Susipažink: Interjero dizainerė Gerda Sutkienė ir jos Musės

Kartais man taip būna – klaidžioju FB platybėse ir netikėtai užtinku tai, pro ką negaliu ramiai praeiti. Taip atsitiko pamačius Muses – plakatus su lietuviškais užrašais. Būtinai turėjau susipažinti su jas kuriančiu žmogumi. O susipažinusi, pristatyti TKN skaitytojams. Pristatau – Gerda, interjero dizainerė ir Musės kūrėja. O toliau leidžiu Gerdai pasakoti pačiai.

Aš – Gerda, interjero dizainerė – geriu su užsakovais kavą Domus galerijoje ir už tai gaunu didelius pinigus.
Bet, turbūt, reikia rimtai :)
Antras dublis: aš – Gerda, nepataisoma optimistė, dviejų geriausių pasaulyje paauglių mama, interjero dizainerė, paveikslų Musės autorė. Dar moku kepti pyragus, leisti milžiniškus muilo burbulus ir per garsiai juoktis. Nemoku kalti vinių į sieną, gerai, kad paveikslais paskui pavyksta uždengti gėdingus savo bandymų rezultatus :)

Mano meilė interjerams prasidėjo pradinėse klasėse, kai pasiskolinusi mamos liniuotę su baldų šablonais, braižydavau namų planus ir juose mintyse žaisdavau savo arba savo lėlių gyvenimą. Vėliau mama tuos planus nuoširdžiai ir teisingai kritikuodavo, atkreipdavo mano dėmesį į tai, kas nelogiška, kas taisytina, kas nepatogu. Tad, nors ir kaip banaliai tai beskambėtų – meilę projektavimui ir suvokimą apie erdves, planus, logišką ir patogų išdėstymą gavau su mamos pienu. Vėliau bandžiau nuo tos meilės pabėgti Vilniaus Dailės Akademijoje pasirinkusi ne architektūrą, bet tekstilę, tačiau ji mane pavijo ir susijungusi su Dailės Akademijoje įgytais kompozicijos, spalvotyros, tapybos, grafikos, medžiagotyros ir meno istorijos pagrindais, virto tikrai stiprių, loginiu-meniniu požiūriu ir gebėjimu projektuoti interjerus nuo esminių perplanavimų iki mažiausių interjero detalių suderinimo. Dirbu tai, kas man labai patinka, todėl dažniausiai dirbu per daug. Bet net ir tai man patinka!

Kaip kilo Musės idėja?
Labai paprastai ir žemiškai: prieš porą metų įkėliau į FB paveikslą su tekstu anglų kalba ir pasipylė užsakovų ir draugų komentarai „noriu tokio”, „kur tokį gauti”, bandžiau ieškoti kažko analogiško lietuviško – bet nieko nebuvo. Aš gi buvau labai pasiilgusi kūrybos – laisvos meninės išraiškos nesitaikstant prie užsakovų norų ar finansų, pasiilgusi kažko kas priklauso tik nuo mano norų, nuo mano estetinio supratimo, mano idėjų. Mintis apie paveikslus su lietuviškais užrašais man nebedavė ramybės, bet „gimdyti dar vieno vaiko” viena tikrai nenorėjau (jau auginau viena du „kūno ir kraujo” vaikus ir du „darbinius” :), tad ieškojau šiai idėjai tėčio. Neintensyviai ieškojau, bet mintis apie tokius paveikslus manęs neapleido, ji tiesiog man nedavė ramybės. Gal taip ir nebūčiau sau spyrusi į užpakalį ir pasiryžusi pradėti, jei ne surastas „tėtis” (su kuriuo keliai, deja, gan greitai išsiskyrė dėl „nesutapusių charakterių” – požiūrio į būsimą rezultatą). Musės gimė ramiai, neskubant, džiaugiantis kiekviena kūrybos akimirka, toks suplanuotas, brandžiame amžiuje pagimdytas, išmylėtas mano vaikas. Netobulas – žinau, bet labai mylimas. Net šiek tiek egoistinis – jis man pačiai ir tik pagal mane. O vėliau, sulaukiau daugybės pagyrų ir susižavėjimo. Tokios reakcijos aš tikrai nesitikėjau, tai buvo labai keistas, bet tikrai malonus jausmas. Minčių ir idėjų apie naujus paveikslus turiu trims metams į priekį, tačiau kur gauti laiko joms realizuoti?

Kokiems interjerams skirti šie plakatai?
Galvočiau labiau apie tai, kokiam žmogui yra Musės, o ne, kokiam interjerui. Nes Muses taip pat gerai gerai „matau” ir šiuolaikiniame lofte, ir klasikinio stiliaus virtuvėje, ir kirpykloje, nes tai nėra parodinis aukštojo meno kūrinys – jis neįpareigoja, jis neapsunkina, jis lengvai pakeičiamas kitų, jei atsibosta. Tokia easy-living gyvenimo detalė pagal dabartinę nuotaiką. Pasikeitė gyvenimo kryptis, ar nori kitokios inspiracijos, kad ta kryptis pasikeistų – keiti ir Musę. Nes juk niekam nebe paslaptis, jog tai, ką kasdien matome, skaitome – tai veikia, programuoja mūsų gyvenimą.

