Susipažink: Interjero dizainerė Gerda Sutkienė ir jos Musės

Kartais man taip būna – klaidžioju FB platybėse ir netikėtai užtinku tai, pro ką negaliu ramiai praeiti. Taip atsitiko pamačius Muses – plakatus su lietuviškais užrašais. Būtinai turėjau susipažinti su jas kuriančiu žmogumi. O susipažinusi, pristatyti TKN skaitytojams. Pristatau – Gerda, interjero dizainerė ir Musės kūrėja. O toliau leidžiu Gerdai pasakoti pačiai.

Aš – Gerda, interjero dizainerė – geriu su užsakovais kavą Domus galerijoje ir už tai gaunu didelius pinigus.
Bet,  turbūt, reikia rimtai :)
Antras dublis: aš – Gerda, nepataisoma optimistė, dviejų geriausių pasaulyje paauglių mama, interjero dizainerė, paveikslų Musės autorė. Dar moku kepti pyragus, leisti milžiniškus muilo burbulus ir per garsiai juoktis. Nemoku kalti vinių į sieną, gerai, kad paveikslais paskui pavyksta uždengti gėdingus savo bandymų rezultatus :)

Mano meilė interjerams prasidėjo pradinėse klasėse, kai pasiskolinusi mamos liniuotę su baldų šablonais, braižydavau namų planus ir juose mintyse žaisdavau savo arba savo lėlių gyvenimą. Vėliau mama tuos planus nuoširdžiai ir teisingai kritikuodavo, atkreipdavo mano dėmesį į tai, kas nelogiška, kas taisytina, kas nepatogu. Tad, nors ir kaip banaliai tai beskambėtų – meilę projektavimui ir suvokimą apie erdves, planus, logišką ir patogų išdėstymą gavau su mamos pienu. Vėliau bandžiau nuo tos meilės pabėgti Vilniaus Dailės Akademijoje pasirinkusi ne architektūrą, bet tekstilę, tačiau ji mane pavijo ir susijungusi su Dailės Akademijoje įgytais kompozicijos, spalvotyros, tapybos, grafikos, medžiagotyros ir meno istorijos pagrindais, virto tikrai stiprių,  loginiu-meniniu požiūriu ir gebėjimu projektuoti interjerus nuo esminių perplanavimų iki mažiausių interjero detalių suderinimo. Dirbu tai, kas man labai patinka, todėl dažniausiai dirbu per daug. Bet net ir tai man patinka!

Kaip kilo Musės idėja?
Labai paprastai ir žemiškai: prieš porą metų įkėliau į FB paveikslą su tekstu anglų kalba ir pasipylė užsakovų ir draugų komentarai “noriu tokio”, “kur tokį gauti”, bandžiau ieškoti kažko analogiško lietuviško – bet nieko nebuvo. Aš gi buvau labai pasiilgusi kūrybos – laisvos meninės išraiškos nesitaikstant prie užsakovų norų ar finansų, pasiilgusi kažko kas priklauso tik nuo mano norų, nuo mano estetinio supratimo, mano idėjų. Mintis apie paveikslus su lietuviškais užrašais man nebedavė ramybės, bet “gimdyti dar vieno vaiko” viena tikrai nenorėjau (jau auginau viena du “kūno ir kraujo” vaikus ir du “darbinius” :), tad ieškojau šiai idėjai tėčio. Neintensyviai ieškojau, bet mintis apie tokius paveikslus manęs neapleido, ji tiesiog man nedavė ramybės. Gal taip ir nebūčiau sau spyrusi į užpakalį ir pasiryžusi pradėti, jei ne surastas “tėtis” (su kuriuo keliai, deja, gan greitai išsiskyrė dėl “nesutapusių charakterių”  – požiūrio į būsimą rezultatą). Musės gimė ramiai, neskubant, džiaugiantis kiekviena kūrybos akimirka, toks suplanuotas, brandžiame amžiuje pagimdytas, išmylėtas mano vaikas. Netobulas – žinau, bet labai mylimas. Net šiek tiek egoistinis – jis man pačiai ir tik pagal mane. O vėliau, sulaukiau daugybės  pagyrų  ir susižavėjimo. Tokios reakcijos aš tikrai nesitikėjau, tai buvo labai keistas,  bet tikrai malonus jausmas. Minčių ir idėjų apie naujus paveikslus turiu trims metams į priekį, tačiau kur gauti laiko joms realizuoti?

