Be vaikystėje turėtos svajonės būti dizainere ir puikios dailės mokytojos mokykloje, su tapyba ir tikrais dailininkais turiu mažai bendro. Todėl apsidžiaugiau gavusi laišką iš dailininko Artūro Braziūno. Prisipažinsiu, šį interviu planavome nuo praėjusio rudens. Suderinome su naujais metais, nes sako, kad šie metai dar ir avies, ne tik ožkos. O avių Artūro paveiksluose netrūksta, visos jos – gerumo ir ramybės kupinomis akimis, tarsi užtikrinančios, kad viskas bus gerai.
Su Artūru kalbėjome apie kūrybą ir įkvėpimą. Taip pat išklausinėjau įdomių ir aktualių dalykų apie meno kūrinius namuose.
Apie save, kūrybą ir įkvėpimą
Kaip pasirinkote dailininko kelią?
Viskas prasidėjo nuo to, kad mano mama labai norėjo mokėti groti pianinu. Taip taip, pianinu. Ir, kaip dažnai būna, savo svajones nusprendė įgyvendinti, versdama mane mokytis muzikos. Pradėjau lankyti muzikos pamokas, namuose atsirado brangus instrumentas ir aš, piplys, patempęs lūpą prie jo. Tuo metu draugai žaidė kieme, o aš turėjau mokytis gamų. Kad sedėjimas neprailgtu pradėjau piešti kažkokius piešinukus, kažką braukyti, kaip kas nors pasakytu – gadinti natų sąsiuvinius. Tai buvo pirmieji mano kūrybos žiedeliai. Amžinai tai tęstis negalėjo. Vieną dieną, pas mus į svečius užsuko tėvų pažįstama profesionali dailininkė, kuri pamačiusi mano keverzones, patarė bandyti stoti į dailės mokyklą. Po metų aš įstojau į M.K. Čiurlionio menų mokyklą (dabar gimnazija). Po to sekė Vilniaus dailės akademijos tapybos studijos.
Ar lengva būti kuriančiu žmogumi?
Man kūryba – gyvenimo būdas ir gyvenimo prasmė. Kuriu – vadinasi gyvenu. Ar lengva būti kuriančiu žmogumi? Manau kiekvienas žmogus, užsiimantis savo mylimu darbu, nesvarbu kurioje srityje, yra laimingas. Vadinasi aš laimingas. Ar lengva būti laimingu? Taip perfrazuočiau šitą klausimą.
Kur semiatės įkvėpimo?
Įkvėpimo aš niekada specialiai nelaukiu. Ateini į dirbtuvę, pasiėmi tuščią drobę, atsisėdi su kavos puodeliu, 10-15 min. ir rankos pačios pradeda veikti. Man svarbiausia yra pradėti paveikslą, užtenka vienos linijos, vienos dėmės ir pats kūrybinis procesas įtraukia į darbą. Gal tuo metu ir ateina įkvėpimas? Nežinau.
Jūsų paveiksluose daug gamtos, gyvūnų. Kaip į paveikslus ateina avys, povai, flamingai?
Man gamta visada buvo atspirties taškas kūrybai. Matyt tai atsirado nuo studijų laikų, kai visas kursas važiuodavome į praktikas, į kaimą. Tai buvo auksiniai laikai. Turėjome puikius dėstytojus, kurie buvo ne tik įdomūs menininkai, bet ir puikios asmenybės. Niekada nepamiršiu vieno pedagogo užduoto klausimo – ar dangus Lietuvoje yra toks pats mėlynas kaip kitur, pvz. Italijoje ar Vokietijoje? Koks paprastas klausimas ir kiek daug filosofijos.
Vėliau į gamtą „atėjo“ gyvūnai, daugiausia avytės. Jos, kaip ir daug kas mūsų gyvenime, atsirado atsitiktinai, netikėtai, neplanuotai ir … užsibuvo. Ilgam užsibuvo. Dabar jos man – personažai, skleidžiantys meilę, grožį, išsigandusios, pasimetusios ir kas svarbiausia, bendraujančios su žiūrovu. Tai lyg tarpininkai tarp manęs kūrėjo ir žiūrinčiojo į paveikslą.
Apie meno kūrinius namuose
Į ką atkreipti dėmesį norint įsigyti dailininko kūrinį savo namams?
Jeigu norite, kad jūsų namuose atsirastu meno kūrinys, tai visų pirma tas kūrinys turi jums patikti, nes su tuo kūriniu jums teks gyventi, į jį žiūrėti. Todėl, visų pirma kūrinys jums turi būti mielas, taip sakant „prie širdies“. Aš dažnai matau pilkas sienas namuose, nors ten gyvena vaikai. Kodėl nepapuošus vaikų piešiniais sienų? Juk vaikai patys nuoširdžiausi kūrėjai ir patys mieliausi ten gyvenantiems žmonėms.
Gal yra kažkokios bendro pobūdžo taisyklės, padedančios išsirinkti meno kūrinius savo namams?
Kažkokios vienos universalios taisyklės aš nežinau. Aš galvoju, kad yra kūriniai kolekcijiniai ir puošybiniai arba interjeriniai. Kolekcijiniai, tai kūriniai turintys kultūrinę, istorinę, meninę vertę, kurie vertinami kritikų ir muziejininkų. Tokie kūriniai toli gražu ne visada „papuoš“ jūsų namus, tai daugiau kolekcionierius dominantys objektai. Kiti kūriniai, kaip aš juos pavadinau, interjeriniai yra skirti namams, biurams. Čia svarbiausi kriterijai yra žmogaus, norinčio turėti tą kūrinį, skonis. Toks skirstymas nėra tikslus ir labai apibendrintas, nes dažnai kūrinys gali atitikti abi grupes.
Koks paveikslo dydis tinka mažoms erdvėms?
Pagrindinis dalykas, kalbant apie paveikslo dydį konkrečioje erdvėje yra atstumas, reikalingas žiūrėti į tą paveikslą. Tas atstumas turėtu būti lygūs maždaug trims paveikslo ilgosioms kraštinėms. Jeigu pakabinate vieno metro pločio ar aukščio paveikslą, tai žiūrėjimo atstumas turėtu būti apie tris metrus.
Artūro Braziūno puslapis internete – braziunas.lt, FB puslapis, Instagram
Jei nori papasakoti apie save, savo kūrybą, namus Ten Kur Namai skaitytojams, parašyk man!
Puikus straipsnis, o avys nerealios!!