Berlynas su vaikais. Įspūdžiai ir patarimai.

Vaikų pavasario atostogoms sugalvojom pabėgti iš namų ir Lietuvos. Rinkęsi tarp niekada nematytos Ispanijos, pažįstamos ir mėgstamos Italijos, pasirinkom Vokietijos sostinę Berlyną, kur prieš kelis metus praleidome parą. Šį kartą mūsų kelionė truko ilgiau, įspūdžių parsivežėme daugiau, bet man dar truputį pritrūko ir noriu dar kada pabūti Berlyne, tik jau be vaikų.

Gyvenome labai ramiame (nors rašoma, kad gausiausiai gyvenamame) Berlyno Friedenau rajone. Galiu palyginti jį su Vilniaus Žvėrynu ar Kauno Žaliakalniu. Ramu, seni, 3-4 aukštų namai, daug pagyvenusių žmonių ir šeimų su mažais vaikais. Apie buto paiešką ir nuomą per Airbnb.com, ir apie patį butą papasakosiu atskirame įraše, nes butas buvo puikus. Rajone, kaip ir visame mieste daug vaikų žaidimo aikštelių. Apie Berlyno žaidimų aikšteles vaikams labai gerą įrašą visai neseniai įdėjo Pterodaktilis.

Ką veikti Berlyne su vaikais?

Nesiruošiau šiai kelionei kažkaip ypatingai, žinojau ką noriu pamatyti, ką galime parodyti vaikams. Galų gale, labiausiai šia kelione norėjome pakeisti aplinką ir pravėdinti galvas. Pastaruosius tikslus pasiekėm su kaupu.

Lego Discovery Center

Kai keliauji su vaikais, nori nenori, reikia žiūrėti, kad jiems būtų įdomu. Zoologijos sodą lankėme kai pirmą kartą buvome Berlyne, todėl šiai kelionei suplanavome aplankyti Berlyno centre esantį Lego Discovery Center. Deja, nors buvo labai laukiama, ši pramoga didelio įspūdžio mūsų  8 ir 10 metų vaikams nepaliko. Jie tiesiog jam jau per dideli. Be to, buvę Legolande Danijoj vis lygino Berlyno centrą su juo ir buvo, sakyčiau, truputį nusivylę. Nuotraukų iš šios pramogos neturiu, nes su dičkiais pramogauti ėjo vyras. Jo nuomone, centras tinkamesnis mažesniems vaikams ir tiems, kurie Legolande nėra buvę – vietos ir pramogų nedaug, o prie esančių pramogų – didelės eilės. Bet pirmai pažinčiai su Lego siūlomomis pramogomis šis centras tinka.

Berlyno botanikos sodas

Pirmą kelionės dieną praleidome Berlyno botanikos sode, jis buvo labai netoli mūsų namų, todėl ir ėjome ten ir grįžome pėsčiomis. Sodas (ypač oranžerija, kurioje praleidome daugiausia laiko) paliko man labai didelį įspūdį. Augalų kolekcija – didžiulė, o skirtingose ekspozicijose, gniaužia kvapą tikra to žodžio prasme. Mane labiausiai užbūrė (ne sukulentai) kamelijų ir gardenijų oranžeriją į kurią įėjus, pasitiko fantastiškas, žodžiais neapsakomas kvapas. Iš šios oranžerijos tikrai nesinorėjo niekur eiti, o tik vaikščioti ratais ir uosti uosti.

Lankydamiesi su vaikais turėkite vandens, užkandžių ir kantrybės, nes ne visiems gėlytės ir kaktusai yra vienodai įdomu. Po ilgo pasivaikščiojimo valgėme netoli esančioje picerijoje. Picos buvo labai skanios, kaip ir užkandžiai iš užkandžių bufeto – įvarios keptos daržovės, kurias valgiau ne tik aš, bet ir Marija. Personalas buvo labai malonus, paslaugus, vaikai išgirti ir vadinami princesėmis ir princu. Ko daugiau norėt :)

Berlyno technikos muziejus

Apie jį buvau skaičiusi daug ir labai gerų atsiliepimų. Muziejus patiko mums visiems. Didieji pamatė ir sužinojo daug naujų dalykų, Marija pavalgė mamos pieno ant suoliuko ir ramiai miegojo vežime, kol aš tyrinėjau laivus, lėktuvus, traukinius ir Antro Pasaulinio karo istoriją.

Su vežimėliu vaikščioti iš aukšto į aukštą patogu – yra liftai. Taip pat yra puikiai įruoštas mamos ir vaiko kambarys, kuriuo naudojomės, kol dičkiai mokėsi naudotis senoviniais telefonais. Turbūt įsimintiniausias dalykas jiems buvo išmokti skambinti su telefono aparatais, kur vietoj mygtukų, reikia sukti ratuką, visai kaip tėčio ir mamos laikais.

