Susipažink. Dailininkas Vytautas Tomaševičius

Prisipažinsiu apie meną žinau labai mažai. Nors esu tikra, kad jei tik yra galimybė – namuose meno kūrinių turėti verta. Kviečiu susipažinti su dailininku Vytautu Tomaševičiumi ir sužinoti ne tik apie tai, kaip jis tapo dailininku, bet ir apie tai, ar verta dovanoti meno kūrinius.

Papasakokite apie save. Kaip pasirinkote dailininko kelią?

Mano tėvas – žymus Lietuvos kino operatorius, nufilmavęs daugiau nei 40 meninių filmų, kurių nemaža dalis jau tapo pripažinta lietuviško kino klasika („Jausmai“, „Herkus Mantas“, „Skrydis per Atlantą“, „Žvėris, išeinantis iš jūros“ ir kt.) Namuose nuolat lankydavosi dailininkai, rašytojai, kompozitoriai, aktoriai. Mėgdavau maltis tarp suaugusių. Patikdavo ir jų kalbos, nors dar daug ko turbūt nesupratau. Tačiau tikriausiai taip buvo dar įdomiau.
Tėvas turėjo nemažą savo bendraamžių menininkų kolekciją. Taigi, buvau apsuptas ir menininkų, ir meno kūrinių. Be to, nemažai vasarų praleidau filmavimo aikštelėse.
Manau, didžiausias impulsas mano apsisprendimui – kelionė šeštoje klasėje kartu su tėvais į Sankt Peterburgą, konkrečiau – į Ermitažą. Po kelių valandų meno kūrinių srauto (po kurio jau pasidarai nebeimlus jokiems įspūdžiams, o akys bando pailsėti, žiūrėdamos pro langą) patekau į XX a. meno sales. O ten, be abejo, – H. Matisse „Šokis“. Visas nuovargis išlakstė. Sužavėtas stebėjau, kaip raudonos figūros bando išsiveržti iš drobės. Tada dar nesupratau, kaip to pasiekta, bet apeidavau kelias sales ir vėl grįždavau atgal. Ir lig šiol kelionę po Ermitažą visada pradedu nuo XX a. tapybos salių.
Parvažiavęs į Vilnių, pradėjau ieškoti, kur galėčiau pasimokyti piešti. Pradėjau vartyti meno albumus, vaikščioti į parodas. Pats sau susistatydavau natiurmortus ir bandydavau juos nutapyti. Atradau ir perskaičiau kažkokią knygą apie perspektyvą, o vasarą jau laikiau egzaminus į J. Vienožinskio dailės mokyklą. Ir nuo to laiko nebeįsivaizdavau, kad galiu būti kažkuo kitu.


Tuometinėje dailės mokykloje dėstė Dailės institute nepageidaujami dėstytojai: Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, Vytautas Šerys, Povilas Ričardas Vaitiekūnas ir kt. Vyravo superinė atmosfera: kūrybinga ir laisva. Dėstytojai bendravo kaip su lygiais. Analizuodavome savo darbus. Atnešdavo daug nematytų dailininkų albumų.
Stojau į Vilniaus dailės akademijos (VDA) grafiką, baigiau scenografiją, bet iš tikro visą gyvenimą svajojau tapyti. Dirbau dailininku užsienio filmuose, bet pertraukose tarp filmų tapydavau. Pusei metų buvau pakviestas į rezidenciją Danijoje. Mečiau tuomet visus filmus ir išvažiavau. Kartu su japonų, italų, olandų, danų, airių menininkais tapydavome kiekvieną dieną bendroje patalpoje. Vakare diskutuodavome apie tai, ką kuriame, kodėl. Per tuos šešis mėnesius, manau, pagaliau pradėjau formuotis kaip individualus menininkas. Pamačiau, koks gali būti įvairus pasaulis. Supratau, kad dabar turiu pamiršti savo mokytojus ir nebenorėti būti į juos panašus (nors kelis tikrai labai gerbiu ir daug iš jų gavau). Turi suvokti, kas tu pats esi, kaip matai pasaulį ir ką jauti. Ir tuomet daryti, nebesižvalgydamas į buvusius autoritetus. Kažkas yra pasakęs: „Nužudyti mokytojus“. Perkeltine prasme taip ir turi padaryti.


