Kai prieš metus prisijungiau prie TenKurNamai komandos, labiausiai norėjau daryti interviu su įdomiais žmonėmis, klausinėti jų apie namus, šeimą, kūrybą, gamtą, gyvenimą. Šį rudenį turėjau laiko pamąstyti ir suprasti, kad per metus tas noras tik sustiprėjo. O man toli dairytis nuostabių ir įkvepiančių žmonių bei jų istorijų nereikia. Jų tiek daug šalia. Ypač moterų – jaunų, veiklių, kūrybingų, drąsių ir moteriškų.
Šiame pokalbyje su jauna menininke, mama, gamtos mylėtoja Živile Sakale panardysim po molio, sukulentų ir gražių minčių krioklius.
Papasakok trumpai apie save. Savo šeimą.
Esu Živilė Sakalė. Mama, žmona, draugė, truputėlį keramikė, truputėli grafikos dizainerė, tokia nenustygstanti vienoje vietoje ir vis ieškanti naujovių. Mano namai nuo pat mažens visada buvo itin gyvi, apimdavo mūsų ir visų senelių namus ir sodą, o kaip šeimos narius visada skaičiuodavom dar keletą ar net daugiau gyvūnų. Beveik niekas nepasikeitė ir dabar, man suaugus ir sukūrus savo šeimą: namuose visada šmirinėju aš, iš vyro tėvelio kambario visada girdisi radijo garsai, namuose katinui bando vadovauti šuo, darbo kambaryje vyras derina kokį nors instrumentą, ir, aišku, didžiausią dalį dėmesio dabar pritraukia mūsų mažoji Rytė, kuri ropoja arba vaikštinėja po svetainę barškindama kokį nors žaisliuką. Dažnai užsuka ir šalia gyvenantys mano tėvai, tada kieme laksto ne tik mūsų, bet ir jų šuo, o savaitgaliais užsuka gausus būrys spalvingų draugų, kuriuos irgi laikau savo didžiąja šeima.
Kaip atradai keramiką? Kodėl tau svarbu kurti?
Keramika mano gyvenime atsirado seniai, kai man buvo, galbūt, kokie dvylika metų. Tuomet keletą metų lankiau keramikos būrelį, tačiau į lipdymą rimtai nežiūrėjau, dažnai neturėdavau pakankamai kantrybės įnoringam moliui, o keramika didžiąja prasme į mano gyvenimą atėjo prieš metus, kai įstojau į dailiųjų keramikos dirbinių gamintojo specialybę profesinėje mokykloje. Jau kuris laikas norėjau pasimokyti jos rimčiau, tad labai džiaugiausi pradėjus mokslus. Per ilgą laiką išugdyta kantrybė čia labai padėjo, nebeskubėjau taip, kaip vaikystėje, todėl molis pradėjo manęs klausyti. Gali būti, kad tos kantrybės ir ramybės pridėjo pilve auganti mažoji, nes studijas pradėjau besilaukdama Rytės. Kūryba man yra beveik kaip oras, tiesiog negaliu nekurti. Galva visada pilna idėjų, minčių, stengiuosi jas visas kur nors užsirašyti. Tik nežinau ar pakaks šio gyvenimo jas įgyvendinti. Jei nekursiu, galva, turbūt, sprogs :)
Iš kur meilė sukulentams ir kaktusams? Pasidalink savo kolekcija!
Va iš kur šita meilė atsirado, tiksliai net negaliu atsekti. Turiu tetą, kuri taip pat pamišusi dėl šių grožių, gali būti, kažkur pasąmonėje užsikrėčiau nuo jos. Pastaruoju metu seku įvairius interjero dizaino blogus, juose daug dėmesio sukulentams ir kaktusams, nuotraukose nuostabiai atrodo. Man jie beveik kaip pagrindinė interjero detalė, o gal net šeimos narys. Taip pat visada stengiuosi atsiminti, kas man jį dovanojo, kokia to kaktuso istorija, taip gaunasi prasmingiau.
