Kaip švenčiame Jonines? Kurkime savo šventės tradicijas

Metuose yra kelios dienos, kurios mus tarytum labiau prie žemės pritraukia – primena prigimtį, protėvius, tradicijas. Tiesa, šiandien mes tas dienas „švenčiame“ jau labai kitaip, pasilikdami vos vieną kitą tradicijos nuotrupą ir įvilkdami ją į modernistinį savo mąstymą ir matymą, galbūt švenčiame labiau paviršutiniškai, supaprastintai. Gal todėl, kad turime ir daugybę kitų švenčių metuose, ir tas tradicinėmis vadinamas šventes tiesiog pamirštam? Gal ir todėl, kad jos dabar tapo religinėmis apeiginėmis, ir ne visi jas norime švęsti. Pakalbėjime šiandien apie tai, kaip švenčiame Jonines.

Senosios šventės, kurias vis dar švenčiame

Šiandienos katalikiškosios Jurginės, o seniau – Jorė, baltų genčių šventė – pavasario prisikėlimo šventė, susijusi su Žemės pabudimu. Tai simbolinė Žemės apvaisinimo diena, kai visa gamta po maždaug tuo laiku nudundančios pirmosios perkūnijos, pabunda, ima dygti, kilti, augti. Pats žodis jorė iš slavų kalbos reiškia žaluma, sprogstanti lapija.

Sekminės – gegužės pabaigos gamtos garbinimo šventė, kai ir gyvūnija ir augalija šlovinama. Seniau vadinta Beržų garbinimo diena, ir iki šių dienų pinami per Sekmines beržų vainikai, kuriais seniau buvo puošiamos karvės, kad duotų daugiau pieno. 

Sekanti gamtos ir žolynų šventė kalendoriuje – krikščioniškai vadinamos Joninės, kitaip – Rasos arba Kupolės, vasaros saulėgrįžos šventė. Ji švenčiama kasmet, net jei lyja. Pagrindinis šventės akcentas – laužai ir paparčio žiedo ieškojimas per naktį – išliko iki mūsų dienų, net jei pati šventė nebesilaiko daugybės senesnių tradicijų. Tačiau Lietuvoje esama vietovių, kur Rasos švenčiamos vis dar labai archajiškai, net galėtum sakyti, magiškai. Suburia daug žmonių, kurie pagerbia protėvius, laimina vieni kitus bendrystėje ir dainuoja daugybę senovinių dainų, pasakoja istorijas susėdę aplink laužą, buria iš žolynų ir t.t. 

Na ir dar viena su žolynais susijusi šventė – Žolinė – augalų, žolynų pagerbimo ir padėkos jiems diena rugpjūčio viduryje, derliaus iš žemės ėmimas. Visos šios dienos susijusios vienaip ar kitaip su gamtos ciklu ir augalais, daugiau ar mažiau paminimos ir mūsų lietuviškoje kultūroje.

Kas yra Joninės?

Šiandien noriu plačiau papasakoti apie artimiausią vasaros šventę – Jonines, kurias švenčia dauguma Europos šalių.

Birželio naktį iš 23 į 24 d., kai susitinka ilgiausia diena ir trumpiausia naktis, beveik visur yra įprasta deginti laužus. Taip pat kai kur vis dar deginamas ir ratas – saulės simbolis – kuris, uždegtas ir paristas nuo kalno atrodo labai įspūdingai ir simboliškai. Įdomu, jog Jonines švenčia daugybė šalių, ir visur paplitę vis kiti papročiai. Baltarusijoje ir dalyje Lenkijos merginos šoka apie degantį laužą, kitur jaunuoliai šokinėja per laužą. Ukrainoje, Prancūzijoje ir dar keliose kitose šalyse deginama iškamša, lėlė. Baltarusijoje maudomasi vandenyje, tikint, kad vanduo šią naktį turi ypatingų galių, yra gydantis ir pan. Daugelyje Europos šalių, kaip ir pas mus, įprasta puoštis augalų vainikais, kai kur – leisti juos į vandenį. Joninių laužas, tikėta, nuveja nuo susirinkusiųjų demonus, taigi, saugo, stiprina mūsų dvasines galias. Ugnis mistifikuojama ne šiaip sau, tai iš tiesų galingą energiją turintis reiškinys, ir tamsoje, gamtoje, burtis apie degančią ugnį yra labai smagu, suartina, suteikia jaukumo ir saugumo jausmą.

Kokias Joninių tradicijas renkamės?

Kam visa tai rašau? Norėčiau, jog ruošdamiesi, kaip kasmet, švęsti Jonines, pagalvotume, kokios šventės norime sau, savo šeimai, kokias tradicijas kuriames savo vaikams.

