Žmonių namai Archives - Ten Kur Namai

Kitokie atostogų namai

Kai vasara ritasi į pabaigą, o ruduo tarsi alsuoja savo artumu, pats laikas prisiminti, kokios buvo šių metų atostogos, ar atostogų namai buvo tai, ko norėjai. Visai nesvarbu, ar tai sodyba kaime, viešbučio kambarys, ar išnuomotas kambarėlis “pas bobutę”, visi šie namai, nors laikini, buvo Tavo atostogų dalis. Apie kitokius namus atostogoms ir įkvėpimą juose pasakoja Kaupolė kūrėja Vita. Apie tai, kaip savo atostogų namuose ji yra svečias pas tuos, kurių namuose atostogauja.

Prasidėjo viskas nuo minties… tos stipriosios, kuri visada įgyvendnama. Turėjom lauką laukuose, (tokių laukų turim ne vienas) ir galvojom, kaip jame “būti”.
Pradžioje vadinome jį žirnių lauko namais. Tais pirmaisiais metais, kai pastatėme metalinę dėžę ant lauko, jame augo žirniai. Šiais metais, tas laukas jau yra kvietrugių ir bus dar maža ko, ką žmogus norės ten pasėti. Ta vieta juk net nėra be proto laukinė, seniai dirbami ūkininkų laukai, bet vis gi žmogus ten tik svečias.

Per šiuos du metus, kai jau pasatėm savo mažą namą, supratom, kad tas laukas priklauso ereliui, kuris ten medžioja kiekvienais metais nepriklausomai nuo to, ką žmogus ten beveiktų. Ir visiškomis svečio teisėmis tyliai ten apsigyvenom, stengdamiesi užimti kuo mažiau vietos. Kai tu užimi kiek įmanoma mažiau vietos tokiame lauke, ištirpsti jame, tampi nematoma to lauko dalimi ir tau leidžiama būti to lauko gyventoju. Kelios stirnos, lapė, erelis ir kiti paukščiai gyvena savo gyvenimą ir leidžia tau kaip niekur nieko jame dalyvauti. Kai atvažiuojame, jei būname tyliai ir pagarbiai, visi ateina pasirodyti. Man labai svarbu matyti laukinius ir laisvus gyvūnus gyvenime, visada jų ieškau, net Vilniuje, noriu jausti, kad jų yra. Ir juos visada pamatau.

Naktį sunku užmigti nuo to, kad atmerkus akis, vaizdas yra nepamirštamas, jį praleidęs, daugiau nepamatysi. Ar dažnai tenka miegoti po atviru dangumi (tiesa po stiklu), kai matai bėgančius debesis, po to žvaigždes, lietų, vėją, paukščius, rūką, saulės spindulius. Tai leidžia taip susilieti su gamta, kad tu beveik nebeatsimeni, kur yra tavo tikroji realybė ir tikri namai ir iš vis, ką tu veiki gyvenime ir iš ko gyveni. Tavo nerimas, baimės ir blogos nuotaikos, laimei, net neperduodamos niekam, o tiesiog ištirpsta erdvėje.

Įdomu tai, kad tame lauke gali nieko nedaryti, o tik būti, ir dar – dėl to nesijausti blogai. Kad nebėgi, kad neužimi savęs svarbiais dalykais ir nesakai žmonėms , koks esi užimtas ir svarbus, kaip be tavęs grius pasaulis. Gali sėdėti ir be galo ilgai žiūrėti į tolį, kur nieko nėra, ir net keista, kad daugiau nieko ir nebereikia. Tiek tolio niekada neteko matyti iki šiol būnant savo namuose.

