Orūs namai – kitokios senatvės galimybė

Prieš beveik du metus mano močiutė pardavė savo namą, kuriame po senelio mirties gyveno viena. Paliko daugelį metų puoselėtą aplinką, kelias kaimynes, choro bičiulius. Iš užmiesčio, kur iki autobuso reikėjo pakilti į kalniuką, eiti mažiausiai porą kilometrų ir užlipti stačiais ji atsikraustė atgal į miestą. Dabar troleibuso stotelė šalia, dukra gyvena kitoje gatvės pusėje, kaimynė ateina arbatos ir paplepėti. O su vaikystės ir jaunystės laikų drauge abi dažnai išeina pasivaikščioti į parką. Sakyti, kad atsigavo atsikrausčiusi gyventi į butą būtų per mažai. Kaip pati man neseniai sakė „Atsikeliu ryte ir galvoju, kiek dar daug noriu pamatyti ir padaryti”. Drąsiai galiu sakyti, kad mano močiutė laiminga.

Žinia, aplink mus gyvenančių laimingų senjorų yra mažiau, nei tų, kurie skaičiuoja kiekvieną centą, renkasi tarp geresnio ir prastesnio maisto, bei ne visada turi už ką nusipirkti vaistų. Daugelis jų – vieniši. Apie sprendimą, kaip senjorams išspręsti ne tik finansines, bet ir dažnai kamuojančias – vienatvės bėdas šiandien pasakoja Marija Bunkaitė, projekto Orūs namai sumanytoja.

Kaip kilo Orūs namai idėja?
Susapnavau. Tikrai :) Daug galvosūkio dalių susidėjo į vieną vietą ir sprendimas išsigrynino miegant.
Dirbau asmeninių finansų trenere, kaliau visiems į galvas, kaip svarbu nebūti priklausomu nuo atlyginimo, kurti tokius, vadinamus pasyviais, pajamų šaltinius, kurie neštų pajamas ir nieko neveikiant. Vienas iš tokių šaltinių yra nekilnojamo turto nuomos pajamos. Pastangų nedaug, pajamų daug.
Iš kitos pusės, iš mamos, gydytojos, paveldėjau poreikį gelbėti pasaulį. Negaliu praeiti ramiai pro ranką ištiesusią močiutę. Tokių susidūrimų su senatvės skurdu daug esu patyrusi, ir tikrai ne aš viena. Pavyzdžiui, vaistinėje prieš mus stovi močiutė, duoda vaistininkei receptą ir klausia, kiek kainuos vaistai. Vaistininkė pasako kažkokią tikrai nedidelę sumą, močiutė susigūžia, pasiima receptą ir traukiasi… Man akys pilnos ašarų, su vyru stabdom močiutę ir nuperkam jai tuos vaistus. Jaučiamės didvyriais. Bet tada pradedam kalbėti, ir kuo gi mes čia taip labai padėjom? Po savaitės ji vėl bus tokioj pačioj situacijoj!
Vilniaus senjorų negalėtum asmeninių finansų prasme pavadinti skurdžiais, nes jie valdo brangų turtą – butą. Tokio turto net ir dažna jauna šeima neturi. Bet kaip čia gaunasi, kad tas butas yra ne pagalba senatvėje, o akmuo po kaklu? Gi kai neturi iš ko nusipirkti maisto, tos plytos, kad ir kokios brangios, neatsikąsi! Kaip padaryti, kad senjoras ir namus turėtų, ir pasyvių pajamų iš savo turto?
Visos šitos galvosūkio dalys ir susidėliojo į Orių namų schemą, kuri padės senjorams savo turtą paversti pasyviomis pajamomis oriai senatvei užsitikrinti. O jei dar šalia to galima išspręsti ir antrą pagal dydį senjorų vienatvės problemą – tai super!