Pastaraisiais dešimtmečiais gana plačiai Lietuvoje įsitvirtino trankus pop muzikos ir kioskelių su dešrelėmis stilius, paįvairintas tradicijų nuotrupomis: kultūros darbuotojai apsivelka tautinius drabužius, skamba liaudies dainos, priskinama žolynų, pinami vainikai ir pan. Tai iš tiesų gana iškreiptas tikrųjų, autentiškųjų Rasų šventimas. Toks šventimas neteikia ramybės, stiprybės, bendrystės, ką jau kalbėti apie prekybą alkoholiu šventės vietose. Žinoma, mes kiekvienas pasirenkame, kaip švęsti. Tiesiog noriu paraginti paieškoti autentiškai švenčiamų Joninių – su gyvai atliekamomis liaudies dainomis, su kupoliavimu, būrimais, vainikų leidimu į upę, su ąžuolo vainikais Jonams ir Janinoms, paparčio žiedo ieškojimu. 

Tokias šventes kasmet organizuoja Rumšiškių liaudies buities muziejus, jos vyksta Kernavėje ir kitose vietovėse, beveik visuose Lietuvos regionuose, žmonės buriasi prie/ant piliakalnių nedidelėmis bendruomenėmis ir trumpiausia metų naktis tampa neišdildomą įspūdį paliekančia patirtimi, kur esi ne stebėtojas, bet visa ko dalyvis. Man atrodo, toks, archajiškas, autentiškas šventimas labai svarbus ne tik mums, suaugusiems, bet ir vaikams. Tai ne šiaip sau naktis ar įprasta „šventė su fejerverkais“. Tai stebuklų naktis, basomis po pievas, žaidimai, rateliai bendrystėje senų, jaunų, suaugusių ir mažų. Moterys ilgais sijonais, lauko gėlių vainikais pasipuošusios ir vyrai barzdočiai, juostomis susijuosę, kartu dainuojantys ir šokantys. Senolės, buriančios jaunimui ateitį iš kupolių žolynų, vaikai, būriais lakstantys po pievas, viską stebintys ir viskame dalyvaujantys.

Mūsų šeimos Joninių tradicijos

Mes šeimoje turime Joną. Jam dar tik penkeri, bet nuo pat jo gimimo stengiamės Joninių nakčiai suburti draugus ir kaimynus į savo kiemą bei kuriame savo šeimos tradicijas. 

Joninių dieną puošiame sodybą žolynais, darome simbolinius vartus – žolynais apkaišytas atramas, pro kurias tarsi įeiname į kitą – šventės erdvę, kuri yra sakrali, todėl įeinantieji turi nusiprausti rankas ir veidą vandeniu, nusiteikę švęsti, palikę rūpesčius anapus. Aš, Jonuko mama, arba jo močiutė, piname ąžuolo vainiką Jonui – kasmet po šventės vainikas kabinamas džiūti iki kitos šventės. Vakare, kai susirenkame savo sukurtoje šventės erdvėje ir mergaitės bei moterys, prisikupoliavusios nusipina vainikus, visi vaišinamės suneštinėmis vaišėmis, o tada kuriame laužą. Nauju ąžuolo vainiku vainikuotas, mūsų Jonukas išdidžiai apeina ratą aplink laužą, nešdamas rankose pernykštį ąžuolų vainiką, vis įteikdamas kiekvienam ir išklausydamas palinkėjimų sau, Jonui, šios dienos karalaičiui. Kai ratas apsisuka, Jonas dėkoja už linkėjimus ir linksmai meta sausą vainiką į laužo liepsnas. Ir tada vakarojame dainuodami liaudies dainas, šnekučiuodamiesi iki paryčių. 

kaip švęsti Jonines

Dangus iš raudonai geltono pasidaro mėlynas, violetinis, vis tamsėja ir grimzta tolumon į mišką, o laužo šviesa šildo ir suartina. Ar gali būti kas geriau už stebuklingai trumpą birželio naktį, kai su artimiausiais, o drauge ir su tolimiausiais – savo protėviais, dainų poringėse susitinkame su paparčio žiedo kartu beieškančiais…


Teksto autorė: Ieva Anelauskaitė Motiejauskė, 4 vaikų mama, tekstų kūrėja, 3 knygų autorė, tvaraus ir lėto gyvenimo kaime bei Gyvo Daržo propaguotoja. Rašo tinklaraštį https://gyvenimaskaime.com/ bei paskyrą https://www.instagram.com/gyvasdarzas/

Paskelbta$ sPažymėta$ s