Kviečiu klausyti antro TenKurNamai Podcast’o epizodo, kuriame dalinuosi savo namų istorija. Jei nenorite klausyti, visą epizodo žemiau yra viso epizodo transkripcija :)
Šis epizodas turėtų būti įdomus tiems, kurie manęs vis klausia kodėl iškeitėme numylėtą namą į butą miesto centre, bei tiems, kurie nori pokyčių gyvenime, bet dėl vienų ar kitų priežasčių, nedrįsta jų įgyvendinti. Tikiuosi, kad mano istorija, bent maža dalimi prisidės prie jūsų pokyčių įgyvendinimo.
Šiuo metu mes gyvename antruose mūsų šeimos namuose. Kiek jų dar bus, nesiimu spėlioti, nes buvo laikas, kai sakiau, kad tie namai, kuriuose gyvenu yra vieninteliai ir į nieką jų nekeisiu.
Abiejų mūsų namų įsigijimo istorijos labai panašios – atvažiavome, pamatėme, apsisprendėme. Labai džiaugiuosi, kad nebuvo ilgų paieškų, nepavykusių bandymų ir panašiai. Dabar, atsigręžusi atgal, manau, kad rinkdamiesi namus mūsų šeimai turėjome labai aiškią viziją – pirmą kartą ji buvo mano vyro, antrą – mano.
Taigi rinkomės ir pirmus, ir antrus savo namus klausydami nuojautos. Pirmą kartą neturėdami jokios patirties, tik labai norėdami vietos, kurią galėtume vadinti savo šeimos namais.Antrą, jau patyrę trylika gyvenimo name metų ir aiškiai žinodami ko norime. Abu kartus rinkomės ne tuometinį būsto vaizdą, bet galimybę įsigytoje erdvėje kurti namus.
Todėl jau iš patirties galiu pasakyti, kad renkantis naujus namus mažiausiai reikia žiūrėti į tai, kaip būstas atrodo apžiūrėjimo momentu. Sienas galima perdažyti, tamsius tapetus pakeisti šviesiais. Galų gale, sienas galima išgriauti ir gyventi šviesesniuose namuose su daugiau langų
Bet grįžkime prie mano namų istorijos ir pradėkime nuo pirmųjų namų.
Kad nežinantiems būtų aiškiau, pasakysiu, kad įsikėlėme į juos iš vieno kambario studentų bendrabutyje, dar tik žinodami savo būsimų vestuvių datą. Buvome labai jauni – man buvo 22, vyrui 24 metai. Nežinau, ar tokių metų žmonės dabar kuria šeimas ir perka namus :) mums tuomet tiesiog pasisekė – susitikti bendram gyvenimui ir įsigyti pirmuosius savo namus. Įvyko tai greitai ir pakankamai lengvai, nes apie nekilnojamojo turto burbulą tuo metu niekas nekalbėjo, o vyresnių artimųjų ir šeimos narių palaikymas ir parama labai paspartino visus procesus.
Savo namais, tada prieš 14 metų pasirinkome rekonstruotą sodo namelį, viename iš Vilniaus rajonų, apie kurį, vėliau, įsibėgėjus namų ir kotedžų pirkimo pardavimo bumui, nekilnojamo turto agentai sakydavo – septynios minutės iki Katedros aikštės ir nuostabus susisiekimas :)
Nors įsigytame name jau buvo gyvenę žmonės, daugybę dalykų ten reikėjo daryti kitaip, remontuoti ir tvarkyti namus pagal save. Buvome du studentai, neturėjome nei pinigų, nei patirties ir savo namus kūrėme taip kaip įsivaizdavome. Gyvendami name patyrėme daugybę pirmų kartų, įsimintinas šeimos akimirkas ir galiu drąsiai sakyti, kad ten užaugome kaip asmenybės.
Namą vis tobulinome ir derinome prie mūsų augančios šeimos. Gyvenat name gimė visi trys mūsų vaikai, namų kūrimas ir sprendimų, kaip turint mažai pinigų gyventi jaukiai, paskatino mane sukurti TenKurNamai tinklaraštį, parašyti knygą Gyvenk kaip patinka.
Mūsų rožinis namas, kaip mėgstu jį vadinti, buvo namai, kuriuose gimė ir augo visi mūsų vaikai, o aš atradau meilę interjerams ir supratimą, kad savuose namuose man svarbu būti patogiai ir pagal save.
