Labas, čia Indrė, su jauduliu (nemeluoju ir nekoketuoju, jaudintis nesustojau nuo tos akimirkos, kai viešai pasisakiau rašysianti į TKN) leidžiu į gyvenimą savo pirmąjį įrašą ir pradedu simboliškai: kalbėsiu apie pradžią. Pradžios momentas yra toks magiškas dalykas: tu ir nori, ir bijai džiaugtis, nes kolkas, rodos, tik žvirblis rankoje, o briedis vis dar girioje. Įsivaizduok: pirmų savų namų pradžia, namų, kuriuose viskas bus taip, kaip tikiesi, svajoji, kuriuose apgyvendinsi savo daiktus, požiūrį, skonį, laiką. Kai ant rankų pirštų skaičiuojamus kartus suki raktą spynoje ir peržengi savo namo/buto slenkstį, dar tebeesate atskiri subjektai (žmogus ir architektūra), čia pažinties momentas, trunkantis tik kelias minutes, nes iš karto po to statybinę materiją apgyvendini vizijomis: dalis jų būna veikiau emocinės, pavyzdžiui, imi jaustis saugiai ir ramiai, kai įsivaizduoji ant šiltų, medinių grindų žaidžiančius vaikus, dalis – praktiškos – apie paviršius, formas, kubinius centimetrus išdalinats įvairioms būsto paskirtims.
Pameni, kaip skamba pradžia, prognozuojanti laimingą pabaigą: “Seniai, seniai…” ? Jeigu leidai sau susikurti vaizdinius iš pirmos pastraipos, tuomet dabar Tu ir stovi ant tos “seniai, seniai” namų istorijos eilutės, o aš siūlau ją užsirašyti, nes ėmus pasakoti toliau – į pradžią nebegrįžtama. Rekomenduoju susidokumentuoti ją lengvai ir tiksliai, kaip tą leidžia fotografija.
Kai mes kartą nuvažiavome pas draugus, rakinančius savo pirmo nuosavo būsto duris, pasidavėme svajonių ir planų atmosferai ir užfiksavome tokią status quo, kokios daugiau toje erdvėje nebus, sukurdami jiems trumpą pasakojimą apie jų pačių tuometines emocijas ir planuojamas erdvių paskirtis. Taip atsirado medžiaga, laikui bėgant šeimos albume tapsianti “seniai, seniai…” eilučių iliustracijomis. Siūlau ir Tau nepraleisti progos už(si)fiksuoti, jei taip pat pažindiniesi(-siesi) su naujais savo namais. Kokiu nors priimtinu būdu leiskis į naujakurių fotosesijos žanro nuotykį. Šis mano įrašas būtent apie tai.
Ką mes darėme? Pradėjome nuo simbolio. Tomos ir Aurimo namų atveju tai buvo buto raktas, kurį šeimininkai rankose laikė dar tik savaitę. Tu gali laikytį brėžinį, statybininko šalmą ar kokį kitą statybinį-remontinį elementą, pavyzdžiui – laužtuvą, jei tam, kad įkurtum savo namus, iš pradžių teks panaikinti anksčiau juose gyvenusių žmonių sprendimus. Individualizuok, svarbu, kad simbolis būtų tikras ir keliantis emociją, kokia ta pradžia atrodė Tau.
Antru žingsniu mes padarėme dviejų žmonių, t.y. visos šeimos, kursiančios savo namus, portretą svarbiausioje, didžiausioje erdvėje – namų centre, būsimoje svetainėje. Nepaprastai svarbu, kad pasirinkus namus čia tikrai įsišaknytum ir tvirtai jaustum žemę po kojomis. Todėl tam mums atrodė tinkamas bendro plano portretas, kuriame žmonės būtų matomi visu ūgiu, o tos tvirtai stovinčios kojos būtų matomos ir įkūnytų linkėjimą.
Stambus fotografinis planas dažniau naudojamas emocijoms perteikti. Aptariamam žanrui jis irgi labia tinka, todėl jeigu pasidarysi nuotraukų, atspindinčių vidinę būseną, jos tik paskanins fotopasakojimą. Tiesa! Jeigu turi augintinių, nepamiršk jų įtraukti į visos šeimos portretą. Tomos ir Aurimo svajonėse lyg ir yra vienas toks vizginantis uodegą, bet kolkas – apmąstymuose.
O kas dar? Dar mes labai norėjome perteikti Tomos ir Aurimo pirmų savų namų pasirinkimo prioritetus: jiems be galo svarbu buvo gyventi šalia miško ir turėti terasą. Taip ir nutiko: Verkių regioninio parko gamta glaustosi su jų kvartalo namais, o terasoje Toma rodo, kaip sportuos. Mes sakėme, kad terasos dydis leidžia ne tik pačiai sportuoti, bet ir vesti grupines kalanetikos treniruotes ( čia visai rimtai: Toma savo malonumui turi ir tokią kvalifikaciją). Bent jau draugėms (taip, čia yra potekstė :) ) Labai geru kontesktu, žyminčiu namų pradžios sezoną tapo vasario sniegas terasoje ir nuotraukose užfiksuoti vilkėti viršutiniai rūbai. Juk tuomet į namus dar buvo tik užeinama: nenusivelkama bei nenusiaunama.
Na, ir pati patraukliausia fotosesijos dalis tapo inscenizuotas gyvenimas tam tikrose namų erdvėse. Kūrėme scenas, kur pagal planus šeima turėtų sėdėti prie valgomojo stalo, kur bus atidaromos šaldytuvo durelės paduoti kokią morką verdamai sriubai, bandyta maudytis duše, ilsėtis miegamojo lovoje ir pan. Čia gimė puiki palyginamoji medžiaga “prieš” ir “po” tipo nuotraukoms, arba nuo vizijos iki rezultato:
Paskutiniams įrašo štrichams – glaustas interviu su Toma ir Aurimu apie jų namus ir pradžią:
Namai: tai sienos, kvartalas, kaimynai, ar priešingai, uždara izoliuota erdvė, nesvarbu, kur ji egzistuotų, uždarius duris namų pasaulis pasibaigia?
Mūsų namai prasideda nuo kelio namo, šaligatvių, lauko durų, kaimynų ir visų kitų daugybės dalykų, kurie juos supa. Namai – tai viskas, kas su jais susiję: aplinka, daiktai, žmonės.
Kada namai paliečia širdį?
Labiausiai jaudinantis ir įsimenantis momentas tas, kai užeini į visiškai tau nežinomą patalpą ir supranti: TAIP, šią vietą tikrai norim vadinti savo NAMAIS.
O koks vizijos ir rezultato santykis? Ar namai rodė savo charakterį juos kuriant?
Vizija : rezultatas 1:1, tik reikia pasakyti, – rezultatas labai ilgai siekiamas, jeigu nori, jog būtų tobulai pagal planą :)
Kas Jūsų namus suasmenina, į ką nukreipę akis pamanote: tai – aš?
Kiekviena detalė labai suasmeninta, bet gal tai net nėra materialūs dalykai, greičiau spalvos, idėjos, mintys, matymas – jis visiškai mūsų ir visiškai individualus.
O kas toliau?
Kurti, džiaugtis ir mėgautis tuo, ką turime.
Štai ir tiek apie pradžią. Noriu tikėtis, jog pasėjau naujakurių portreto sėklą ir palankioms aplinkybėms esant ji ims ir išaugs į Tavo šeimos albumo vaizdus :)
Nuotraukos foto-grafija.lt