1 minutė sau. Moterie, paaiškink savo logiką arba kada klausyti vidinio balso

Universitete lankiau logikos kursą ir turiu pripažinti, kad jis man išties patiko. Gal, tiesa, charizmatiškasis dalyko dėstytojas, o ne pati logikos teorija vertė įdėmiai klausytis. Kaip ten bebūtų, ši paskaita buvo kone vienintelė vieta, kur mes su logika visai neblogai sutarėme. Visur kitur gyvenime nelyg įkyrus garso takelis mane lydėjo artimųjų ir šiaip norinčiųjų pasisakyti pastabos “kur čia logika?”, “tai visai ne logiška”.

Šešiolikos metų palikti gimtąjį miestą, tėvų namus, persikelti į naują mokyklą sostinėje – “na juk liko vos metai, ko spirgi?” Po mokyklos įstoti į prestižinę programą universitete. Po metų išstoti. Įstoti kitur. O, jau gerai – bakalaurą įveikiau, beliko magistras. Metai (iš dviejų) baigti, o aš vėl nepaisant jokios logikos out. “Na kur tu be magistro – visos prestižinės institucijos nuplaukia. Tokia gabi, taip gerai sekasi… Juk baigi mokslus – leki į Briuselį, ES sostinę, vertėjauti ir ramu. Visam gyvenimui ramu. Belgijoj juk labai ramu. Tai ne, meta kaip vėjavaikė užtikrintos ateities scenarijų nei iš šio nei iš to…”

Įdomu tai, kad žvelgiant atgal labiausiai širdį spaudžia ne dėl pašalinių akimis nesuprantamų logikos spragų, o būtent dėl tų racionalių, neva labai logiškų etapų. Kodėl bukinančiame darbe kankinausi metus, bandydama kažkam įrodyti, kad esu kantri, profesionalė, supraskit? Kokio velnio vaikiausi apsimestinai stabilių santykių, bandžiau save tramdyti, susitupėti mažos tylios moters rolėje nors jau pirmame pasimatyme visos kūno ląstelės kvietė sprukti? Kodėl neleidau sau drąsiai rašyti ir visad prisistatydavau su socialiai tvarkinga bet labai ankšta kauke ant veido “anglų dėstytoja”?

Užtat kai prisimenu tuos neracionalius badass momentus, širdy taip smagu pasidaro, tokia entuziazmo pasiutpolkė užverda. Pamenu kai išjungusi racionalių paprotinimų triukšmą, nunešiau pareiškimą, jog metu teisės studijas. Užvėrus universiteto duris, prapliupo išdykęs vasaros lietus. Ėjau jo merkiama ir juokiausi. Tiek daug laisvės krūtinėj atsivėrė, kad, rodos, netilpau savyje. Arba kai tapau mama ir, radusi ramią valandėlę per mažiaus miegą, pirmą kartą leidau sau pamiršti pasaulį, savo tariamas roles jame ir tiesiog sėdau prie kompiuterio rašyti. Nei už pinigus, nei ko prašoma, netgi, atvirkščiai, kai kurių prašoma nerašyti, nesidaryti sau gėdos, atlapa širdimi guldžiau žodžius baltame lape todėl, kad to seniai reikėjo man. Tik man. Arba kai vieną dieną supratau nenorinti gyventi Vokietijoje, kur mus nubloškė vyro karjera, be jokių strategijų nusipirkau bilietą ir leidausi į naują nuotykį gimtinėje.

