Ko jau ko, bet įkvėpimo šiais laikais tikrai netrūksta. Gal net atvirkščiai, gyvename perteklinės informacijos amžiuje – ne tik TV ir radijas po senovei burzgia, žurnalai toliau blizga pacukruotomis istorijomis, bet ir internetas kaip avilys dūzgia. Visko apstu – ir kaip rengtis, ir ką valgyti, ir kaip mąstyti, kad būtum laimingas ir prisitaikęs žingsniuoti Puikiame naujajame pasaulyje. Nesupraskite klaidingai – tikrai nebambu, man anaiptol anksčiau geriau nebuvo, labai džiaugiuosi, kad rinktis yra iš ko, kai pačią apleidžia gyvenimo mūzos. O gi bet tačiau šiandien noriu įsmeigti mažą adatėlę į išpūstą įkvėpimo burbulą ir pakalbėti apie iškvėpimą.
Visai neseniai teko dalyvauti seminare, kuriame vienas labai nepaprastai paprastas žmogelis, dirbantis su sunkią negalią turinčiais vaikais, dalijosi savo patirtimi. Jo istorija buvo išties įkvepianti, bet man labiausiai į širdį strigo ne įkvėpimas, o iškvėpimas. Vyrukas susirinkusią publiką pakvietė mažam eksperimentui – iškvėpti ir sulaikyti orą. Įvykdžius instrukcijas jis paragino neįkvėpus iškvėpti dar kartą. Ir dar kartą. Vau – visi nustebo, juk rodos, jau buvau iškvėpęs, o štai kiek dar oro buvo likę. Taip jis norėjo iliustruoti, kad dažnai mes įstringame komfortiškoje pakanka amplitudėje ir net nemėginame pasitikrinti, ar galima žengti dar žingsniu toliau. Būtent to papildomo žingsnio, tos papildomos pastangos, pasak jo, ir reikia norint nuveikti kažką prasmingo, kažką tikro, autentiško, drąsaus – tarkim pradėti muzikos garsais gydyti tradicinės medicinos kone nurašytus vaikus.
Po šio pranešimo daug galvojau ir netgi radosi tam tikra akylesnė savistaba, lyg nuolatinis paraginimas – iškvėpti giliau. Iškvėpti ir neužrikti ant vaiko, nors galva plyšta nuo nuovargio ir erzelio. Tris kartus giliai iškvėpti ir nesuasmeninti kritikos dėl darbo, kuriuo degė širdis. Labai giliai iškvėpti ir toje ramioje erdvėje paieškoti širdies bendrumo su žmogumi, kurio persona erzina iki pasiutimo (pastaruosius budistai vadina geriausiais mūsų mokytojais). Iškvėpti ir lengvai paleisti liaupses užuot apsilipdžius tuštybės ordinais.
Tiesiog iškvėpti viską iki galo ir pajusti, kad niekas nėra taip triukšminga ir svarbu, kaip kad trimituoja mintys. Tai tam tikra nuolatinė meditacija, ne ant pagalvėlės, smilkalų ir OM debesy, o pasaulio karnavale. Ne visada, žinoma, pavyksta save už pakarpos pačiupti, bet kai pavyksta, visad istorija pasisuka geresne linkme. Mažiau kivirčų, mažiau dramos, mažiau aukos vaidinimo. Daugiau darnos su savimi ir tuo, kas aplinkui. Ir ne, plaukiojančiu debesėliu netampi. Čia puikiai dera ir ribų nustatymas ir ne, tik mažiau šaršalo lieka.
Taip šiandien reklamuojama nuolatinė įkvėpimo būsena, kaip koks energetinis gėrimas, sukelia egzaltaciją. Ši, savo ruožtu, išvargina, įrėmina, įmeta į lūkesčių varomas lenktynes su savimi ir su visu pasauliu. O giliai iškvėpus, tas pats darbas tampa sutelktesnis, pečiai laisveni, širdis atviresnė spontaniškai tėkmei. Jeigu pavyksta drugeliais plazdantį įkvėpimą sujungti su vetiverijomis kvepiančiu giliu iškvėpimu – tada pasijunti lyg perlaužęs gyvenimo kodą. Būna lengva. Būna gera. Ir labai patogu savame kailyje, netgi žengiant už saugaus komforto ribų.
Linkiu tad gardžiai įkvėpti drąsos ir svajonių, bet prieš tai giliai, dar giliau, iškvėpti voratinkliais apaugusius įsitikinimus apie pasaulį, save ir savo galimybes.