Noriu pasakyti, kad tikrai ne kiekvieno toks įsivaiduojamas rojaus kampelis, tiesiog svarbu tikriausiai žmogui kiekvienam jį kažkokį turėti. Ir jei Tu bent ką kuriantis žmogus, tai turėti tai, turbūt, būtina.
Ir dar – įkvėpimo erelio laukuose ieškoti nereikia, jis čia tvyro ore. Visas plynas laukas beribio lauko tuštumos, erdvės ir pievos. Vabalų, paukščių, žvėrių gyvenimo pilnas. Kiekvienas žingsnis žolėmis nuklotas.
Kai mintys erdvėje ištirpę, ir viskam nurimus tu suvoki, kad esi dabar ir čia, belieka tik dar kart giliai įkvėpti…

Pasidalink, kokie Tavo atostogų namai?

Tekstas ir nuotraukos Vitoldos Latvelytės Stragienės

2016/08/26 3

Pirmi savi namai. Įamžink akimirką, kuri nepasikartos

Labas, čia Indrė, su jauduliu (nemeluoju ir nekoketuoju, jaudintis nesustojau nuo tos akimirkos, kai viešai pasisakiau rašysianti į TKN) leidžiu į gyvenimą savo pirmąjį įrašą ir pradedu simboliškai: kalbėsiu apie pradžią. Pradžios momentas yra toks magiškas dalykas: tu ir nori, ir bijai džiaugtis, nes kolkas, rodos, tik žvirblis rankoje, o briedis vis dar girioje. Įsivaizduok: pirmų savų namų pradžia, namų, kuriuose viskas bus taip, kaip tikiesi, svajoji, kuriuose apgyvendinsi savo daiktus, požiūrį, skonį, laiką. Kai ant rankų pirštų skaičiuojamus kartus suki raktą spynoje ir peržengi savo namo/buto slenkstį, dar tebeesate atskiri subjektai (žmogus ir architektūra), čia pažinties momentas, trunkantis tik kelias minutes, nes iš karto po to statybinę materiją apgyvendini vizijomis: dalis jų būna veikiau emocinės, pavyzdžiui, imi jaustis saugiai ir ramiai, kai įsivaizduoji ant šiltų, medinių grindų žaidžiančius vaikus, dalis – praktiškos – apie paviršius, formas, kubinius centimetrus išdalinats įvairioms būsto paskirtims.

Pameni, kaip skamba pradžia, prognozuojanti laimingą pabaigą: “Seniai, seniai…” ? Jeigu leidai sau susikurti vaizdinius iš pirmos pastraipos, tuomet dabar Tu ir stovi ant tos “seniai, seniai” namų istorijos eilutės, o aš siūlau ją užsirašyti, nes ėmus pasakoti toliau – į pradžią nebegrįžtama. Rekomenduoju susidokumentuoti ją lengvai ir tiksliai, kaip tą leidžia fotografija.

Kai mes kartą nuvažiavome pas draugus, rakinančius savo pirmo nuosavo būsto duris, pasidavėme svajonių ir planų atmosferai ir užfiksavome tokią status quo, kokios daugiau toje erdvėje nebus, sukurdami jiems trumpą pasakojimą apie jų pačių tuometines emocijas ir planuojamas erdvių paskirtis. Taip atsirado medžiaga, laikui bėgant šeimos albume tapsianti “seniai, seniai…” eilučių iliustracijomis. Siūlau ir Tau nepraleisti progos už(si)fiksuoti, jei taip pat pažindiniesi(-siesi) su naujais savo namais. Kokiu nors priimtinu būdu leiskis į naujakurių fotosesijos žanro nuotykį. Šis mano įrašas būtent apie tai.

Ką mes darėme? Pradėjome nuo simbolio. Tomos ir Aurimo namų atveju tai buvo buto raktas, kurį šeimininkai rankose laikė dar tik savaitę. Tu gali laikytį brėžinį, statybininko šalmą ar kokį kitą statybinį-remontinį elementą, pavyzdžiui – laužtuvą, jei tam, kad įkurtum savo namus, iš pradžių teks panaikinti anksčiau juose gyvenusių žmonių sprendimus. Individualizuok, svarbu, kad simbolis būtų tikras ir keliantis emociją, kokia ta pradžia atrodė Tau.