Kokiems interjerams skirti šie plakatai?
Galvočiau labiau apie tai, kokiam žmogui yra Musės, o ne, kokiam interjerui. Nes Muses taip pat gerai gerai “matau” ir šiuolaikiniame lofte, ir klasikinio stiliaus virtuvėje, ir kirpykloje,  nes tai nėra parodinis aukštojo meno kūrinys – jis neįpareigoja, jis neapsunkina, jis lengvai pakeičiamas kitų,  jei atsibosta. Tokia easy-living gyvenimo detalė pagal dabartinę nuotaiką. Pasikeitė gyvenimo kryptis, ar nori kitokios inspiracijos, kad ta kryptis pasikeistų – keiti ir Musę. Nes juk niekam nebe paslaptis, jog tai, ką kasdien matome, skaitome – tai veikia, programuoja mūsų gyvenimą.

Kaip kyla mintis, kokias frazes įdėti į Musę?
Kai kurios frazės mano seniai naudojamos, jau tapę mano priežodžiais – “tobulumas nuobodu”, “nėra to blogo, kas neišeitų”; kai kurios kitur nužiūrėtos ir savaip interpretuotos; dar kitos – atsitiktinės. Pavyzdžiui “Gerai” atsirado visai neplanuotai – norėjau paveikslo sau su didele “g” raide, o tada savaime prilipo uodegytė – erai. Ir paaiškėjo kaip labai žmonės yra pasiilgę paprasto teigiamo žodžio – ši Musė labai populiari. Man ji irgi labai patinka – sau pasidarysiu ją daug didesnę, tuščia siena šalia mano spintos jau jos laukia. Beje, Muses galima užsisakyti ir nestandartinio dydžio.


Koks plakatas yra Tavo favoritas?

chmmm… jei reikia rinktis tik vieną, tada – “tobulumas nuobodu”. Šimtu procentų mano posakis, mano estetinis skonis ir mano požiūris į gyvenimą

Papasakok, kokie yra Tavo pačios namai?
Be reikalo šito paklausėt :) – galiu ilgai nesustoti, nes einu dėl savo namų iš proto ir to neslepiu. Labai jais džiaugiuosi, nes įsikėliau į juos gana vėlai, po daugelio metų nuomos ir gyvenimo su svetimais tapetais ir baldais. Bet ne tapetai ir ne baldai mano namuose mane džiugina labiausiai – labiausiai džiaugiuosi erdve. Erdve už langų, erdve namie, šviesa – atrodo,  net mintys čia lengviau skraido. Mano santykis su namų išsirinkimu buvo gana komplikuotas, nes įrengusi daugybę namų užsakovams, labai gerai žinojau, ko nenoriu: nei blokinės dėžutės su vaizdu į kitą dėžutę, nei gipskartonio dėžutės su laminuotom grindim ir stumdomų durų spintom, nei kotedžiuko ar namo užmiestyje. Gal net euroremontinės gipskartonio dėžutės naujam rajone ant plyno lauko nenorėjau labiausiai. Ir radau nuostabią erdvę savo norams realizuoti, susikūriau sau funkcionalų bei patogų foną malonioms ir gražioms detalėms ir dabar tas detales neskubėdama renkuosi ir dėlioju. Ir visai nenoriu pabaigti – tai taip saldžiai gera, kiekviena nauja detalė vis pratęsia tą naujų namų ir džiaugimosi jais jausmą. Šių namų vertėjo laukti tiek metų :).

Jei reiktų savo namus priskirti kategorijai, tai žinoma būtų skandinaviškas stilius – mano neblėstanti meilė, atitinkanti mano požiūrį į namus ir į gyvenimą juose. Šviesūs, medinės grindys, modernių bei praeito amžiaus baldų deriniai. O kaip gražiai juose suskamba restauruoti dar mano vaikystės foteliai, ar mano senelių namų detalės, indai. Mėgstu derinti nederančius dalykus – man taip daug labiau patinka nei susipirkti viską jau sukomplektuota iš baldų salono ekspozicijos. Tegul būna šiek tiek kitaip, šiek tiek neteisinga, šiek tiek netobula, nes juk tobulumas – nuobodu! Beje, esu alergiška žodžiui “prabangu”, jei norite kad kažkas nustotų man patikti, pasakykit, kad tai prabangu :)
Gerdos interviu apie Skandinavišką interjerą.