Kaip gimsta paveikslo idėja, sumanymas? Gal papasakotumėte įdomesnę paveikslo atsiradimo istoriją?
Nesu įkvėpimo laukiantis menininkas. Įkvėpimas ateina bedirbant. Žinoma, kartais sprendimus sugalvoji lengviau, kartais sunkiau. Tačiau to įkvėpimu nelaikau. Einu į studiją kasdien. Manau, kad labai svarbu kasdien mąstyti apie tai, ką darau. Būna, kad nebūtinai tapau kiekvieną dieną. Aptempiu drobes, vartau albumus, žurnalus, skaitau, naršau internete – tol, kol galvoje susiformuoja kažkoks vaizdas, kurį paskui perkelsiu ant drobės. Didžiausia kūrybinio proceso dalis atliekama galvoje. Todėl savišvieta – labai svarbi kiekvieno menininko veiklos dalis. XXI amžiuje mes nebetapome to, ką matome – tapome tai, ką galvojame.
Paveikslo gimimo pirminis impulsas labai įvairus. Tai ir patirta emocija, kartais – per radiją išgirsta naujiena, perskaitytas kūrinys, pamatytas kitas paveikslas (beje, geri kitų menininkų kūriniai mane žavi ir sukelia norą padaryti dar geriau). Tačiau kiekvienu atveju šiuos impulsus perleidžiu per save – tai mano požiūris į mane supantį pasaulį.
Kartą vaikščiojau su šuniu palei Nerį. Neseniai Japonijos krantus buvo nusiaubusi milžiniška cunamio banga. Didžiausias jos aukštis siekė net 39 metrus. Žvilgtelėjau į kitoje pusėje esantį upės šlaitą ir supratau, kad jis maždaug tokio paties aukščio. Nenusakoma galybė. Taip ir nupaišiau „Peizažą“: tarsi neryškų kalną, tarsi bangą nuo dangaus iki žemės.

Vytautas Tomaševičius
Kažkada vakare ėjau pro Pamėnkalnio galeriją. Tuo metu joje vienas menininkas eksponavo abstrakčią tapybą. Na, ta tapyba tokia nei gera, nei bloga. Ir staiga pro stiklą pamačiau nuostabų paveikslą: ryškios abstrakčios spalvinės dėmės maišėsi su realistiškomis žmonių figūromis, čia pridengdamos jas, čia nugramzdindamos į antrą planą. Atrodė išties įspūdingai. Ir tik priėjęs arčiau supratau, kad tai – stikle atsispindinčios gatvių reklamos, kurios už stiklo esančius paveikslus paverčia šedevrais. Bemąstydamas apie tai ir sukūriau paveikslą „Galerijos atspindžiai“


Kas padeda kūryboje ir kas trukdo?
Kūryboje labiausiai padeda galimybė susikoncentruoti ir mąstyti apie kuriamą paveikslą. Be pašalinių judesių, be mąstymo apie buitį. Tačiau taip, žinoma, beveik niekuomet nebūna. Svarbu susitvarkyti buitį taip, kad ji per daug neblaškytų. Idealiausias sąlygas gavau viename plenere Danijoje: davė kur gyventi, kur dirbti, medžiagas ir gerą menininkų kompaniją iš Lenkijos, Japonijos, Brazilijos. Per 21 plenero dieną sukūriau 14 paveikslų. Galimybė realizuoti idėjas turi įtakos rezultatui.

Vytautas Tomaševičius
Žinau, kad anksčiau buvo populiaru dovanoti meno kūrinius įvairiomis progomis, tėvų namuose yra bent keletas paveikslų, kuriuos jie gavo vestuvių proga. Ar dabar Lietuvoje populiarų pirkti, dovanoti meno kūrinius, turėti meno kūrinių namuose?
Aš apskritai nepritariu meno kūrinių dovanojimui buitiniu lygiu. Nemanau, kad ši tendencija populiarėja, ir iš tikro tuo tik džiaugiuosi. Kažkada, vienos šventės proga, draugai paklausė, ką atnešti dovanų. Pagalvojęs paprašiau padovanoti po paveikslą. Gavau apie dešimt. Prabėgus aštuoniolikai metų ant sienos tebekaba tik du iš jų, bet jais tikrai labai džiaugiuosi. Kiekvieną kartą jie atsiskleidžia vėl ir vėl naujai. O štai kiti tūno už spintos, sandėlyje arba buvo padovanoti tiems, kam jie pasirodė artimi. Jei kam retais atvejais padovanoju paveikslą, būtinai leidžiu pasirinkti iš kelių. Meno kūriniai pasižymi stipria energetika. Svarbu, kad žmogus pats išsirinktų, kas jam artima. Taip pat reikia elgtis ir perkant paveikslą. Visada džiaugiuosi, kai koks seniai tapytas mano paveikslas pagaliau suranda namus, kuriuose juo džiaugiamasi.