Antru žingsniu mes padarėme dviejų žmonių, t.y. visos šeimos, kursiančios savo namus, portretą svarbiausioje, didžiausioje erdvėje – namų centre, būsimoje svetainėje. Nepaprastai svarbu, kad pasirinkus namus čia tikrai įsišaknytum ir tvirtai jaustum žemę po kojomis. Todėl tam mums atrodė tinkamas bendro plano portretas, kuriame žmonės būtų matomi visu ūgiu, o tos tvirtai stovinčios kojos būtų matomos ir įkūnytų linkėjimą.

Stambus fotografinis planas dažniau naudojamas emocijoms perteikti. Aptariamam žanrui jis irgi labia tinka, todėl jeigu pasidarysi nuotraukų, atspindinčių vidinę būseną, jos tik paskanins fotopasakojimą. Tiesa! Jeigu turi augintinių, nepamiršk jų įtraukti į visos šeimos portretą. Tomos ir Aurimo svajonėse lyg ir yra vienas toks vizginantis uodegą, bet kolkas – apmąstymuose.

O kas dar? Dar mes labai norėjome perteikti Tomos ir Aurimo pirmų savų namų pasirinkimo prioritetus: jiems be galo svarbu buvo gyventi šalia miško ir turėti terasą. Taip ir nutiko: Verkių regioninio parko gamta glaustosi su jų kvartalo namais, o terasoje Toma rodo, kaip sportuos. Mes sakėme, kad terasos dydis leidžia ne tik pačiai sportuoti, bet ir vesti grupines kalanetikos treniruotes ( čia visai rimtai: Toma savo malonumui turi ir tokią kvalifikaciją). Bent jau draugėms (taip, čia yra potekstė :) ) Labai geru kontesktu, žyminčiu namų pradžios sezoną tapo vasario sniegas terasoje ir nuotraukose užfiksuoti vilkėti viršutiniai rūbai. Juk tuomet į namus dar buvo tik užeinama: nenusivelkama bei nenusiaunama.

Na, ir pati patraukliausia fotosesijos dalis tapo inscenizuotas gyvenimas tam tikrose namų erdvėse. Kūrėme scenas, kur pagal planus šeima turėtų sėdėti prie valgomojo stalo, kur bus atidaromos šaldytuvo durelės paduoti kokią morką verdamai sriubai, bandyta maudytis duše, ilsėtis miegamojo lovoje ir pan. Čia gimė puiki palyginamoji medžiaga “prieš” ir “po” tipo nuotraukoms, arba nuo vizijos iki rezultato:

Paskutiniams įrašo štrichams – glaustas interviu su Toma ir Aurimu apie jų namus ir pradžią:

Namai: tai sienos, kvartalas, kaimynai, ar priešingai, uždara izoliuota erdvė, nesvarbu, kur ji egzistuotų, uždarius duris namų pasaulis pasibaigia?

Mūsų namai prasideda nuo kelio namo, šaligatvių, lauko durų, kaimynų ir visų kitų daugybės dalykų, kurie juos supa. Namai – tai viskas, kas su jais susiję: aplinka, daiktai, žmonės.

Kada namai paliečia širdį?

Labiausiai jaudinantis ir įsimenantis momentas tas, kai užeini į visiškai tau nežinomą patalpą ir supranti: TAIP, šią vietą tikrai norim vadinti savo NAMAIS.

O koks vizijos ir rezultato santykis? Ar namai rodė savo charakterį juos kuriant?

Vizija : rezultatas 1:1, tik reikia pasakyti, – rezultatas labai ilgai siekiamas, jeigu nori, jog būtų tobulai pagal planą :)

Kas Jūsų namus suasmenina, į ką nukreipę akis pamanote: tai – aš?

Kiekviena detalė labai suasmeninta, bet gal tai net nėra materialūs dalykai, greičiau spalvos, idėjos, mintys, matymas – jis visiškai mūsų ir visiškai individualus.

O kas toliau?

