Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad niekada nebuvo plano turėti tinklaraštyje komandą, gal tik svajonės šešėlis, pleveno kažkur aplink. O ėmė ir atėjo laikas, kai TenKurNamai.lt autorių gretas papildė ne tik Donata ir floristė Viktorija, bet ir fotografė Indrė.
Indrės žinutė man ir mūsų susitikimas buvo labai netikėti ir labai malonūs. Atsimenu, kai po mūsų susitikimo negalėjau atsigauti nuo netikėtumo, kad kažkas siūlo man savo tekstus, nori prisidėti prie mano tinklaraščio ir dalintis savo mintimis ir idėjomis. Prisipažinsiu, kad man ir dabar yra keista, kaip čia aš ne viena kuriu tekstus šiam tinklaraščiui :) ir labai gera – dalintis mintimis, idėjomis ir ieškoti dalykų, kuriuos būtų įdomu papasakoti Tau.
Kaip jau supratai, šiandien kviečiu susipažinti su TKN komandos nare Indre, kurios istorijos apie namus ir gyvenimą juose TKN pasirodys kartą per mėnesį ir tikiu, džiugins Tave netikėtomis idėjomis ir, paskatins, kaip sako Indrė, mylėti savo namus dabar.
Indre, papasakok apie save.
Mano vardas Indrė, man liko kelios vasaros iki trisdešimties, augau ir visas vaikystės nuotykių, mokyklinių etiudų kolekcijas susirinkau Kėdainiuose, dabar gyvenu ir myliu Vilniuje. Myliu daugiau mažiau viską, ką darau, nes suprantu, jog prabangos švaistyti laiką tam, kas tavyje kelia destrukciją, neturiu. O energija dalykas rimtas. Jos yra tiek, kiek yra, kur paskirstyti – tą ir maitinsi, tą ir auginsi. Todėl nuo to laiko, kai darželyje išgyvenau etapą “kas čia”, prie jo pridėjau ir ilgai užtrusį “kodėl?”. Kodėl gyvenu Vilniuje? Nes studijuodama čia tapau žmona, ir mano šeimai čia gerai: esame kultūros vartotojai,- čia jos yra, norime turėti vaikų, o jiems – progresyvių švietimo idėjų,- yra, norime uždirbti iš to, ką gebame ir jaučiame esant teisinga, – randame tų, kuriems reikia mūsų paslaugų. Dviese su vyru kuriame šeimos fotografijos verslą ir tai yra mano pagrindinė profesinė veikla. Esu vestuvių ir šeimos fotografė, o artimiausias man – estetinio fotopasakojimo stilius. Todėl mėgstu sakyti, kad iš esmės aš esu metraštininkė, pasakotoja, tik naudoju įrankį, kuris kuria vaizdus.
Kaip atradai fotografiją ir pradėjai fotografuoti?
Šalia, su ir joje – fotografijoje – esu jau apie dešimtmetį. Niekada apie ją nesvajojau, nebuvau pakirsta meilės iš pirmo žvilgsnio, kaip daugelis fotografų, neaugau šeimoje, kurioje analoginės fotografijos nuotraukų gimimą su kuo nors iš artimųjų priiminėčiau tamsioje vonioje, ir nesinešiojau (ir dabar to nedarau) fotoaparato visur, tarsi trečiosios akies. Ne, tai buvo visiškai kita istorija. Kai susipažinau su Šarūnu, savo vyru, jis jau dirbo fotografu žiniasklaidoje, tai buvo jo sritis, aš studijavau Vilniaus Universitete Istorijos fakultete ir kuo nuoširdžiausiai ketinau eiti akademiniu keliu iki galo. Temos, su kuriomis, galvojau, kelsiuosi ir gulsiu savo gyvenime bus žmonių, kurių niekada nebegalėsiu ko nors paklausti, padaryti sprendimai globaliu ar labai lokaliu mastu praeityje. Bet vyras man parodė dabartį ir ji man ne mažiau patiko :) Kai Šarūnas, savo tuometinio darbdavio rekomenduotas pirmiesiems klientams, pradėjo fotografuoti vestuves, aš jam asistavau. Jis mokėjo fotografuoti, bet apie asmeninių gyvenimo švenčių sritį nelabai ką suprato, aš tuo tarpu nesupratau nei vieno, nei kito, bet mums atrodė, kad dviese vistiek bus lengviau, ir jis prašydavo, kad būčiau jo asistente.
Fotografai žino, jeigu padirbi su asistentu, vienas fotografuoti jau nebenori. Taip mes kartu augome ir poroje, ir darbe. Aš išmokau fotografuoti ir galiausiai atsistojau ant to paties laiptelio, ėmėme lygiai dalintis atsakomybėmis ir kritika, į abu įsismelkė Šarūno fotožurnalistinė patirtis ir mano humanitarinio, istorinio mąstymo kategorijos. Dirbome kaip pora, šeima, komanda, ir tai mums padarė didelę įtaką: išsigryninome kryptį, kur jaučiame didžiausią darbo prasmę, kur kalbame viena kalba vienas su kitu ir su klientais – šeimos fotografija. Čia mes pasakojame istorijas nuo pradžių, dažniausiai – vestuvių – per visus etapus apie vieną stipriausių sąjungų – šeimos gyvenimą.