East Side Gallery

Čia gal jau nelabai vaikams, arba tam, kad būtų smagu jiems, reikia geresnio oro. Prie išlikusios Berlyno sienos dalies, kuri dabar lyg meno galerija p atviru dangumi. Norėjosi prisiliesti prie istorijos ir pavaikščioti ne tik miesto centre, bei mūsų rajono švariomis gatvėmis. Taip pat buvau skaičiusi apie maisto turgų, lietuviško Open Kitchen atitikmenį, kur labai norėjau apsilankyti.

Siena kaip siena :) labai daug turistų, kurie fotografuojasi prie ikoniškiausių, labiausiai žinomų kūrinių. O vaikams įspūdingiau buvo išgirsti pasakojimą kodėl ir kaip mietsas buvo padalintas, apie tai, kaip žmonės plaukė per upę ir skendo taip ir nepasiekę laisvės. Taigi, važiuoti prie Berlyno sienos rekomenduoju tik geru oru, kai galėsite praeiti visą sienos ilgį ir ramiai patyrinėti visus kūrinius.

Gatvės maisto turgus

Mūsų šeima mėgsta gatvės maistą, įdomius patiekalus ir esame nuolaitiniai Open Kitchen Vilniuje lankytojai. Todėl perskaičiusi apie Berlyne kiekvieną ketvirtadienį vykstantį maisto turgų labai norėjau ten apsilankyti. Apžiūrėję East Side Gallery pėsčiomis nuėjome iki Markthalle Neun, kur ir vyksta maisto turgus. Valgėme prancūziškus crepes blynelius, o atmosfera buvo panaši kaip ir lietuviškame maisto turguje – daug vaikų, šeimų, turistų kaip mes ir aišku maisto. Kas man patiko, kad šalia patiekalų, kuriuos gali užsisakyti ir valgyti buvo įvairių maisto produktų pardavėjų. Gali ne tik pavalgyti, bet ir parsinešti namo įvairiausių, greičiausiai smulkių gamintojų sūrių, vyno, duonos, ar įdomų aparačiuką kavai gaminti.

Prancūziškų blynelių kepėjas pasakojo, kad jis į Berlyną atvažiavo iš Prancūzijos, planuoja pabūti bent keletą mėnesių, o jo virtuvė įrengta senoviškame Citroen sunkvežimyje.

Kaip keliavo Marija?

Prisipažinsiu, tikrai bijojau kelionės su Marija, tiek skrydžio lėktuvu, tiek visų kelionių mieste. Ir visai be reikalo. Marija buvo pats patogiausias vaikas iš visų trijų – skrisdama miegojo, vaikščiodama mieste miegojo, metro miegojo, autobuse – dairėsi pro langą. Visada buvo patenkinta, o jei truputį kas nepatikdavo, panešdavom kelio atkarpą ir ant rankų.

Kaip minėjau aukščiau – valgė itališkas daržoves, mėsytę iš kebabo, picos kampelį, tai ką gaminome namuose ir daug mamos pieno. Jei tik svarstai apie keliavimą su vaiku iki metų – drąsiai keliauk. Mažiukai dažniausiai nesiskundžia nuoboduliu, nenori tik ledų vietoj normalaus maisto, jiems nesvarbu ar tu vaikštai gatvėmis ar važiuoji metro.

Susitikimai

Šioje kelionėje turėjau progos įsitikinti koks smagus ir geras dalykas yra internetas. Instagrame pasigyrusi apie kelionę į Berlyną, greitai sulaukiau pasiūlymo susitikti kavos. Taip pas mane į svečius atvažiavo Monofaces kūrėja Edita, su kuria praleidome smagias 3 valandas gerdamos kavą ir tyrinėdamos nepažįstamas gatves. Man šis susitikimas buvo vienas didelis smagumas, turėjome tiek šnekos, tarsi seniausiai pažįstamos. Su Edita sutarėm susitikti dabar jau Vilniuje. Čia mūsų selfis susitikimo proga, abi nusprendėm, kad selfių darytis nemokam :))

Kas toliau?

Tikrai noriu į Berlyną dar. Gal tik dviese su pussesere ar drauge. Labai norėčiau susirasti gidą ir pavaikščioti po mažiau žinomas, neturistines Berlyno vietas, norėčiau daugiau laiko pavaikščioti po sendaikčių krautuvėles ir paieškoti kokio lobio. Visa tai ateityje, dabar galiu svajoti ir pradėti naujas keliones. Šią vasarą mūsų laukia kemperis ir kelionė po Europą :))

 

Roma – sužavėjusi, netikėta ir griaunanti mitus

Kaip čia patikėti, kad jau savaitė, kaip mes grįžę iš saulėtosios Italijos, iš svetingosios Romos. Kelionei ruošiausi kaip niekada anksčiau – daug skaičiau, domėjausi ir ieškojau. O kaip kitaip, kai bilietai nupirkti vasaros pradžioje :)

Visi be išimties kelionių vadovai ir straipsniai internete rašė: Romoje viešasis transportas tragiškas – autobusai vėluoja, juose prisigrūdę žmonių. Metro neišvystytas, jame taip pat grūdasi žmonės, nors juo važiuoti patogu, bet jis nevažiuoja visur kur reikia. Ir taip toliau ir panašiai… Mums nebuvo nieko panašaus!

