Po įrašo apie receptą nuo skubos sulaukiau tiek komentarų, tiek nuomonių ir čia, po pačiu įrašu ir FB. Todėl jokiais būdais temos apie lietuviškų namų jausmą negaliu paleisti. Sakyčiau, Lietuvos šimtmetis yra puiki proga atsigręžti į save, į tai ką turime aplinkui, kokį palikimą esame gavę iš gyvenusių prieš mus ir kaip tai veikia mūsų kasdienybę. Nesiimsiu spręsti koks interjeras yra lietuviškas, paliksiu šį klausimą Evelinai iš e-interjeras.lt, vis dėl to esu labiau namų jaukumo, nei namų interjero specialistė :) todėl ir temą apie lietuviškų namų jausmą, tai, kokie daiktai ir medžiagos jį sukuria, pradėsiu nuo to, ką perskaičiau komentaruose ir jūsų nuomonėse.
Nuo aisčių iki dvarų ir miesto kultūros
Komenatruose atsirado tokia, tarsi takoskyra, vieni siūlė atsigręžti į kaimą, kaimiškąją praeitį ir ten ieškoti lietuviškumo ir lietuviškų namų jausmą kuriančių detalių.
Skaitytoja Lina Navickaitė pasidalino net keliomis, labai įdomiomis ir giliomis įžvalgomis (už kurias esu jai labai dėkinga, nes pradėjau galvoti apie šią temą iš dar kitos pusės), jas visas galima paskaityti po įrašu FB. Ji rašo:
„…lietuviško interjero stiliaus kol kas nėra, nes pirmiausiai dauguma lietuvių nėra atradę savęs, kaip individo, kaip lietuvio, todėl taikosi prie pasaulietinių tendencijų ir ima tai, ką siūlo aplinka. Gilintis į save – sunkus ir ilgas procesas, todėl ir retas kuris pasiryžta jam. O kuomet, ką ir rašėte straipsnyje, pasiūla yra dideli ir greit besikeičianti, žmogui dar sunkiau atpažinti savus, autentiškus gylius (poreikius). Priedo, ilgus amžius buvome verčiami taikytis prie aplinkos poveikių, primestų požiūrių ar formų. Tad palyginus, dar nedaug metų ieškome savęs, kaip valstybės. Tačiau, kaip tauta, esame viena seniausių ir vis dar gyvuojančių. Vadinasi turime be galo seną istoriją, kurioje ir esti ir gyvenimo būdas, ir stilistika, ir vietos medžiagų naudojimas (viską galime rasti, kas susiję su interjero temomis). Todėl man visad, mąstant apie šį užduotą klausimą, mintys vesdavo prie to, kaip gyveno mūsų senoliai. Net pasigilinus į ne tokį jau seną laikotarpį – XIX a., kuomet taip įspūdingai kaimo trobesiai buvo puošiami ir kokie gilūs simboliai tai buvo. Taip, tai fasadinė dalis, o klausimas apie namų vidų. Tačiau kodėl nepasiėmus praeities paveldo ir nepritaikius jo šiuolaikiškai – namuose, sukuriant autentiškas detales. Bet ir vėl – detalės lieka detalėmis, svarbu matyti visumą, kas gali sukurti bendrą lietuvišką identitetą interjere?”
Ir dar vienas, kur Lina siūlo nusikelti dar toliau nei XIX amžius ir ieškoti savo siprybės šaknyse:
„Bet jei ieškoti šaknų – tai visų pirma mus kitaip vadino iki XIXa. vidurio, ne baltais. O aisčiais. Tai išlikusios lietuvių ir latvių tautos. Tūkstančius metų išlikusios tautos stiprybė didžiulė, jei ji atsilaikė ir išliko. Vadinasi ji negali neturėtų paveldo, kuris iš kartos į kartą tą stiprybę perduodavo. Paprastas žemdirbys, jis darbo žmogus, jam svarbu, kur „galvą padėti”, vadinasi ne žagrėje stiprybė.”
Esu be galo dėkinga Linai, kuri skyrė laiko taip išsamiai išdėstyti savo požiūrį į šią temą. Joso gilūs komentarai suteikė man „medžiagos” apmastymams ir paskatino domėtis apie mūsų visų praeitį ir šaknis dar išsamiau.
Tiesa, tik dar kartą skaitydama komentarus pastebėjau, kad visiems rašiusiems apie kaimą, kaimo pirkias ir tiesiog, kaimiškąją lietuviškų namų pusę, kaip užsispyrusi kartojau, kad reikai žiūrėti ir miestus, kad ir kokius juose turėjome, būtina prisiminti dvarus ir jų indėlį. Taip rašiau visiškai ne todėl, kad norėčiau paneigti liaudiškąjį paveldą, bet labiau todėl, kad nežiūrėtume į lietuviškus namus ir jų ištakas siaurai, tik kaip iš vienos šaltinio atsiradusį dalyką.