Šie momentai mano atmintyje įstrigę kaip patys autentiškiausi ir teisingiausi sprendimai. Viena, ko dar gailiuosi, kad dažnai įtikėdavau, jog kažkam esu skolinga pasiaiškinimą dėl savo veiksmų. Bandžiau paaiškinti, įtinkinti, ieškoti pritarimo.  “Ne, aš neišprotėjau. Man ne depresija. Per ilgai gyvenau įsispraudusi į dvokiantį baimių kalėjimą, o dabar noriu iškelti į dienos šviesą ir paleisti ilgai kalinusius vidinius demonus. Ne, nebijau, kad neteksiu draugų ir manęs nepriims į valstybinę tarnybą. Aš ieškau ne pritarimo, o laisvės.” “Ne, aš nesiskiriu ir neardau šeimos, tiesiog matau, jog ji pati byra, kai aš jaučiuosi nelaiminga, ne savo vietoje. Ne, nemanau, kad vienintelė garbinga moters rolė – aukotis dėl šeimos.” “Ne, nesigailiu dėl nebaigto magistro, nesiekiu karjeros prestižinėse institucijose. Akademinis gyvenimas man per sausas.” O, kokia laiko gaišatis! Tie, kurie gyvena binariniuose teisinga-neteisinga rėmuose vis tiek nesuprato mano nelogiškos logikos. O kiti, kurie patys seka pasaulio logikai nepaklusniais impulsais, nieko niekada ir neklausė, tik palaikė.

Pavasarėja lauke ir viduje. Vėl imu jausti, kad raudonas nelogiškas mano gyvenimo siūlas rengia naują proveržį iš praminto vieškelio, vėl kviečia iškrėsti “nesąmonę”. Kol kas dar maivausi, flirtuoju “na baik, baik, tu mažas išdykėli, nejuokauk… juk ką tik, vos prieš pusmetį pradėjau gyventi bent kiek racionaliau, aplinkiniai ramiau atsikvėpė”. Dar pudruojuosi noselę, deduosi negirdinti, bet žinau, kad ilgai spyriotis nepavyks, o ir nebenoriu. Spyriojantis laukiniams impulsams širdis pavargsta, tampa pilka, apkerpėjusi, tulžinga… Į jokias racionalias diskusijas ar paaiškinimus ji nesivelia, sako “einam” ir viskas.

Visa esatimi jaučiu, kur kviečia naujas nuotykis ir rokuojuosi resursus šiam žingsniui. Ir tai tik mano širdies darbas. Esu jau pakankamai didelė mergaitė su nemaža pintine patirties, kad suprasčiau jog mano logika yra mano reikalas. Dėl to nebeprašau leidimo ar pritarimo ir nebesiaiškinu. “Ar galiu tai padaryti?” “Kaip manai, ar teisingai elgiuosi?” “Aš turėjau taip pasielgti, nes…” Šie sakiniai paralyžiuoja laisvą tėkmę. Jie veidmainiški. —– Žinoti ir apsimesti, kad nežinai. Manyti, kad kitas žmogus, kuris nėra ir niekada nebus tavo kailyje, geriau žino, kaip būti tavimi. Bandyti savų baimių įkalintiems aplinkiniams paaiškinti nelogiškai drąsų žingsnį. —-Nebe!

Baimė, pritariama susirūpinusiųjų (dažnai, tik gera linkinčių) choro, siūlo ieškoti logiškų priežasčių, kodėl negalima eiti paskui vidinį balsą. Šis retro repertuaras vis dar skamba labai įtaigiai. “Bus sunku. Per sunku.” “O jeigu nepasiseks?” “O ką giminė pamanys?” “O kaip dėl pensijos?” “Taip geri žmonės tiesiog nedaro.” “Tu esi mama.” (Pastarasis mano mėgstamiausias, beje.) Ačiū, miela baime ir brangūs artimieji, jūsų argumentus išklausiau. Labai dėkoju už nuoširdų rūpestį. Taip, bijau. Bet labiau nei bijau, milijoną kartų labiau noriu vėl patirti tą išdykusį vasaros lietų ant pasiutusiai laimingos širdies. Ir tai vienintelis – paskutinis – mano pasiaiškinimas.

Tai kur toliau, nelogiška moterie?

#BeveilyciauNesiaiskinti