Vakar sutikau savo 31 gimtadienį. Kažkaip keista, nes šiemet nei labai aš gimtadienio laukiau ir nieko neplanavau. Gal dėl ypač užimtos savaitės prieš atostogas, gal tiesiog dėl to, kad pernai trankiai atšvenčiau apvalųjį 30 ir gimtadienio šventimo man užteks iki kito apvalaus (cha cha, juokauju).
Atsigręžiu atgal į praėjusius metus (gal reikėtų tai daryti sausio pirmąją, bet gimtadienis man tinka labiau) ir labai džiaugiuosi. Per šiuos metus sutikau daugybę puikių žmonių, pradėjome nuostabų projektą VAI VAI Magazine, TenKurNamai turi augantį skaitytojų ratą, o mano svajonės apie tai, kaip mano tinklaraštis bus toks, kokį aš pati mielai skaityčiau – pildosi su kaupu.
Įsivaizduok, vakar prie sveikinimo laiško pusseserė priduria tokią žinutę: „mano mam man tik ką atsiuntė straipsnį iš Mano namai, o jis pasirodo – iš tavo blogo :) Apie mamos-dukros nertus kilimus”. Ar gai būti geriau? Ar gali bti smagiau? Aišku gali.
Bet šiandien norėjau papasakoti apie dienos prieš gimtadienį atradimą – sprendimų priėmimą vadovaujantis jausmais, o ne protu.
Gal tai atrodo nebrandu, bet koks palengvėjimas mane apėmė, kai atsipalaidavau, neklausiau proto balso ir padariau taip kaip jaučiau. Nevelsiu Tavęs į smulkmenas ir situacijas. Gyvenime taip yra, kad atsitinka ne tik malonūs įvykiai, pasitaiko ne tik tokie žmonės, kokius norėtum sutikti. Nuo to tik įdomiau.
Susimąsčiau apie jausmų svarbą priimant sprendimus, kai atsidūriau man nemalonioje situacijoje. Protas ir logika siūlė man išeitis, apie kurias pagalvojus, norėjosi bėgti laukais. Ir visus siūlomus sprendimus dar pabarstydavo prieskoniais: ” ką apie tave pagalvos”, „atrodysi kaip mažvaikė” ir panašiai. Logiška atrodė likti toje situacijoje ir eiti iki pergalės. O kam? Kad kažkam įtikčiau, va kam.
Mes moterys turime puikią dovaną – intuiciją. Tikiu, kad ir vyrai ją turi, bet būdama moteris galiu pasakyti tik iš savo pozicijų. Ir mūsų intuicija dažnai pamiršta, nugrūsta į kamputį, nes jos siūlomi sprendimai dažnai neracionalūs, nepriimtini, neatitinkantys kažkokių normų.
Kaip ir sakiau, netikėtai sau pačiai, paleidau protą ir jo nuostatas pailsėti ir nusprendžiau taip, kaip jaučiau. To palengvėjimo, kuris mane užplūdo nemokėčiau apibūdinti jokiais žodžiais. Noriu ir Tau palinkėti – klausyk širdies. Kartais (dažniausiai) ji žino geriausiai.
