Susipažink. Šiaurės mylėtoja Guoda Bardauskaitė.

Kai šio mėnesio pradžioje ruošiau įrašą apie Skandinavišką interjero stilių, galvojau – koks žmogus man asocijuojasi su juo. Tik vienas – architektė, draugė,  totali Šiaurės mylėtoja Guoda Bardauskaitė. Seniai svajojau parodyti jos atnaujintų, senų Žvėryno butų projektus, kuriuose ji pati ir gyveno.  Bet vien nuotraukų ir teksto apie procesą į skiltį PRIEŠ IR PO nepakanka. Norėjosi daugiau. Guodos minčių esama gaivių, tikrų ir verčiančių stabtelėti. Štai sustojusi akimirka su Guoda:

Guoda BardauskaitėPapapasakok trumpai apie save

Esu Guoda nuo žodžio “paguoda”, ar bent jau taip juokauja draugai. Pastaruosius keletą metų darbavausi “Aketuri Architektai” komandoje, o šiuo metu leidausi tyrinėti pasaulio ir nieko labai rimto neveikiu, tad pratinuosi architekte nebeprisistatinėti. Kita vertus, žinau, jog tokia esu iki kaulų smegenų: racionali ir kampuota, tvarkingai skaičiuojanti centimetrus ir mėgstanti dėlioti viską į vietas.

Kaip tavo gyvenime atsirado architektūra?

Architektūra atsirado labai seniai, kadangi mano mama dirba su interjerais ir brėžinius matydavau nuo vaikystės. Piešimas ir geometrija man visada puikiai sekėsi ir traukė. Puikiai prisimenu, kaip būdama penktoje klasėje savo tuometiniam dailės mokytojui sakiau, jog planuoju stoti į architektūrą. Nuo tada į šalis nebesižvalgiau -uoliai ruošiausi egzaminams ir sėkmingai įstojau, baigiau bakalaurą, o po to – ir magistrą. Dirbti pagal specialybę pradėjau labai anksti, ir savo pirmąjį gyvenamąjį namą nubraižiau dar būdama antrame trečiame kurse. Dabar net pati stebiuosi, suskaičiavusi, kad architektūroje esu jau dešimt metų.

1.laukas_2

Paradoksas, tačiau mano mokyklos draugai man pavydėjo, kad tiksliai žinojau, ko noriu, kai patys, prispausti atsakomybės pasirinkti neva “viso būsimo gyvenimo kryptį”, blaškėsi tarp skirtingų specialybių. Tačiau tos abejonės nežinomybė, su kuria bendramoksliai kamavosi, kai jiems buvo aštuoniolika, mane užklupo gerais dešimčia metų vėliau. Anksčiau į viską žiūrėjusi “tuneliškai”, dabar matau platesnę pasaulio įvairovę ir susimąstau, ar architektūra tikrai yra vienintelis mano gyvenimo tikslas. Gal duoklė jai jau atiduota?

Mano visa giminė iš tėčio pusės – miškininkai. Augau miške ir visada ten jaučiausi geriau, nei mieste. Matau, jog bet kuris “baisus” pastatas atrodys gražiai, jei bus apsuptas didelių senų medžių. Bet kuris “gražus” pastatas atrodys niūriai, jei aplinkui nebus gyvybės.  Jaučiu, kad natūralioji, gamtiškoji mano genų pusė pradeda imti viršų. Matyt, reikės atrasti būdą integruoti šiuos du savo polius.

Koks yra tavo kuriamų erdvių stilius? Kas jį įtakojo?

Kas erdvėse man patinka žinojau anksčiau, nei sugebėjau tai priskirti kokiam nors stiliui.

Šviesa ir oras – baltos sienos ir kuo didesni langai į kuo šviesesnę pusę; geriausia – į visas. Daug medžio ir kitokio natūralumo. Minimalizmas – kad būtų erdvės mintims ir vaizduotei. Asketiškas reikalingų ir mielų daiktų, atsipindinčių asmenybę, rinkinys. Šiluma, ypač žiemą. Tikra ugnis – išvis gerai, kaip ir visa kita, kas tikra.