Ką galėtum patarti moterims (ir vyrams) norinčioms pradėti savo veiklą?
Turbūt turėčiau pasakyti – darykit drąsiai, jūs viską galit! Bet žiūrėdama atgal į laiką prieš 12 metų, kai pradėjau savo verslą neturėdama absoliučiai nieko – jokio atsarginio varianto, jokios atramos: neturėjau nei namų, nei darbo, o tik du labai mažus vaikus, aš tikrai dabar nesuprantu kaip aš tai padariau. Dabar taip turbūt nebeišdrįsčiau.  Kita vertus, tada negalvojau, kad aš darau kažką ypatingo, drąsaus – tiesiog stengiausi gyventi, išgyventi ir dariau tai, ką mokėjau, ką norėjau daryti. Nebijojau suklysti ir prarasti, nes prarasti tiesiog neturėjau ko. Tik svajojau apie kitokį gyvenimą, tikėjau, kad viską galima pasiekti ir stengiausi.  Ir toliau stengiuosi. Todėl palinkėsiu: “svajok tikėk daryk” – po vieną šie žodžiai yra tik lengva romantika, o visi kartu – tikrai kalnus galinti nuversti jėga. Patikrinta ;)

Gerda ir jos darbus galima rasti:

Musės.lt
Gerdainterjeras.lt
Vėjųgaudymas.lt

Gerdos kurtu interjeru galima pasigrožėti čia.

 

 

Susipažink. Šiaurės mylėtoja Guoda Bardauskaitė.

Kai šio mėnesio pradžioje ruošiau įrašą apie Skandinavišką interjero stilių, galvojau – koks žmogus man asocijuojasi su juo. Tik vienas – architektė, draugė,  totali Šiaurės mylėtoja Guoda Bardauskaitė. Seniai svajojau parodyti jos atnaujintų, senų Žvėryno butų projektus, kuriuose ji pati ir gyveno.  Bet vien nuotraukų ir teksto apie procesą į skiltį PRIEŠ IR PO nepakanka. Norėjosi daugiau. Guodos minčių esama gaivių, tikrų ir verčiančių stabtelėti. Štai sustojusi akimirka su Guoda:

Guoda BardauskaitėPapapasakok trumpai apie save

Esu Guoda nuo žodžio “paguoda”, ar bent jau taip juokauja draugai. Pastaruosius keletą metų darbavausi “Aketuri Architektai” komandoje, o šiuo metu leidausi tyrinėti pasaulio ir nieko labai rimto neveikiu, tad pratinuosi architekte nebeprisistatinėti. Kita vertus, žinau, jog tokia esu iki kaulų smegenų: racionali ir kampuota, tvarkingai skaičiuojanti centimetrus ir mėgstanti dėlioti viską į vietas.

Kaip tavo gyvenime atsirado architektūra?

Architektūra atsirado labai seniai, kadangi mano mama dirba su interjerais ir brėžinius matydavau nuo vaikystės. Piešimas ir geometrija man visada puikiai sekėsi ir traukė. Puikiai prisimenu, kaip būdama penktoje klasėje savo tuometiniam dailės mokytojui sakiau, jog planuoju stoti į architektūrą. Nuo tada į šalis nebesižvalgiau -uoliai ruošiausi egzaminams ir sėkmingai įstojau, baigiau bakalaurą, o po to – ir magistrą. Dirbti pagal specialybę pradėjau labai anksti, ir savo pirmąjį gyvenamąjį namą nubraižiau dar būdama antrame trečiame kurse. Dabar net pati stebiuosi, suskaičiavusi, kad architektūroje esu jau dešimt metų.

1.laukas_2

Paradoksas, tačiau mano mokyklos draugai man pavydėjo, kad tiksliai žinojau, ko noriu, kai patys, prispausti atsakomybės pasirinkti neva “viso būsimo gyvenimo kryptį”, blaškėsi tarp skirtingų specialybių. Tačiau tos abejonės nežinomybė, su kuria bendramoksliai kamavosi, kai jiems buvo aštuoniolika, mane užklupo gerais dešimčia metų vėliau. Anksčiau į viską žiūrėjusi “tuneliškai”, dabar matau platesnę pasaulio įvairovę ir susimąstau, ar architektūra tikrai yra vienintelis mano gyvenimo tikslas. Gal duoklė jai jau atiduota?

Mano visa giminė iš tėčio pusės – miškininkai. Augau miške ir visada ten jaučiausi geriau, nei mieste. Matau, jog bet kuris “baisus” pastatas atrodys gražiai, jei bus apsuptas didelių senų medžių. Bet kuris “gražus” pastatas atrodys niūriai, jei aplinkui nebus gyvybės.  Jaučiu, kad natūralioji, gamtiškoji mano genų pusė pradeda imti viršų. Matyt, reikės atrasti būdą integruoti šiuos du savo polius.