Nevadiname savęs menininkais, nes pastarieji ieško būdų, priemonių, kaip savo vidinį pasaulį parodyti kitiems. Mes esame savotiški fotografai antropologai, kuriuos veda misija sutikti unikalius kitų žmonių pasaulius ir juos surašyti vaizdais. Mūsų kūrybinė medžiaga yra tikri, unikalūs žmonių gyvenimai, todėl tam, kad papasakoti apie juos, naudojame vienintelį papildomą ingridientą – nuosaikią estetiką. Prašome savo klientų, jog jie įsivaizduotų, kad nuotraukos atitinka žodžius ar sakinius iš jų biografijos. Meilė literatūrai padiktavo ir supratimą, kad biografija, kaip bet kuris kitas geras kūrinys ar jo segmentas, turi turėti įžangą, dėstymą ir kulminaciją, laviruoti tarp aplinkos ir charakterių pasakojimo. Fotoaparatas tėra mūsų rašymo įrankis, priemonė, su kuria galime veikti savo gyvenime taip, kaip jį suprantame.
Kodėl renkiesi fotografuoti namuose, o ne studijoje?
Mes visu savo požiūriu, darbo filosofija, siekiame skelbti meilę namams, kokie jie bebūtų, kad žmonės vertintų buvimą juose, norėtų fotografuotis savo aplinkoje ir suprastų konteksto vertę. Dėl šios priežasties nedirbame studijoje ir neplanuojame jos turėti: tai dirbtinė erdvė žmogui. Namai ar erdvė, kuri jam sava, yra toks pats rūbas, kuriuo jis apsirengęs, kuriuo aprengta šeima, namuose begalė sprendimų, tekstūrų, kurios atsleidžia tave tam tikrame etape, tam tikru būdu. Tai asmeninis gyvenimo fonas, įdomesnis už bet kokį lygų studijos popieriaus ritinį, namų fonas nuotraukose liudys apie priimtus sprendimus dėl spalvų, gobelenų ir laiką, kurio turėjote, ar ne, kad įsikurtumėte, galimybes ir prioritetus. Įvykio, kurio atžvilgiu susitinkame fotografuotis namuose, Jūs busite čia ir dabar.
Dar nėra tekę atsidurti gyvenamoje erdvėje, kurioje dėl dydžio ar šviesos kiekio būtų neįmanoma dirbti ir visai nepavyktų rasti estetikos. Jeigu Jūsų namuose neprikaltos grindjuostės, o naujas augintinis iškando dalį sienos, kai susiruošėte fotografuotis laukimo fotosesijai, tai jokia kliūtis. Po 5 metų, kai Jūs galimai jau gyvensite kitame būste, ar tą patį penkiametis bus išpaišęs kreidelėmis, galėsite sakyti, jog visi maži yra vienodi neklaužados, o mintyse dėliosis, jog lovelės rinkimas ar talpesnio automobilio įsigijimas buvo kur kas svarbesni prioritetai, nei grindjuosčių reikalai. Tai yra tam tikru laiku paženklintas Jūsų šeimos gyvenimas, jis nėra negražus, jis yra Jūsų.
Ką Tau reiškia namai?
Man namai yra savo mastu vienas didžiausių gyvenimo rūbų, kuriais vilkime. Dėl to jų svarba negali būti nuvertinama. Man labai artima dažnai vaikų literatūroje sutinkama struktūra: namuose būnama, tuomet iš jų išeinama, klajojama, įgyjami įvairiausi patyrimai, ir vėl grįžtama į namus – išeities tašką. Iš namų išeiname įgyti patirties, bet grįžtame į juos nusiraminti, įvertinti turimą patirtį ir gyventi su ja. O gyventi su ja reiškia užsiauginti nuomonę ir kaip turi atrodyti patys namai, ir lemti tai, kas juose kartu gyvens. Tie, kurie su savo patirtimis, kompromisais ir dabartimi vadina kažkokią erdvę namais, ir padaro juos namais. Aš turiu savo namus, kuriuose gyvename dviese, kuriuos susikūrėme sau, ne įvaizdžiui, ir apie kuriuos dar, tikiu, turėsiu progą papasakoti :)
Kokios, su namais susijusios temos Tau įdomios ir kokiomis mintimis dalinsiesi TenKurNamai?
TenKurNamai jau net ir pavadinimu rezonuoja su mano darbine ir asmenine filosofija, tinklaraštį matau kaip platforma, priemonę, kurios komandos dalimi tapdama turiu tikslą platinti meilės saviems namams užkratą. Mano temų lauke bus žmonių namų istorijos. Tikiu, jos apims ir apjungs įvairias inspiracijas, šeimų tradicijas, gyvenimo būdo, fotografines temas, bus paskanintos interviu. Tai bus galbūt mažiau praktiškai pritaikomas turinys, nei kitų autorių įrašai šiame bloge, tačiau aš kviesiu skaitytoją užsukus į svetimus namus ir išgirdus namų istorijų mintimis ar planais suartėti su savaisiais, ieškoti, kurti jų unikalumą, pasitikėti savo sprendimais, mylėti savo namus dabar, fotografuotis juose ir taip vaizdais liudyti jų (iš tiesų savo) evoliuciją.
Nuotraukos Indrė Mažeikienė, Šarūnas Mažeika foto-grafija.lt