1.detale_1

Vaikystėje nežinojau, kaip tai įvardinti, o paskui supratau – viską, kas man patinka, galiu rasti Skandinavijoje. Todėl nuo tada, kai save atsimenu, tai buvo mano svajonių kryptis, galiausiai nulėmusi pasirinkimą magistrantūrą studijuoti Švedijoje. Ir iš tiesų – ten atvykusi, pasijutau kaip namuose. Ne tik todėl, kad atrodė, jog viskas įrengta ir sutvarkyta taip, kaip ir turėtų būti, bet ir aš pati su savo gremėzdiškais žygio batais, keista šukuosena ir be makiažo sėdėdama paskaitose pirmąsyk gyvenime visiškai neiškritau iš konteksto. Buvo gera, tarsi grįžus namo.

Taigi, matyt, mano šiaurietiška asmenybė lemia tai, kad kurdama linkstu į skandinavišką stilių.

1.detale_2

Kas tave įkvepia?

Labiausiai įkvepia apleistos vietos. Ir Skandinavijoje nusibodo gyventi todėl, kad ten per nyku buvo ieškoti įkvėpimo. Tiesiog atvykus iš post-sovietinės šalies, viskas jau pernelyg tobula. O padaryt iš gražaus ir funkcionalaus daikto dar gražesnį – nuobodi misija. Kur kas įdomiau prikelti ką nors absoliučiai šlykštaus, apleisto, neįvertinto, įžvelgus daugeliui nematomas galimybes. Žiūrėdama į apleistas erdves jaučiu malonumą, nes vaizduotėje išsiskleidžia visa paletė galimų scenarijų. Įpūsti gyvybės negyvam, neveikiančiam man yra svarbiau ir kur kas įdomiau nei ką nors dar labiau “iščiustyti”.

Nuomavais butus Žvėryne. Juos pakeitei neatpažįstamai. Papasakok šitas istorijas. Pirmiausia, kaip pavyko įkalbėti šeimininikus kardinaliai pakeisti erdves? Kas buvo įkvėpimo šaltiniai, prioritetai.

Kai nutariau kraustytis iš Kauno į Vilnių, aptikusi kambario nuomos skelbimą, visiškai netyčia, nieko nežinodama apie miestą, nutūpiau tiesiai į patį nuostabiausią Vilniaus rajoną. Taip jį įsimylėjau, jog vėliau, kai prireikė kraustytis, net nenorėjau pagalvoti apie gyvenimą kur nors kitur, tad tik truputį pasislinkau į Žvėryno gilumą.

pirmas

Pirmasis būstas mane patraukė vos pamačius nuotraukas nuomos skelbime: romantiškas geltonų plytų pastatas cerkvės kieme, ant Neries kranto, aukštos lubos, sena koklinė krosnis. Šokau į traukinį ir vidury žiemos, per pūgą, atbridau nuo stoties į Žvėryną (norėjau pasižiūrėt, ar labai toli). Kai pamačiau kambarį gyvai, iškart pasakiau – TAIP, nors dabar, kai prisimenu tą vaizdą, pati stebiuosi savo optimizmu. Tai buvo niūri ir šalta 20 kv.m. erdvė su beveik keturių metrų aukščio lubomis ir dviem dideliais langais giliomis palangėmis. Kažkodėl manęs neišgąsdino tai, kad vonios kambarį ir virtuvę reikėjo dalintis su šeimininkais, o pats kambarys buvo gerokai apleistas. Dairiausi po jį ir jau mačiau, kaip viskas galėtų būti. Ko gero, labiau mačiau tą savo vaizduotės vaisių, nei realybę, antraip vargu ar būčiau pasirašiusi nuomos sutartį. Bet pasirašiau.

antras

Su šeimininkais iškart susitariau, kad leistų man persidažyti sienas. Žinoma, vėliau sienų perdažymas virto vos ne kapitaliniu remontu – nulupus persikinius tapetus, paaiškėjo realios darbų apimtys. Dar sumąsčiau atsivesti vamzdžius ir kampe įsirengti mini virtuvėlę. Galiausiai nepakeistos liko tik grindys, langai ir koklinė krosnis. Krosnis, nors ir kiaura, man buvo mieliausias namų elementas. Bet senukas kaimynas, sykį įkišęs galvą į mano būstą, taip nemanė. Sakė: “Gražu kaip bažnyčioj, tik nesuprantu, kodėl šitą bjaurybę palikot!”