Kurti, džiaugtis ir mėgautis tuo, ką turime.

Štai ir tiek apie pradžią. Noriu tikėtis, jog pasėjau naujakurių portreto sėklą ir palankioms aplinkybėms esant ji ims ir išaugs į Tavo šeimos albumo vaizdus :)

Nuotraukos foto-grafija.lt

2016/05/03

Prieš ir Po. Nedidelis butas-studija nuomai Vilniaus senamiestyje

Kartais man rodos, kad geriausi nutikimai ir atradimai įvyksta netyčia. Praėjusią savaitę “mirkdama” Facebooke (o kam nepasitaiko?) pamačiau skelbimą apie nuomojamą studijos tipo butą Vilniaus senamiestyje. Skelbimas, kurį rašė buto savininkė kvietė informacija dalintis su draugais užsieniečiais, kuriems galbūt prireiktų trumpai apsistoti viešint Vilniuje.

Ištyrinėjau nuotraukas, tada nuėjau į Air BnB puslapį, išnagrinėjau viską ten. Mane labai patraukė ir sužavėjo mano mėgstami seni baldai, išmoningai suderinti su šuolaikiniais baldais. Taip pat šviesa ir erdvė, bei puikiai suskirstytos buto erdvės. Ką padariau aš? Iškart parašiau FB žinutę buto savininkei Agnei.

Agnė ir jos vyras Lauras buvo super malonūs ir papasakojo man apie tai, kaip jiems sekėsi kurti buto interjerą, ką darė, kaip į mažą erdvę sutalpino viską kas reikalinga, ir ką planuoja tobulinti ateityje. Taip pat jei atsiuntė labai daug nuotraukų. Čia – sudėjau koliažą kaip butas atrodė prieš ir toliau leidžiu pasakoti Agnei ir Laurui.

“Buto – studijos vieta mieste pakuždėjo kaip turės būti įrengta gyvenamoji erdvė. Butas yra Vilniaus senamiestyje, bet jis išlaisvintas nuo betkokio senamiesčio šaršalo. Jo plotas vos perkopia 24 kv.m. kartelę, tačiau pastato sienos yra masyvios (apie 70 cm storio), buto lubas laiko, kelis amžius menantys, stambūs mediniai balkiai (sijos). Todėl teko galvoti, kaip patalpai suteikti ir lengvumo pojūtį. Kaip patalpos neapkrauti „senoviniais“ baldais, bet ir nepadaryti ultra modernios erdvės. Gal būtų tikęs ir dabar labai populiarus Provanso stilius, bet jis mums pasirodė nuvalkiotas, kaprizingas ar panašiai. Todėl įrenginėdami butą to stiliaus vertybes palikome… Prancūzijos vynuogynams :)

Studijoje pertvarinėmis (plytų mūro) sienomis atskirtas tik vonios kambarys (dušas, tualetas ir pan.). Darydami remontą, savo ieškojimais dalinomės su grožį kuriančiais, dizainą išmanančiais, apdailos medžiagas giriančiais (parduodančiais) ar tiesiog estetiką mylinčiais draugais ir pažįstamais. Pradžioje teko pasukti galvą, kaip įkurti bent vizualias, funkcines gyvenamo ploto zonas. Kaip matote, gavosi miegamojo erdvė pereinanti į svetainės zoną – poilsio ir nišoje įrengėme virtuvę su valgomojo zona.

Planuose dar yra miegamojo lovą atskirti ažūrine pertvara nuo buto įėjimo erdvės. Taip pat žvalgomės dar vieno baldo (indaujos, kosmetinio staliuko, komodos ar pan.), kuriam numatėme vietą virtuvės zonoje esančioje arkinėje nišoje. Virtuvėje trūksta vietos tiek indams pasidėti, tiek darbinio paviršiaus, pvz. skaniam sūriui pasipjaustyti ar blynų tešlai užmaišyti. Taip pat dėliojamės, renkamės interjero detales, kurios suteiktų butui jaukumo, individualumo bei išskirtinumo.

