Tęsiu pažintį su kūrybingomis asmenybėmis. Jau skaitei apie Irmą ir jos ryškius namus Belgijoje, pasakojau apie Jurgitą, kurios kūriniai gimsta mažoje erdvėje. Šiandien svečiuose – Rugilė, kurios megzti pufai, linksmu pavadinimų Puffchic, mane sužavėjo iš pirmo žvilgsnio.
Rugilę galėsi sutikti šį šeštadienį (spalio 18 dieną) Vilniuje vyksiančioje WHATS NEXT Dizaino Mugėje.
Esu iš menininkų, Vilniaus bohemos, jei galima taip pavadinti, šeimos, todėl kūryba man artimas dalykas – sako Rugilė Mickevičiūtė, Puffchic kūrėja. Jau rodžiau Tau jos nuotraukas, kai pasakojau apie rankdarbių fotografija. O dabar išsami pažintis ir pokalbis apie namus, Rugilės kūrinius – Puffchic’us, spalvas ir stilių.
Aš nevadinu savęs dizainere. Man nuo mažens labiau patiko kažką gaminti, užsiimti kokiu nors amatu. Svajodavau tapti juvelyre, paskui – batsiuve (tėčiui pasiuvau šlepetes iš kilimo gimtadienio proga), paauglystėje – drabužių modeliuotoja ir siuvėja, na, o kai užaugau, pradėjo traukti ir interjeras, namai. Galbūt jie ėmė rūpėti tada, kaip išsikrausčiau iš tėvų ir pradėjau savarankiškai kurti savo aplinką.
Kaip atsirado Puffchic? Seku įvairius užsienietiškus blogus, ir pastaruoju metu išpopuliarėjus skandinaviškam stiliui, atrodo, jis yra visur. Skandinaviška įtaka stipriai jaučiasi ir mano gaminiuose, bet aš labiau perteikiu jų komforto supratimą – minkštas formas, medžiagas, dideles erdves, žemus baldus, įvairius pufus, sėdmaišius. Spalvinę gamą renkuosi labiau eklektiškesnę, ryškesnę, kurios daugiau matome flamandų regione – Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje. Man minimalizmas nelabai patinka. Aš mėgstu išskirtinumą, unikalumą, autentiškumą.
Taigi, Skandinavijoje populiarūs stambūs mezginių raštai ir jau kurį laiką galvojau, kaip čia išbandžius kažką panašaus pagaminti. Tada vienoje parduotuvėje pamačiau virves ir pabandžiau megzti iš jų. Megzti išmokau iš močiutės, kai dar ir į mokyklą nėjau. Pirmasis mezginys taip pat buvo tėčiui (jis turėjo daug atkentėti :D), tai buvo šalikas iš blizgančių siūlų, ir toks šiek tiek skylėtas, nes vis pamesdavau akis… Visą mano vaikystę, paauglystę megzdavo ir mama. Ji man kažkada buvo numezgusi megztinį su mano pačios piešiniu.
Tai va, pamačiau virves, tada prisižiūrėjau visokių pamokėlių Youtubėj, kaip nerti apvalius pufus, paskui pamačiau labai smagų būdą, kaip megzti rankomis, be virbalų, taip gimė mano stambaus rašto sėdmaišiai, pagalvėlės, pledai, kuriuos dabar daugiausiai ir darau.
Dėl spalvų – mūsų klimatas ir taip niūrus, kad dar ir aplinką kurtume niūrią. Kas daugiau žmogui pakels nuotaiką, nei jis pats? Todėl turime stengtis pradžiuginti save gražiais daiktais. Nereikia bijoti spalvų, reikia tik jas derinti, žaisti, užsiimti jomis ir prisijaukinti.
Mezgu dažniausiai vakarais ir savaitgaliais, nes dienomis dirbu kitą darbą. Man patinka mano darbas, bet kartais norėčiau turėti šiek tiek daugiau laiko Puffchic’ams. Mezgimas man kaip hobis, atsipalaidavimas, galiu įsijungti mėgstamą serialą ar dainą ir megzti be sustojimo.
Puffchic’ai tinka visokiuose namuose. Tiek aukštų lubų loftuose, tiek nedideliuose butuose. Manau patogiau gyventi arčiau žemės, nei pasistatyti aukštą pietų stalą, sekciją per visą sieną, didelę sofą, lovą ant kojelių. Man labiau patinka valgyti patogiai įsitaisius ant žemės, atsisėdus ant minkšto pufo, su draugais ant sėdmaišių žiūrėti filmus ar prie lango ant pagalvėlės gerti kavą ir žiūrėti, kas vyksta kieme.
Be kokio dalyko neįsivaizduoji savo namų? – Be minkšto, pūkuoto kilimo. Tokius turiu du (padovanojo močiutė). Nes jie labai šilti ir malonūs gyvenimui ant žemės. Ir be aukštų lubų, nemėgstu kai lubos slegia.
Dabartiniuose namuose pradėjau kurti, todėl jie man svarbūs ir visada juos atsiminsiu. Turiu kambariokę, kuri taip pat kuria labai gražias kuprines, mes dažnai vakarais kartu susėdame ir darome savo darbus. Smagu kažkokiu procesu užsiimti dviese. Patariame viena kitai, paskatiname, kai nepasiseka iš pirmo karto.
Kokį vieną patarimą duotum kuriantiems savo namus? Nebijoti spalvų!
Jei nori papasakoti apie save ir savo kūrinius, pasidalinti mintimis apie namus ir jų kūrimą – parašyk man!
labai teisingai pasakyta „Aš nevadinu savęs dizainere.” aklas jau igyvendintu ideju sekimas ir pamokos is „jutubes” kalba tik apie kurybiskumo stoka. bohemos seimoje menas ir kuryba neturetu buti svetimos savokos. negi teveliai nemoke buti savimi, o ne vogti ideju is tikru kureju?
Taip pat pasakyta, kad jai patinka užsiimti amatu. O amatas kaip žinia yra mokėjimas gaminti dirbinius rankomis. Ir jei mokymasis anksčiau vyko vartant mezginių knygas, tai dabar n+1 pamoka yra youtube.
Rapolai, nurodykite, prašau tikrąjį mezginių kūrėją ir dar tą, kuris pirmas sugalvojo megzti iš virvių. Ačiū labai.
Rapolai, mezgimo niekas nėra užpatentavęs, virvių taip pat. Čia tas pats, kaip sakyti, kad negalima kurti odinių rankinių, nes tokios jau yra sukurtos. Manau, kad kiekvienas darydamas bet kokį dalyką jį perteikia per savo prizmę ir kiekvienam jis išeis skirtingas. O virvės ir mezgimas – yra tik priemonės, jos nėra kažkieno kūrinys.
Teisingai parašė Sigita, man patinka gaminti. Nežinau nei vieno kūrėjo, kuris nesimokintų iš ko nors. Kiekvienas mokėsi ir megzti iš ko nors, ir piešti iš ko nors, ir bet kokio kito amato. Jeigu dabar yra jutubas, tai tik patogiau ir lengviau gali kažko išmokti, ir nematau tame jokios blogybės. ;)
Manau, čia labai tiktų Pablo Picasso frazė „geri menininkai kopijuoja, didieji – vagia“.
Ir dar galima paskaityti knygą ta tema
sveiki be galo grazūs darbai svajociau kazką pabandyti Gal ne paslaptis kur ta virvuciu parduotuvė
kur perka virvutes Rugilė tikrai nepapasakojo :)