trecias

Po kurio laiko namai netikėtai prisipildė gyventojų: be manęs, netrukus juose jau rezidavo  katė, plokščias Briedis ir mano tuometinė meilė. Tad teko ieškotis erdvesnio būsto. Senąjį, beje, šeimininkai išnuomavo beveik dvigubai brangiau ir liko patenkinti mano “sienų perdažymu”.

ketvirtas

Naujasis butas buvo dviejų kambarių, anksčiau priklausęs pagyvenusiai moteriai. Naujas šeimininkas neturėjo jokių sentimentų jame likusiems daiktams ir sutiko šiek tiek investuoti, kai parodžiau iniciatyvą sutvarkyti viską šiuolaikiškiau.

2.1

Tad galėjau lengva ranka atsikratyti visų griozdiškų sofų ir sovietinių sekcijų, nutariau išgriauti sieną tarp virtuvės ir svetainės bei paslinkti miegamojo duris, parinkau šviesias uosio parketlentes ir natūralios pušies palanges. Kadangi buto išplanavimas bei orientacija buvo gana dėkingi, tik tiek ir tetrūko. Išdažius sienas balta spalva, jis tapo neatpažįstamai erdvus ir jaukus.

2.2

Į šį butą iš ankstesnio atkeliavo keletas mano mėgstamiausių daiktų (sena spinta, draugo rankų darbo šviestuvas, sesers kurtas plakatas).Daugelį kitų daiktų susipirkome iš “IKEA”. Pigios paklodės tapo užuolaidomis, o lentynos – suolais. Iš esmės, interjero sprendimai šiame bute buvo paprasti ir diktuojami funkcijos. Kadangi pertvarkos buvo stipriai apribotos biudžeto, juokais vadinau šį būstą “popieriniu” – nuosavuose namuose stengčiausi kur kas daugiau investuoti į grindis, duris, elektros instaliaciją, vengčiau nuobodžių masinės gamybos daiktų, o svarbiausia – nesistengčiau daryti visko greitai.

2.4

2.5Kokie vasaros planai? Ar juose yra vietos interjerams, statiniams?

Vasarą noriu kuo daugiau pasimėgauti Lietuvos gamta, tad planuoju daug ir smarkiai blaškytis po gimtinę. Planuose – meditacijos stovyklos, skraidymai, festivaliai, žygis pėsčiomis iš Vilniaus į Nidą.

Didžiausias ir kol kas vienintelis su statiniais susijęs vasaros planas – tai “konstruktyvaus šamanizmo” dirbtuvės, kurias organizuoju rugpjūčio mėnesį. Joms vadovauti pasikviečiau tris savo mėgstamiausius architektus iš šiaurės: suomį Marco Casagrande, norvegą Hans Petter Bjørnådal ir estą Vilen Künnapu. Visi jie spinduliuoja didžiulę pagarbą Gamtai ir, man rodos, savo kūryboje yra vedami kažkokios aukštesnės jėgos.

“Konstruktyvaus šamanizmo” terminą pasiūlė Marco, ir manau, jog jis apibūdina kūrybą kur kas geriau, nei žodis “architektūra”. Dirbtuvių metu bus įgyvendinti trys kiekvieno iš architektų paruošti projektai tema “Human Birdhouses” (“Žmogaus inkilai”). Konstruosime meditacines pastoges medžiuose ir tarp medžių. Objektus, kurie savo išraiška laviruos tarp mažosios architektūros, skulptūros ir žemės meno, kartu su dirbtuvių dalyviais statys patys architektai. Savaitę laiko gyvensime tipiuose, vakarosime prie laužų ir maitinsimės ant ugnies paruoštu maistu. Jeigu kas nors nori prisijungti, paprakaituoti ir pasisemti kūrybinės energijos bei šamaniškos išminties, ČIA galima rasti daugiau informacijos apie šį vasaros nuotykį.

Guodos portreto autorius Dainius Sadauskas

Interjerų nuotraukų autorius Tautvydas Gylys