsirado tas stebuklingas namas su žole pamiškėj kelių km atstumu nuo mokyklos ir 100km atstumu nuo Vilniaus tiems keliems kartams per savaitę nuvažiuoti. Tada ateina ruduo su savo šildymo sezonu ir kasmet, prisimindama paauglystės žiemas name su +15 šilumos, mėgaujuosi butu ir pasirūpintu gyvenimu jame. O dar kai pavyko išsinuomoti didelį butą, kurio visi langai į pušyną, kažkaip nieko geresnio ir nesugalvojam.