Prieš 12 metų Danijoje į mano parodą atėjo keturiolikmetis vaikinukas ir už vasarą užsidirbtus pinigus nusipirko jam patikusį paveikslą. Priėjus prie jo ir pašnekinus, jis atvirai papasakojo, kuo jam šis paveikslas artimas. Jis tikrai nesiruošė jo derinti prie kilimo ar tapetų.
Labai smagu, kad „derinimo“ tendencija Lietuvoje nors labai palengva, bet nyksta. Kad palengva – nenuostabu. Tai ilgo ir nuoseklaus mokymo rezultatas. Į Stokholmo modernaus meno muziejų arba Aaros muziejų Arhuse (Danija) mokiniai vedami ištisomis klasėmis. Mokytojai ilgai ir kantriai diskutuoja su vaikais prie Marcel Duchamp, Ron Mueck, Asger Jorn ar Cindy Sherman kūrinių. Rezultatai – akivaizdūs. Meno kūrinių skandinavų namuose labai daug. Tai privalomas namų atributas, parodantis šeimininko išsilavinimą, skonį ir piniginės storį (jei namuose kaba Kurt Trampedach, Ola Bilgren, Mamma Andersson paveikslai, galite būti ramūs – jūsų finansinė padėtis abejonių daugeliui žmonių nekels). Gamyklos ar biurai labiau primena muziejus.
Danijoje esu buvęs 21-ą kartą, tad čia dėstau savo įspūdžius. Dabar juos galite palyginti su padėtimi Lietuvoje. Kaip jau minėjau, tendencijos gerėja, bet mokytis dar tebėra ko. Beje, užsienio kapitalo įmonės, atidarydamos biurus Lietuvoje, neretai laikosi savo gimtosiose šalyse priimtų darbo aplinkos standartų. Skandinavai, atidarę Lietuvoje gamyklą ar biurą, pripildo jį vietos menininkų kūrinių. Deja, dauguma verslo vietų, sukurtų pačių lietuvių, atrodo žymiai skurdžiau. Ir tai tikrai ne investicijų klausimas.


Kas svarbu renkantis meno kūrinį namams?
Svarbu, kad kūrinys tikrai jums patiktų. Kad būtų įdomu, kad jaustumėte, jog jis neišsisemia. Kad nauji sluoksniai, nauja prasmė atsiveria vėl ir vėl. Ir tuomet džiaugsitės juo net tada, kai pakeisite sofą ar nulupę tapetus perdažysite sienas baltai. Taip pat džiaugsitės, net jei per ateinančius 10–15 metų jis ne kažin kiek pabrangs. Taip kalba daugelis žymiausių pasaulio kolekcininkų. Lankykite meno muziejus, privačias galerijas, švieskitės, nueikite į darbų peržiūras Dailės akademijoje, nupirkite jums patikusį paveikslą iš studento. Domėkitės ir senu, ir šiuolaikiniu menu. Patikėkite, tai nuostabus ir labai didelis pasaulis. Tikrai jausitės laimingesni.


Kokie meno kūriniai yra Jūsų namuose?
Turiu Peter Martensen (Danija), Pauliaus Lantucho, Vinco Kisarausko, Petro Repšio grafikos darbų. O taipogi Vilmanto Marcinkevičiaus, Vytauto Pakalnio, Leonardo Gutausko, Lino Katino, Vinco Kisarausko, Algio Griškevičiaus tapybos, Vito Luckaus nuotraukų. Savo tapytus paveikslus namuose nuolat kaitalioju. Atnešu vienus, po mėnesio ar dviejų juos išnešu ir vėl atnešu kitus. Taip dar kartą pasitikrinu, ar tikrai viskas padaryta gerai. Ar tikrai galiu juos išleisti į pasaulį.

Ačiū už pokalbį.

Daugiau apie Vytautą Tomaševičių gali sužinoti:

Apie V. Tomaševičiaus parodą Pasaulio lietuvių žinios

Autobusu iš Lietuvos sprukusių pabėgėlių istorija atsikartojo meno kūrinyje

 


Čia gali rasti daugiau rubrikos interviu –> SUSIPAŽINK

Paskelbta$ sPažymėta$ s