Tvarkant patalpą mums buvo svarbu kokybė, praktiškumas, jaukumas. Na, dar ir estetika, kūrybinė šiluma. Be abejo, dar ir tikrumas, natūralumas buvo labai svarbu. Oi, kiek daug svarbių dalykų! Vyras su savo auksarankiu broliu (www.meistrauju.lt) labai aktyviai domėjosi ir dėjo pastangas tinkamam mikroklimatui (oro kaita, šildymas, drėgnumas) įrengti bei techniniams sprendimams atrasti.

Iššūkiai lydėjo mus iki pat paskutinės minutės. Pvz., kaip surasti nestandartinius sprendimus ultra mažoms erdvėms – vonios kambarys nesiekia 2 kv.m. Kaip į 1,20 metro pločio sieną sutalpinti: veidrodį, praustuvę, rankšluosčių džiovintuvą, šviestuvą, rozetę, garso reguliatorių ir lempos jungiklį, lentynėlę (vieną kitą), revizines dureles, laikiklį tualetiniam popieriui, garso kolonėlę, kabliuką rankšluosčiui?. O gal dar ir kokį paveikslėlį jaukumui, asmeniškumo lašeliui?

Kadangi abu su vyru mėgstam seniems daiktams suteikti naują gyvenimą, nusprendėme, kad naujutėlaičių baldų vietą paverž naudoti, pačių pagaminti, patobulinti ar pan. Man prie širdies retro, art deco stilius, tačiau, tikriausiai, mūsų pajamos neprisitaikė prie kainų, kurių šie baldai verti. Todėl studijoje gavosi šioks toks kompromisinis interjero variantas. Gal net ir eklektika? Bet ji tikra ir mūsų puoselėta. ;)

Foteliai. Jie jau buvo pakeliui į … sąvartyną (konteinerius). Kaimynų verdiktu jie: „Atitarnavo! Užima vietą!! Atsikratyti jais!!!“ Prie jų teko gerokai padirbėti, siekiant nuvalyti nuo metų naštos, sutvirtinti jų konstrukciją ir suteikti naujų jėgų. O indaują per tris bandymus – atsivežėm iš Kauno – ją radom skelbimų portalo pagalba. Linksma istorija su ja buvo: po nuosavo namo – kuriame ji daug metų tarnavo – laiptinės rekonstrukcijos, jokia antro aukšto anga (langai, durys, laiptai) „neišleido“ šio baldo sveiko. Teko drastiškomis priemonėmis ardyti (dėl tų metų baldų surinkimo specifikos), o atvežus į mūsų butą – studiją, reanimuoti.

Kaip mūsų vieni svečiai pasakė: „flat is styled in a modern mid-century style“. Mums patinka rezultatas … Norėčiau jame gyventi, tačiau mūsų šeimai jis, deja, per mažas. Tad siūlome laikinai mūsų miestą aplankantiems svečiams.”

Jei ir Tu sukūrei savo namus pati ir nori papasakoti ir įkvėpti kitus – parašyk į TenKurNamai!

2016/01/26 11

Tavo Kalėdos. Jurgitos Kalėdų istorija

Tarpšvetinis laikotarpis toks, kai esi tarp žemės ir dangaus. Jau lyg ir dirbti reikėtų, bet tuoj ir vėl reikės pasinerti į švenčių sūkurį, tai kaip čia persijungti? Prieš pat Kalėdas mane pasiekė Jurgitos Kalėdų ir pasiruošimo joms istorija. Šiandien ja dalinuosi. Taip pat, jei neskaitei, perskaityk ir Agnės Kalėdų istoriją. Vis dar laukiu Tavo Kalėdų istorijos. O dabar Jurgitos Kalėdų istorija.

