Laimingas gyvenimas namuose, paprasti sprendimai jaukiems namams, maži namai – didelės svajonės

Ten Kur Pirmadienis (14) Ar Tu tiki stebuklais?

2017/03/06

Pirmadienis, sako, viena sunkesnių savaitės dienų. Po savaitgalio atsipalaidavimo vėl įkrinti į rutiną, kuri ne visada džiuginanti. Rytas, pusryčiai, mokykla, darbas, namai ir žiūrėk jau vakaras atėjo. Ar pagauni save galvojant, kad nėra nei laiko nei noro svajoti, tikėtis ir tikėti?

Vakar, kartu su tūkstančiais žmonių mūsų šeima šurmuliavo Kaziuko mugėje. Kol vyriškoji šeimos pusė bandė paspirtuko galimybes sukdami ratus aplink Katedrą, mes su didžiąja dukra stumdėme vežimėlį, kuriame miegojo mažoji. Nuo Katedros nenutolome, nes aikštėje maloniai švietė saulė ir buvo daugiau erdvės, nei ten, kur žmonės dairėsi į mugės gėrybes.

Ant Stebuklo plytelės lipo vis nauji žmonės – šeimos su mažais vaikais, turistai, senjorų pora, vyras nešvariais džinsais ir suplyšusiais batais. Visuomenėje tokius, kaip jis,  žmones priimta vadinti “gražiu” asocialaus žmogaus pavadinimu, o jei žodžių nesirinkti – tiesiog bomžais. Būtent jis patraukė mano dėmesį, todėl vaikštinėdama truputį atokiau, stebėjau jį ir stebėjausi. Grožėjausi, taip pat būtų tinkamas žodis.

Jis užlipo ant plytelės, pakėlė akis į dangų/katedros stogą/Šv. Kazimierą ir pradėjo kažką tyliai kalbėti. Galvoju, kad nėr labai mandagu stebėti žmogų TOKIĄ intymią akimirką (kiek intymumo gali būti miesto vidury?), todėl nusukau akis, ieškodama savo šeimynos. Kai vėl pažiūrėjau, jis jau sukosi aplink save tris kartus, sako, tik tada noras, sugalvotas ant Stebuklo plytelės, išsipildo. Atlikęs visą stebuklo ritualą jis nuėjo savo keliais, pro mugę, prekeivius, šeimas su vaikais, laimingus šunis. Nuėjo į savo gyvenimą, kuriame, tik galiu įsivaizduoti, niūrių akimirkų daugiau nei gražių. O aš likau apmastymuose.

Jei žmogus, gyvenantis visuomenės pakraštyje, greičiausiai dažnai išgeriantis, gal neturintis kur praleisti naktį ir labiau egzistuojantis, nei gyvenantis, tiki stebuklais, mes, kurių gyvenimas dažniausiai nepamatuojamai geresnis, kiekvieną dieną turime priimti kaip stebuklą. Rutina, kurią atneša kasdienybė, nemiegotos naktys, nesutarimai ir kamščiai gatvėje yra tik smulkmenos. Kartais toki nutikimai miesto vidury atveria kais ir pradedu galvoti ar geriau juoktis iš tokio žmogaus (dukra, kuri dauiau nei aš dairėsi aplink, sakė, kad buvo besijuokiančių), ar geriau imti pavyzdį? Tikėti, kad stebuklas įvyks. Tikėti stebuklais kasdienybėje. Kievienam stebuklai yra skirtingi. O tai, kad ryte pabundi, jau yra stebuklas! Stebuklingos savaitės!

Share:
2 comments so far.

Atsakymai į “Ten Kur Pirmadienis (14) Ar Tu tiki stebuklais?”: 2

  1. Giedrė parašė:

    Labai elegantiškai išdėstytos mintys. Išties, kodėl gi “bomžai” negali tikėti stebuklais. Ir kodėl jie negalėtų jaustis laimingi? Aš kažkada stebėjau mūsų Vilniaus gatvėmis vaikščiojantį Vitą (aka “Dredą”) ir pamaniau, kad galbūt gyvendamas valkatos gyvenimą jis jaučiasi geriau, nei gyventų tą, kurį mes laikytume “padoriu” ir “teisingu”.
    Mes dažnai nežinome, kodėl žmonės tampa benamiais ar asocialiais, tik esame linkę skubėti padaryti apie juos tam tikras išvadas pagal savo pačių patirtį ir suvokimą.

  2. Sigita Petrunina parašė:

    Ačiū labai, Giedre! Aš galvoju, kad daugelis mūsų per dažnai vertiname itus, sprendžiame kaip jiems būtų geriau gyventi, nesusimastydami, kad kaip jam geriausia, žino tik pats žmogus.

Sigita Petrunina

Apie laimingą gyvenimą namuose – paprastai. Mūsų maži namai, šeimos gyvenimas ir kasdienybės pastebėjimai 🖤

podcastas

podcastas

Naujienlaiškio prenumerata

Jaukių namų naujienos jūsų pašto dėžutėje

Palaukite...

Ačiū, kad užsiprenumeravote!