Tai kaip mes atsidūrėme bute, miesto centre? Ir kam reikėjo numylėtą namą iškeisti į perpus mažesnį butą? Klausantis turbūt kyla tokių klausimų. Tokių, kurie manęs klausia šio klausimo ne vienas, kaip ir tokių, kurie stebisi, kad taip puoselėtą namą ir kiemą prie jo palikome ir pradėjome gyventi kitaip.
Tikrai ilgą laiką nebuvo jokių minčių numylėtus ir išpuoselėtus namus, kiemą, gėles ir šiltnamį iškeisti į kažką kito. Neprisileisdavau tokios minties, nei kai namuose kildavo kalbos apie kraustymąsi į kitą šalį, nei kai kildavo minčių ieškoti kitų namų. Kaip aš išsikraustysiu su visomis gėlėmis, knygomis, baldais ir daiktais?
Kas atsitiko? Atsitiko mano vyro darbas toli nuo Lietuvos, trys vaikai, namų ūkis ir mano noras nebūti tik namų šeimininkė, bet siekti savo karjeros. Ir kai tiek dalykų susideda į vieną vietą, tam, kad išlaikyčiau sveiką protą, reikėjo kažką keisti. Negaliu sakyti kad namo atsisakymas buvo auka, jokiais būdais. Tuo metu, kai važiavau apžiūrėti skelbime rašto buto, viskas atrodė kaip nuotykis, kuris labai netikėtai virto į naują gyvenimo etapą.
Buvo ankstyvas pavasaris, vyras buvo Lietuvoje, kalbėjome, gal reikia padaryti eksperimentą ir pagyventi nuomojamame bute miesto centre, pažiūrėti ar mums tiks/patiks toks gyvenimas. Ir jei pasiteisins toks eksperimentas – ieškoti savo buto ir kraustytis į savus namus.
Įlindau į nekilnojamo turto skelbimų portalą paieškoti nuomojamų būtų miesto centre ir liaudiškai kalbant ‘atšoko fantazija’ pamačius nuomos kainas.
Prisimenu, kad mes turime tris vaikus. Tai ir buto mums reikėjo bent 3 kambarių, kad tilptų visi. Bet mes nebuvome pasiryžę mokėti 1000 eurų už butą ir neradusi nieko tinkamo tarp nuomojamų butų skelbimų, nusprendžiau pažiūrėti į parduodamus butus.
Buvau išsisaugojusi paiešką, pagal labai aiškius kriterijus: norėjau buto miesto centre, sename sename name, su langais į vidinį kiemą ir kad vaikai turėtų savo kambarius.
Jei žinote tą jausmą, kuris dar vadinamas Eureka! Suprasite kaip pasijutau, kai vyrui pasakiau ‘radau mums butą’. Jau kitą dieną važiavau jo apžiūrėti.
Kas mane užbūrė – tai senos plytelės namo laiptinėje. Ir erdvių išdėstymas pačiame bute.
Pro tamsius tapetus ir ryškias sofas mačiau galimybes. Man labai patiko buto perplanavimas, miego erdvės vaikams antresolėse ir daug gerai apgalvotų vietų pasidėti daiktams.
Mūsų butas – kažkada buvusio didelio buto sename name dalis. Šešiasdešimtaisiais namas rekonstruotas ir iš didelių butų padaryta daug mažų. Tik įsivaizduoti dabar galiu kaip atrodė erdvės iki rekonstrukcijos. Trumpai tariant, atėjau į butą ir supratau, kad jis mūsų.
Jei ieškote sau namų ir apžiūrinėjate skelbimus ar namus gyvai, neužsikabinkite už vaizdo dabar – sienas galima perdažyti, kartais net perstatyti. Stenkitės įžvelgti galimybę, kaip būstas atrodys tada, kai jis taps jūsų namais.
Rugpjūčio pradžioje švęsime metus mūsų naujuose namuose. Tamsių tapetų neliko per pirmą mėnesį nuo atsikraustymo. Raudonos ir pilkos sienos tapo šviesiomis, suremontavome vonią, atsivežiau visas gėles ir knygas. O artimoje ateityje laukia virtuvės pertvarka ir miegamojo zonos mums su vyru atsiradimas.
Aš labai gerai jaučiuosi gyvendama mieste. Taip pat gerai, kaip jaučiausi name. Neatmetu galimybes, kad kažkada mes vėl sugalvosime kraustytis. Bet kol tas laikas ateis, mėgaujuosi mūsų mažais namais ir ieškau jiems praktiškų sprendimų, kad tilptume ir patogiai jaustumės visi.
Jei šiuo metu turite noro ir galimybes keisti namus, linkiu jums drąsos. Mano patirtis sako, kad dažniausiai tokie pokyčiai išeina į gerą.