Sveika, Sigita, smagūs konkursai, tad dalyvauju ir šiame :) o konkursus aš renkuosi labai atidžiai ir apgalvotai, ir dalyvauju tik ten, kur turiu tikrai ką pasakyti/papasakoti/atsiskleisti :) Mano pasakojimas gavosi kaip reziume viso to, ką veikiau, kur laksčiau ir toks gal ne iki galo apie namus, bet iš visos širdies, nes esu absoliutus Kalėdinis nykštukas, kuris nesirauko perkant dovanas, nezirzia, nekeikia švenčių. Tad apie mano laukimą ir buvimą:

Be nuovargio, skubėjimo, be pompastikos, bet su didžiu džiugesiu ir laukimu aš pradedu Kalėdoms ruoštis lapkričio mėnesį.

Man patinka keliais žingsniais į priekį mindžioti švenčių slenkstį.

Patinka skrupulingai ir apgalvotai pirkti ir ruošti dovanas, rikiuoti sveikinimus ir laiškus.

Sužiebti lemputes dirbtuvėj , susirašyti sąrašus draugų ir artimųjų, ilgai “marinuoti” idėjas, ką padovanoti, apgalvoti kiekvieną žodį, mintį.

Padėti tašką metams ir tyliai padėkoti, kad esi laimingas.

Kai jau tampa nebe gėda prabilti apie Kalėdas ir dekoracijas – imuosi visų šių reikalų, nors ir dangus griūva. Trūks plyš turiu prisidėti prie dekoravimo, spalvų derinimo, eglutės puošimo.

Startuoju ofise, kur turiu neišsemiamą laisvę improvizuoti ir nustebinti.

O vėliau susisuku į namus, kur daugelį nustebina minimalizmas. Turiu eglutę, kelias lempučių girliandas ir kelias dekoracijas, dažniausiai rankų darbo ir kasmet vis kitokias. Dekoracijos dažniausiai būna suruoštos jau iš anksti arba galvoje sukasi planas, kuris bus su laiku įgyvendintas. Šių metų gaminys juodos keramikinės žvaigždės ir eglutės ir jūros nugludintos medžio šakos. Jūra man šventė, tad nenoriu jos pamesti ir per Kalėdas.

Namuose man užtenka tos ramybės. Kalėdų jaukumą sukuria lovoje valgomas mandarinas, galimybė niekur neskubėti, kasmet rašomi laiškai draugams, kuriuose sudėta tiek meilės, kiek nespėjai išdalinti per tuos metus, kai buvai šalia.

Šventę jaučiu tada, kai nenoriu niekur eiti iš namų, ilgai vaikščioju po namus su pižama, padarinėju šaldytuvo dureles spetyniadešimt tris kartus neapsisprendžiant ar jau pavalgiau ar dar liko vietos šokoladiniam tinginiui, kad galėtum ir toliau tingėt. Dovanų daugeliui visai nereikia, o apkabinimo ar gero žodžio – visad, tad dovanon supakuoju visą, kas gera ir padovanoju.

Pats smagiausias etapas – laukimas, o sau vis primenu, kad atėjus šventėms reikia nepamiršti pasimėgauti buvimu čia ir dabar. Lupu mandariną ir siunčiu kiekvienam po šviesos žibintą, pasišvieskit kelią ir nepamirškit kelių gerų žodžių brangiausiems.

Linkėjimai, Jurgita

Kalėdinis konkursas vyksta iki pat Naujųjų metų. Laukiu istorijų, nuotraukų, nesvarbu, daug ar mažai. Tau turiu daug dovanų iš TKN parduotuvės ir puikių tinklaraščio draugų: Medinis arkliukas, Mandriu, Jazzy Home, Kaupolė, Wilkės muilas.

Ką reikia daryti?

Rašyk man laišką adresu sigita(eta)tenkurnamai(taškas)lt. Žinoma, vietoj žodžių sklaisuteliuose – įrašyk simbolius :)
Papasakok apie savo Kalėdas, prisiminimus, šeimos tradicijas, pridėk savo kalėdiškų namų nuotraukų.
Laiškų laukiu iki Gruodžio 31 dienos.
Istorijomis ir nuotraukomis dalinsiuosi visą šventinį laikotarpį.
Dovanas dalinsiu Sausio 2 dieną.