NIEKO SAU daikteliai. Papasakok apie juos.
Nieko sau daikteliai gimė iš noro džiuginti savo darbais ir kitus, išeiti su savo gaminiais iš namų ribų. Pagrindiniai kūriniai dabar siejasi iš molio, tačiau neužbrėžiu ribų kitoms medžiagoms. Kada nors noriu vėl padaryti užrašų knygučių su rankomis spaustais printais, taip pat stengiuosi jungti molį su medžiu, savo lipdytuose moliniuose induose apgyvendinti savo išaugintus kaktusus ar sukulentus ir juos perleisti į naujus namus. Noriu kad NIEKO SAU daikteliai kistų su manimi, kaip vyksta jau ir dabar. Pavyzdžiui, laukiant mažosios gimė pirmoji karuselė virš lopšio, gimus draugių vaikams, atsirado vardinės vaikų lentelės, dabar pradėjau daryti indelius gyvūnams, kurių pagrindinis įkvėpėjas yra mūsų katinas Runcius.
Kam skirta tavo kūryba?
Geras klausimas! Manau mano kūryba skirta visiems, ką tik ji “užkabina”. Labai stengiuosi negalvoti ar pirks kas šį mano sukurtą daiktą, ar kam patiks, nes tada daiktas gimsta ne iš pačių širdies gilumų
Kas tave įkvepia?
Labiausiai mane įkvepia beprotiškai savo kūrybai atsidavę žmonės, kurie gali kurti dienų dienas ir niekad nepavargti nuo to, ką daro. Taip pat įkvepia ruduo, pasivaikščiojimai po Vilnių ir, žinoma, mano draugai, kurie visi yra labai skirtingi ir gražūs savo susikurtuose pasauliuose.
Kaip suderini kūdikio priežiūrą ir kūrybą namuose?
Man pasisekė, nes mano kūdikis labai draugiškas mano veikloms. Taip pat džiaugiuosi, kad dabar turiu galimybę viską daryti namuose, čia, kur man yra geriausia. Mažoji visada būna šalia ir man nereikia jos palikti ir kažkur važiuoti. Gyvename name, tad turime atskirą darbo kambarį – studiją, taip pat neseniai namuose atsirado ir mažutė molio krosnis, tad viskas yra po ranka. Darbo kambaryje stovi maniežas, kuriame mažoji užsiima savo žaidimais, kol aš lipdau ar glazūruoju. Dirbu su nekenksmingomis glazūromis, todėl visiškai nebaisu, kad Rytė būna šalia, o jai to tik ir reikia.
Koks Tavo ryšys su gamta? Tavo kūriniuose labai daug gamtos, gyvūnijos motyvų.
Gamta visada buvo man labai artima. Manau, kad visi žmonės, ypač lietuviai, neatsiejami nuo gamtos, ji yra visa kas. Gamta lavina vaizduotę, ji tokia kupina, tokia įvairi, telieka tik semtis įkvėpimo ir mokytis iš jos. Kada reikia ji ramina, kada reikia įaudrina. Manau labai svarbu nuo jos nenutolti.
Kas Tau svarbu tavo kūryboje?
Man kūryboje svarbu išlikti savimi, vis kisti, įkvėpti ir džiuginti kitus.
Ką galėtum patarti nedrįstantiems pradėti savo veiklos?
Manau, kas tikrai nori – ankščiau ar vėliau išdrįsta. Galbūt tiems, kas nedrįsta pradėti veiklos, nes galvoja kad neras gerbėjų ar sekėjų, galėčiau patarti nebijoti, nes šiais, įdomiais laikais, įmanoma atrasti vieniems kitus. Taip jau pasaulis surėdytas, ankščiau ar vėliau atsiras kam patiks tavo menai, kūryba, darbai ar fantazijos. Svarbu kad viskas plauktų iš širdies, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Jei Tave įkvėpė Živilės kūryba, susirask NIEKO SAU interneto platybėse. Aš jau žinau visas dovanas Kalėdoms. Šiemet jos bus molinės : )
