Pašvelgus pro langą dar reikėtų gerai pagalvoti, koks metų laikas dabar. Pavyzdžiui ant pro langą matomo kaimynų stogo pusnis – kokių 20 centimentrų storumo. Iki mano šiltnamio reikia bristi per sniegą, o paukščiams lesalą beriame gausiai ir kasdien, nes tokių būrių žvirblių, zylių ir žaliukių savo kieme nesu mačiusi nei vienais metais. Kaimyno stogą, žinau greitai matysiu be sniego, nes saulė dieną gerokai įšildo ir lietvamzdžiais pasileidžia tirpstančio sniego srovė. O paukščiai! Jei gerai įsiklausai, kasdien girdisi pavasarinės dainos, nutūpę ant šakų, plunksnas kedena ir tuoktuvių šokius šoka. Kai nežiūri, o jauti – tikrai pavasaris.
Jau kovas ir liko mažiau nei mėnuo iki Velykų, o parduotuvės pilnos šventinių papuošimų. Net nustebau pamačiusi viščiukus, kiškučius ir gausybę dažų kiaušiniams. Atrodo, dar vakar apie Kalėdų puošmenas galvojau. Kas bus, jei po Velykų Kalėdos lygiai taip pat greitai ateis?
O koks pavasaris namuose? Visą vasarį, ypač kai paspaudė šaltukas, o mano galva buvo užimta Knygų mugės reikalais nenorėjau jokių svogūninių gėlių vazonėliuose. Labiausiai bijojau, kad kol iš parduotuvės namo jos parkeliaus – nušals ir tiek to grožio, todėl mėgavausi (kiek tai įmanoma) žiema ir šalčiu iki pat pirmos pavasario dienos, o tada į namus parsinešiau gėlių :)
Sakyčiau svogūninės gėlės, kurių šiuo metu pilnos gėlių parduotuvės ir prekybos centrai yra pats legviausias būdas sukurti namuose pavasarinę nuotaiką. Tuo labiau, kad galima rinktis hiacintus, narcizus, tulpes ir tas mažas gėlytes, kurių žiedeliai – kaip maži burbuliukai ir kurios puošia knygos skyrių apie pavasarį.
Jei pastebėjai, iš parduotuvės svogūnines gėles parsinešame net traškančiame nuo sausumo substrate. Kaip man paaiškino vienoje gėlių parduotuvėje, taip daroma todėl, kad gėlės per anksti nepražystų ir nereikėtų parduotuvėje nužydėjusių jų tuoj pat išmesti. Vienais metais padariau klaidą ir namuose visą vazoną smulkių narcizų, kurie, tikėjausi pražys ir papuoš svetainę, laikiau sausai, palaistydavau retai. Deja, žiedų taip ir nesulaukiau, svogūnėliams užteko energijos išauginti šiokius tokius lapus ir viskas. Todėl svogūnines gėles laistykime, kad jos turėtų jėgų ne tik išauginti žiedą ir lapus, bet ir pražysti.
Sprogstančios šakos vazose dar vienas neatsiejamas pavasario namuose atributas. O kuo arčiau Velykos – tuo labiau norisi ant tų šakų pakabinti mažų kiaušinukų ar pasodinti mažą viščiuką. Šiemet, vasario pradžioje jau buvau parsinešusi iš kiemo šakų ir namuose džiaugiausi geltona forzicijos žiedelių spalva. Dar palauksiu kelias dienas, kol ateis sinoptikų žadamas atšilimas ir vėl eisiu į kiemą su sodininko žirklėmis. Man labai patinka pasimerkti ne tik minėtų forzicijų, bet ir beržų, lazdyno šakų. O labiausiai mėgstu, kai lapelius išskleidžia juodųjų serbentų šakos. Jų lapeliai ne tik švelniai žalios pavasariškos spalvos, bet ir nuostabiai kvepia.
TenKurNamai Facebook grupėje Gintarė rašė, kad daigai ant palangių neatsiejama pavasario dalis. O aš šitą buvau visai pamiršusi! Gal todėl, kad daigų jau senokai neauginu pati. Bet net jei ir taip – svogūnų galvos, auginančios laiškus, susodintos gražiame inde man tikra, pavasariška virtuvės palangės puošmena. Šioje vietoje, manau, svarbu pasirinkti truputį sudėtingesnį kelią – svogūnų sodinimui paieškoti gražaus dubens, vietoj daugeliui įprastų panaudotų grietinės indelių. Ir tada palangės puošmena garantuota :) aš šiais metais pirkau svogūnėlius, skirtus sodinti lysvėse (niekaip nesuprantu, kam juos pradeda pardavinėti taip anksti, vasario mėnesį, kai juos sodinti reikia tik gerokai atšilus žemei) ir susodinusi juos į stiklinį indą, laukiu žalių laiškų.
Pavasaris yra atsinaujinimo, švaros, šviežumo laikas. Man pačiai labiausiai norisi išmesti tai kas nereikalinga, pasimerkti puokštę gėlių ir gerti kavą šviečiant saulei. Dar norėčiau baltų sportbačių, bet palauksiu kol sniegas ištirps :)