Kas yra Ori senatvė?
Yra daug sudedamųjų dalių, bet išskirčiau vieną, man pačią svarbiausią. Orumas – tai pasirinkimo laisvė. Kai stovi prie nukainuotų prekių lentynos ir renkiesi, ar pirkti nukainuotą, nors gali sau leisti pirkti ir pilna kaina – tu turi pasirinkimą ir nukainuotos prekės pasirinkimas per orumą nekerta. Tuo tarpu jei esi priverstas rinktis nukainuotą prekę, nes pilnos kainos neišgali sumokėti – orumo jausmas prarandamas :(
Nors Orūs namai ir toli gražu ne visiems senjorams tinkantis modelis, bet jie daliai senjorų padės realiai susikurti naujus namus, ir daug didesnei daliai suteiks pasirinkimo laisvę. Aš pats renkuosi, ar man gyventi vienatvėje ir skurde savo senuose namuose, ar keltis iš savo namų, susikurti naujus namus, daug pigesnius ir ne tokius vienišus.
Suvokimas, kad turiu gyventi skurde, nes neturiu kitos išeities, atima orumą. Pasirinkimo laisvė jį gražina.

Kaip senjorai reaguoja/reagavo į tokią idėją?
Ir pati nustebau, kad labai teigiamai! Vyrauja nuomonė, kad jiems jau nieko nebereikia, jie nieko nebenori. Pradžioj reiktų labai smarkiai padirbėti su tokių senjorų savigarbos jausmu, kad atgautų sutryptą, purvais užneštą norą gyventi geriau. Gal kada Orūs namai užsiims ir šia kryptimi. Bet veiklos pradžiai tikrai yra tokių, kurie nenori susitaikyti su savo skurdu ir vienatve, bet nelabai žino, kaip galėtų šias problemas išspręsti neprarandant savarankiškumo ir orumo. Tai va jiems sprendimas :)
Labiau orientuojuosi į 65-70 m. amžių, jiems dar kiek lengviau išsijudinti iš savo namų, pakeisti gyvenimą, o dar vyresniems jau sunkiau. Bet yra visokių žmonių, ir tarp 80-mečių yra dar norinčių prasmingai ir oriai gyventi, ir tarp 65-mečių yra nieko nebenorinčių, tik mirties belaukiančių. Taip kad amžius toks labiau orientacinis.
Žinoma, visų pirma apibėgau daug organizacijų, dirbančių su vyresniais žmonėmis – Maltiečius, Caritą, Lietuvos pagyvensių žmonių asociaciją, Trečiojo amžiaus universitetą, seniūnijų soc. darbuotojus ir t.t., iš jų gavau patvirtinimą, kad modelis geras ir reikalingas, bet visiškai naujas, todėl bus sunku pradėti. Sukurti kažką naujo, kad nematyto, visada sunku, nieko tokio:) Tada kalbinau vyresnius žmones. Ir, išaiškinus modelį iki galo, pvz. kad butas nėra perrašomas, lieka senjoro nuosavybe, kad jis bet kada gali grįžti atgal, kad nereikia mokėti už komunalines paslaugas, todėl ir dėl prasidėjusio šildymo sezono nereikia nerimauti, ir visa pensija lieka kitoms reikmėms, sulaukdavau labai gražių atsiliepimų, apkabinimų, džiaugsmo ašarų ir t.t.

Ar jau yra pirmieji Orių namų gyventojai?
Kol kas dar nėra paskelbta konkrečių pilotinio projekto gyventojų paieška. Dabar mano visa galva užimta remontu ir pinigų jam paieška:) Kai jau šitas etapas eis į pabaigą, tada užsiimsiu šios idėjos viešinimu senjorams ir su psichologų pagalba atrinksim keturis labiausiai derančius tarpusavyje.

Išsamiai ir greitai Orių namų idėja paaiškina filmukas.

Rask Orūs namai Facebook’e

 

Paskelbta$ sPažymėta$ s

Viena mintis

  1. Fantastiska ideja! Linkiu ikurejams ir komandai lengvo starto! Super!

Komentarai nepriimami.