Koks yra tavo kuriamų erdvių stilius? Kas jį įtakojo?

Kas erdvėse man patinka žinojau anksčiau, nei sugebėjau tai priskirti kokiam nors stiliui.

Šviesa ir oras – baltos sienos ir kuo didesni langai į kuo šviesesnę pusę; geriausia – į visas. Daug medžio ir kitokio natūralumo. Minimalizmas – kad būtų erdvės mintims ir vaizduotei. Asketiškas reikalingų ir mielų daiktų, atsipindinčių asmenybę, rinkinys. Šiluma, ypač žiemą. Tikra ugnis – išvis gerai, kaip ir visa kita, kas tikra.

1.detale_1

Vaikystėje nežinojau, kaip tai įvardinti, o paskui supratau – viską, kas man patinka, galiu rasti Skandinavijoje. Todėl nuo tada, kai save atsimenu, tai buvo mano svajonių kryptis, galiausiai nulėmusi pasirinkimą magistrantūrą studijuoti Švedijoje. Ir iš tiesų – ten atvykusi, pasijutau kaip namuose. Ne tik todėl, kad atrodė, jog viskas įrengta ir sutvarkyta taip, kaip ir turėtų būti, bet ir aš pati su savo gremėzdiškais žygio batais, keista šukuosena ir be makiažo sėdėdama paskaitose pirmąsyk gyvenime visiškai neiškritau iš konteksto. Buvo gera, tarsi grįžus namo.

Taigi, matyt, mano šiaurietiška asmenybė lemia tai, kad kurdama linkstu į skandinavišką stilių.

1.detale_2

Kas tave įkvepia?

Labiausiai įkvepia apleistos vietos. Ir Skandinavijoje nusibodo gyventi todėl, kad ten per nyku buvo ieškoti įkvėpimo. Tiesiog atvykus iš post-sovietinės šalies, viskas jau pernelyg tobula. O padaryt iš gražaus ir funkcionalaus daikto dar gražesnį – nuobodi misija. Kur kas įdomiau prikelti ką nors absoliučiai šlykštaus, apleisto, neįvertinto, įžvelgus daugeliui nematomas galimybes. Žiūrėdama į apleistas erdves jaučiu malonumą, nes vaizduotėje išsiskleidžia visa paletė galimų scenarijų. Įpūsti gyvybės negyvam, neveikiančiam man yra svarbiau ir kur kas įdomiau nei ką nors dar labiau “iščiustyti”.

Nuomavais butus Žvėryne. Juos pakeitei neatpažįstamai. Papasakok šitas istorijas. Pirmiausia, kaip pavyko įkalbėti šeimininikus kardinaliai pakeisti erdves? Kas buvo įkvėpimo šaltiniai, prioritetai.

Kai nutariau kraustytis iš Kauno į Vilnių, aptikusi kambario nuomos skelbimą, visiškai netyčia, nieko nežinodama apie miestą, nutūpiau tiesiai į patį nuostabiausią Vilniaus rajoną. Taip jį įsimylėjau, jog vėliau, kai prireikė kraustytis, net nenorėjau pagalvoti apie gyvenimą kur nors kitur, tad tik truputį pasislinkau į Žvėryno gilumą.

pirmas

Pirmasis būstas mane patraukė vos pamačius nuotraukas nuomos skelbime: romantiškas geltonų plytų pastatas cerkvės kieme, ant Neries kranto, aukštos lubos, sena koklinė krosnis. Šokau į traukinį ir vidury žiemos, per pūgą, atbridau nuo stoties į Žvėryną (norėjau pasižiūrėt, ar labai toli). Kai pamačiau kambarį gyvai, iškart pasakiau – TAIP, nors dabar, kai prisimenu tą vaizdą, pati stebiuosi savo optimizmu. Tai buvo niūri ir šalta 20 kv.m. erdvė su beveik keturių metrų aukščio lubomis ir dviem dideliais langais giliomis palangėmis. Kažkodėl manęs neišgąsdino tai, kad vonios kambarį ir virtuvę reikėjo dalintis su šeimininkais, o pats kambarys buvo gerokai apleistas. Dairiausi po jį ir jau mačiau, kaip viskas galėtų būti. Ko gero, labiau mačiau tą savo vaizduotės vaisių, nei realybę, antraip vargu ar būčiau pasirašiusi nuomos sutartį. Bet pasirašiau.