Man patiko, kaip po įrašu komentaruose rašė Juventa:
„Komentaruose minimos lietuviškų namų savybės dažniausiai atspindi kaimo, pirkios kultūrą, tačiau šalia egzistuoja ir ryški dvarų kultūrą. Jai charakteringas stiklas, sidabras, aksomas, šilkas, fajansas ar porcelianas, veidrodžiai. Vertinamos brangios medžių rūšys – ąžuolas, raudonmedis, riešutas. Ši kultūra buvo pirmiausia naikinama karų, perversmų, kitų istorinių kataklizmų metu. Ją aptikti sunkiau, jeigu tai nėra mūsų pačių giminės dalis. Bet, besidomintiems bajorijos tradicijomis bei gyvensena, prieinamos bibliotekos, istorinės ekspozicijos. Man artimos Tarpukario tradicijos – nėriniai, siuvinėjimai, tafta, sidabras, porcelianas, šviesios medžio faktūros, riešutmedžio inkrustacijos, kavos, samanų, indigo tonai… Ir – benediktinų likerio aromatas mažutėse, grakščiose taurelėse…”
Man, kaip ir Juventai labai artimas Tarpukario Lietuvos tradicijos ir namų interjeras. Įsigijau Linos Preišegalavičienės monografiją „Lietuvos Tarpukario interjerai 1918-1940” ir perskaičiau vienu ypu. Būtent šis mokslinisi darbas patvirtino mano anksčiau turėtą nuomonę, kad lietuviškus namus ir tai, kaip jie atrodė tarpukariu, veikė ne tik liaudiškasis paveldas, bet ir Lietuvos gyventojų daugiakultūriškumas. Namų interjerams įtaką darė istorinis palikimas, mados, ateinančios iš užsienio, taip pat žinoma liaudies kultūra ir netgi terminass Etninis interjeras knygoje yra.
Kas būdinga lietuviškiems namams?
Buvo įvardinta daug, lietuviškiems namams būdingų medžiagų, elementų, net spalvų. Šiuo metu išsikirti galiu šiuos:
Natūralios medžiagos – linas, rankų darbo nėriniai, natūralaus bičių vaško žvakės, vilna. Natūrali tekstilė, nesvarbu ar tai staltiesės, ar patalynė yra vienas iš lietuviškų namų elementų atkeliavęs į mūsų namus iš labai seniai. Mano manymu, norint šiuolaikiniams namams suteikti lietuviškumo dvasios ir sukurti lietuvišką jaukumą, namų tekstilę reikėtų rinktis kuo natūralesnę, bet nebūtinai visiškai atkartojančią tai, kas buvo naudota anksčiau. Esu didelė Kaupolės gerbėja, net ant knygos viršelio galima pamatyti jos lietuviškų augalų raštais margintą lininį stalo takelį.
Audinių raštai – jei jau pradėjau apie raštus, būtina paminėti tradicinių audinių ir mezginių raštus, kurie ne tik puošė audinius, bet ir buvo skirtingi ir būdingi atskiriems regionams. Pradėjau skaityti apie įvairius liaudies kultūroje sutinkamus ženklus ir simbolius ir kuo toliau, tuo labiau sunku patikėti, kad kiekvienas audinyje esantis raštas turi savo reikšmę. O juos žinodamas, gali audinį perskaityti kaip knygą. Man labai gražiai senuosius audinių raštus interpretuoja NativeLT.
Šiaudiniai sodai – jų magijai ir pati neatsispyriau praėjusioje Kaziuko mugėje, kabantis sodas visus metu puošia mūsų namus. Šiaudiniai sodai įkūnija žemę ir dangų, tai visatos modelis, pasaulio medis, darnos ir harmonijos simbolis. Jie būdingi įvairioms kultūroms
Medis, medžio drožiniai – mane visada labai stebino namai, puošti medžio drožiniais (pvz. Žvėryno medinė architektūra Vilniuje). Jei esate pastebėję – tie drožiniai atrodo kaip trapūs nėriniai. Net ir nesidairant į tokius įmantrius medžio drožinius, kaimo namų medinė puošyba taip pat labai graži. O kur dar įvairūs buityje naudojami daiktai. Manau daugelyje namų dabar galima atrasti, jei ne medinę drožinėtą verpstę, tai nors medinį, meistro išdrožtą šaukštą.
Tokia štai mano trumpa santrauka to, kas jau buvo pasakyta, parašyta. Kasdien galvoju kiek lietuviški yra mano namai, kur jų lietuviškumas. Kol kas daugiausia lietuviškumo matau lietuvių menininkų kūriniuose, kuriuos labai mėgstu. Labiausiai norėtųsi man, kad galvodami apie lietuviškus namus neapsiribotume tik kaimo vaizdiniu, kaip iš Rumšiškių muziejus, mūsų istorijoje buvo dvarų, miestuose buvo prabangiai įrengtų namų, turime visą Art Deco kultūra persmelktą miestą – lietuviški namai yra daugybė dedamųjų.
Naudota informacija iš:
Kabantys sodai
Tarpukario Lietuvos interjerai Lina Preišegalavičienė
Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai Rasa Ambraziejienė