Kurkime šventišką nuotaiką kartu!!!

2015/12/28

Tavo Kalėdos. Agnės Kalėdų istorija

Štai ir pasiekė mane pirmasis Kalėdų istorijų laiškas. Primenu, kad dalinu dovanas ir dalinuosi Tavo Kalėdų istorija. Apie ką aš čia? Apie Kalėdas ir dovanas :) O dabar kviečiu skaityti Agnės Kalėdų istoriją ir pasigrožėti jos papuoštais namais.

Pirmiausia labai noriu padėkoti Jums už puikų tinklaraštį. Nuolat paskaitau ir pasidžiaugiu, kad yra žmonių, taip mylinčių bei puoselėjančių savo namus ir įkvėpiančių aplinkinius.

Na, o kalbant apie šventes… Nuo pat mažumės Kalėdos man pati nuostabiausia ir laukiamiausia metų šventė. Prisimenu, kad likus maždaug dviems savaitėms iki Kalėdų mama imdavosi generalinio namų tvarkymosi, į kurį įtraukdavo ir mus su sese. Išvalydavom visus namų kampučius ir didžiuodamosi savo didžiu darbu laukdavom artėjančių švenčių.

Pamenu, kad kasmet tėvai pargabendavo į namus gyvą ir kvepiančią eglę, o mes su seserimi Šv. Kūčių dieną išsitraukdavom dėžę su nuostabiausiais žaislais bei girliandomis ir puošdavom eglutę. Tuomet visą dieną ruošdavom valgius Kūčių vakarienei. Laukiamiausi patiekalai, žinoma, būdavo kūčiukai su pienu ir tirštas, saldus spanguolių kisielius. Labai pasiilgstu to Kūčių vakaro, kai po vakarienės, šiltai apsitaisę brisdavom per pusnis ir eidavom į Šventas Mišias, kurios man atrodydavo magiškos, kitokios.

Na, o Kūčių naktį dar ilgai negalėdavom užmigti, nes su sese budėjom ir laukėm Kalėdų senio. Žinoma nesulaukdavom, bet ryte visada būdavo dovanų, prie kurių visada pirmoji atsirasdavo jaunesnioji sesuo :)

Dabar mes jau suaugusios, bet Kalėdų laukimas vis dar šildo širdį. Šiemet Kalėdos ypatingos. Tai pirmos mūsų dukrytės Kalėdos ir pirmosios šventės nuosavuose namuose, tad kaip visada pasistengiau, kad visi pajusime Kalėdų dvasią.

Siunčiu keletą savo dekoruotų namų foto, kuriose matysit didelę ir kvapnią sidabrinę eglę, Kalėdinę puokštę, imbierinius sausainėlius ir virtuvėję pasipuošusį papartį.

Ačiū, labai, Agne! Aš primenu, kad laukiu Tavo alėdų istorijos ir Tavo kalėdiškų namų nuotraukų. Ką reikia daryti?

Rašyk man laišką adresu sigita(eta)tenkurnamai(taškas)lt. Žinoma, vietoj žodžių sklaisuteliuose – įrašyk simbolius :)
Papasakok apie savo Kalėdas, prisiminimus, šeimos tradicijas, pridėk savo kalėdiškų namų nuotraukų.
Laiškų laukiu iki Gruodžio 30 dienos.
Istorijomis ir nuotraukomis dalinsiuosi visą šventinį laikotarpį.
Dovanas dalinsiu Sausio 2 dieną.

Kurkime šventišką nuotaiką kartu!!! Linkiu ramaus pasiruošimo šventėms ir labai laukiu laiškų :) Dovanos iš TKN parduotuvės ir puikių tinklaraščio draugų: Medinis arkliukas, Mandriu, Jazzy Home, Kaupolė, Wilkės muilas labai laukia Tavęs :)

2015/12/21 1