Kaip kyla mintis, kokias frazes įdėti į Musę?
Kai kurios frazės mano seniai naudojamos, jau tapę mano priežodžiais – „tobulumas nuobodu”, „nėra to blogo, kas neišeitų”; kai kurios kitur nužiūrėtos ir savaip interpretuotos; dar kitos – atsitiktinės. Pavyzdžiui „Gerai” atsirado visai neplanuotai – norėjau paveikslo sau su didele „g” raide, o tada savaime prilipo uodegytė – erai. Ir paaiškėjo kaip labai žmonės yra pasiilgę paprasto teigiamo žodžio – ši Musė labai populiari. Man ji irgi labai patinka – sau pasidarysiu ją daug didesnę, tuščia siena šalia mano spintos jau jos laukia. Beje, Muses galima užsisakyti ir nestandartinio dydžio.

Koks plakatas yra Tavo favoritas?
chmmm… jei reikia rinktis tik vieną, tada – „tobulumas nuobodu”. Šimtu procentų mano posakis, mano estetinis skonis ir mano požiūris į gyvenimą

Papasakok, kokie yra Tavo pačios namai?
Be reikalo šito paklausėt :) – galiu ilgai nesustoti, nes einu dėl savo namų iš proto ir to neslepiu. Labai jais džiaugiuosi, nes įsikėliau į juos gana vėlai, po daugelio metų nuomos ir gyvenimo su svetimais tapetais ir baldais. Bet ne tapetai ir ne baldai mano namuose mane džiugina labiausiai – labiausiai džiaugiuosi erdve. Erdve už langų, erdve namie, šviesa – atrodo, net mintys čia lengviau skraido. Mano santykis su namų išsirinkimu buvo gana komplikuotas, nes įrengusi daugybę namų užsakovams, labai gerai žinojau, ko nenoriu: nei blokinės dėžutės su vaizdu į kitą dėžutę, nei gipskartonio dėžutės su laminuotom grindim ir stumdomų durų spintom, nei kotedžiuko ar namo užmiestyje. Gal net euroremontinės gipskartonio dėžutės naujam rajone ant plyno lauko nenorėjau labiausiai. Ir radau nuostabią erdvę savo norams realizuoti, susikūriau sau funkcionalų bei patogų foną malonioms ir gražioms detalėms ir dabar tas detales neskubėdama renkuosi ir dėlioju. Ir visai nenoriu pabaigti – tai taip saldžiai gera, kiekviena nauja detalė vis pratęsia tą naujų namų ir džiaugimosi jais jausmą. Šių namų vertėjo laukti tiek metų :).

Jei reiktų savo namus priskirti kategorijai, tai žinoma būtų skandinaviškas stilius – mano neblėstanti meilė, atitinkanti mano požiūrį į namus ir į gyvenimą juose. Šviesūs, medinės grindys, modernių bei praeito amžiaus baldų deriniai. O kaip gražiai juose suskamba restauruoti dar mano vaikystės foteliai, ar mano senelių namų detalės, indai. Mėgstu derinti nederančius dalykus – man taip daug labiau patinka nei susipirkti viską jau sukomplektuota iš baldų salono ekspozicijos. Tegul būna šiek tiek kitaip, šiek tiek neteisinga, šiek tiek netobula, nes juk tobulumas – nuobodu! Beje, esu alergiška žodžiui „prabangu”, jei norite kad kažkas nustotų man patikti, pasakykit, kad tai prabangu :)
Gerdos interviu apie Skandinavišką interjerą.

Ką galėtum patarti moterims (ir vyrams) norinčioms pradėti savo veiklą?
Turbūt turėčiau pasakyti – darykit drąsiai, jūs viską galit! Bet žiūrėdama atgal į laiką prieš 12 metų, kai pradėjau savo verslą neturėdama absoliučiai nieko – jokio atsarginio varianto, jokios atramos: neturėjau nei namų, nei darbo, o tik du labai mažus vaikus, aš tikrai dabar nesuprantu kaip aš tai padariau. Dabar taip turbūt nebeišdrįsčiau. Kita vertus, tada negalvojau, kad aš darau kažką ypatingo, drąsaus – tiesiog stengiausi gyventi, išgyventi ir dariau tai, ką mokėjau, ką norėjau daryti. Nebijojau suklysti ir prarasti, nes prarasti tiesiog neturėjau ko. Tik svajojau apie kitokį gyvenimą, tikėjau, kad viską galima pasiekti ir stengiausi. Ir toliau stengiuosi. Todėl palinkėsiu: „svajok tikėk daryk” – po vieną šie žodžiai yra tik lengva romantika, o visi kartu – tikrai kalnus galinti nuversti jėga. Patikrinta ;)