antras

Su šeimininkais iškart susitariau, kad leistų man persidažyti sienas. Žinoma, vėliau sienų perdažymas virto vos ne kapitaliniu remontu – nulupus persikinius tapetus, paaiškėjo realios darbų apimtys. Dar sumąsčiau atsivesti vamzdžius ir kampe įsirengti mini virtuvėlę. Galiausiai nepakeistos liko tik grindys, langai ir koklinė krosnis. Krosnis, nors ir kiaura, man buvo mieliausias namų elementas. Bet senukas kaimynas, sykį įkišęs galvą į mano būstą, taip nemanė. Sakė: “Gražu kaip bažnyčioj, tik nesuprantu, kodėl šitą bjaurybę palikot!”

trecias

Po kurio laiko namai netikėtai prisipildė gyventojų: be manęs, netrukus juose jau rezidavo  katė, plokščias Briedis ir mano tuometinė meilė. Tad teko ieškotis erdvesnio būsto. Senąjį, beje, šeimininkai išnuomavo beveik dvigubai brangiau ir liko patenkinti mano “sienų perdažymu”.

ketvirtas

Naujasis butas buvo dviejų kambarių, anksčiau priklausęs pagyvenusiai moteriai. Naujas šeimininkas neturėjo jokių sentimentų jame likusiems daiktams ir sutiko šiek tiek investuoti, kai parodžiau iniciatyvą sutvarkyti viską šiuolaikiškiau.

2.1

Tad galėjau lengva ranka atsikratyti visų griozdiškų sofų ir sovietinių sekcijų, nutariau išgriauti sieną tarp virtuvės ir svetainės bei paslinkti miegamojo duris, parinkau šviesias uosio parketlentes ir natūralios pušies palanges. Kadangi buto išplanavimas bei orientacija buvo gana dėkingi, tik tiek ir tetrūko. Išdažius sienas balta spalva, jis tapo neatpažįstamai erdvus ir jaukus.

2.2

Į šį butą iš ankstesnio atkeliavo keletas mano mėgstamiausių daiktų (sena spinta, draugo rankų darbo šviestuvas, sesers kurtas plakatas).Daugelį kitų daiktų susipirkome iš “IKEA”. Pigios paklodės tapo užuolaidomis, o lentynos – suolais. Iš esmės, interjero sprendimai šiame bute buvo paprasti ir diktuojami funkcijos. Kadangi pertvarkos buvo stipriai apribotos biudžeto, juokais vadinau šį būstą “popieriniu” – nuosavuose namuose stengčiausi kur kas daugiau investuoti į grindis, duris, elektros instaliaciją, vengčiau nuobodžių masinės gamybos daiktų, o svarbiausia – nesistengčiau daryti visko greitai.

2.4

2.5Kokie vasaros planai? Ar juose yra vietos interjerams, statiniams?

Vasarą noriu kuo daugiau pasimėgauti Lietuvos gamta, tad planuoju daug ir smarkiai blaškytis po gimtinę. Planuose – meditacijos stovyklos, skraidymai, festivaliai, žygis pėsčiomis iš Vilniaus į Nidą.

Didžiausias ir kol kas vienintelis su statiniais susijęs vasaros planas – tai “konstruktyvaus šamanizmo” dirbtuvės, kurias organizuoju rugpjūčio mėnesį. Joms vadovauti pasikviečiau tris savo mėgstamiausius architektus iš šiaurės: suomį Marco Casagrande, norvegą Hans Petter Bjørnådal ir estą Vilen Künnapu. Visi jie spinduliuoja didžiulę pagarbą Gamtai ir, man rodos, savo kūryboje yra vedami kažkokios aukštesnės jėgos.

“Konstruktyvaus šamanizmo” terminą pasiūlė Marco, ir manau, jog jis apibūdina kūrybą kur kas geriau, nei žodis “architektūra”. Dirbtuvių metu bus įgyvendinti trys kiekvieno iš architektų paruošti projektai tema “Human Birdhouses” (“Žmogaus inkilai”). Konstruosime meditacines pastoges medžiuose ir tarp medžių. Objektus, kurie savo išraiška laviruos tarp mažosios architektūros, skulptūros ir žemės meno, kartu su dirbtuvių dalyviais statys patys architektai. Savaitę laiko gyvensime tipiuose, vakarosime prie laužų ir maitinsimės ant ugnies paruoštu maistu. Jeigu kas nors nori prisijungti, paprakaituoti ir pasisemti kūrybinės energijos bei šamaniškos išminties, ČIA galima rasti daugiau informacijos apie šį vasaros nuotykį.

Guodos portreto autorius Dainius Sadauskas

Interjerų nuotraukų autorius Tautvydas Gylys