Viešbutis, kurį radau po ilgų paieškų, įsikūręs tolokai nuo centro. Išsirinkau tokį, nes man patiko jo įvertinimas, kurį radau internete. Be abejo, kaina nebuvo paskutinėje vietoje. Keturių asmenų šeimai, gan prasto viešbučio kaina Romos centre, 4 naktims prasideda nuo 400 eur (tuo metu, kai aš ieškojau viešbučio). Mes sumokėjome perpus mažiau. Gavome patogų viešbučio kambarį, prie kurio buvo dušas ir WC, kambarys buvo kasdien tvarkomas. Važiuodama iš oro uosto į viešbutį labai pergyvenau, laukiau kada prasidės kamščiai, neatvažiuos autobusas ir panašiai. Kai įlipome į autobusą – laukiau kol į jį prisigrūs žmonių, įlips visoki keistuoliai ir kabinėsis – nesulaukiau. Ir taip buvo ne tik pirmą kartą. Puiki kelionė į miestą ir atgal buvo kiekvieną dieną.

Roma-aukstai

Kiekvieną dieną iš viešbučio autobusu važiuodavome iki traukinių ir metro stoties Tiburtina, ten buvo ir mūsų autobuso galinė stotelė. Kelionė autobusu trukdavo apie 30 minučių, bet visą kelią galėjome dairytis į romiečių kasdienybę, todėl kelionė tikrai neprailgdavo. Dar apie 15-20 minučių važiuodavome metro iki tą dieną pasirinktos vietos.

Roma man paliko atviro, draugiško miesto įspūdį. Jei kas leistų rinktis Paryžius, ar Roma, tikrai rinkčiausi pastarąją. Žmonių draugiškumas, geranoriškumas stebino ir džiugino. Neteko sutikti nei vieno pasipūtusio, nedraugiško. Atvirkščiai – visi rūpestingi, dosniai dalinantys komplimentus, glostantys vaikų galvas ir padedantys prireikus. Mums visi buvo malonūs, pradedant viešbučio administratoriumi, kuris laukė mūsų atvažiuojančių jau po darbo valandų, baigiant žmonėmis, kurie “saugojo” mūsų vaikūs, kad jų nesuspaustų metro attenzione bambini! skambėjo per visą vagoną.

mergyte-vatikanas

Kelionei susidėliojom planą. Ir pačia pirmą viešnagės dieną aplankėm Vatikaną, buvo antradienis,o pagal rekomendacijas į Vatikaną, jei nesieki būtinai susitikti su popiežiumi, trečiadieniais geriau nevykti. Atstovėjome didžiulę eile, kad patektume į Švento Petro Baziliką. Buvo verta. Bazilika įspūdinga tiek dydžiu, tiek meno kūriniais, esančiais joje. Pavaikščiojome ir Bazilikos požemiuose, o didžiulis įdomumas buvo pakilti liftu ir pasivaikščioti aplink Bazilikos kupolą. Taip pat pažvelgti į Vatikaną nuo stogo. Įėjimas į Baziliką nemokamas. Eilėje reikia stovėti todėl, kad kiekvieną įeinantį patikrina kaip oro uoste. Mokamas yra pakilimas ant bazilikos stogo. Ten eilė ne tik prie bilietų kasos, bet ir prie lifto, į kurį įleidžia ribotą kiekį žmonių. Eilėse laukti verta ir tikrai neprailgsta.

vatikanas

Trečiadienį skyrėme Koliziejui ir Romos imperijos istorijai. Aš buvau ir esu sužavėta tos didybės, kurią sukūrė žmogus. Esu skaičiusi ne vieną ir ne du grožinės literatūros kūrinius, kur veiksmas vyksta Romos imperijoje (mano favoritas Colleen McCullough romanas Žolynų vainikas), buvo labai įdomu prisiliesti prie vietų ir pastatų, kurie stovi daugiau nei du tūkstančius metų.

romos-imperija

Ketvirtadienį skyrėm tiesiog pasivaikščiojimui po miestą. Romos įžymybę Trevi fontaną matėme pro statybų aptvarus, šiuo metu fontanas remontuojamas. Net ir aplink remontuojamą  ir tvoromis aptvertą fontaną būriuojasi minios turistų, mes tiesiog pasistengėme kuo greičiau praeiti pro šalį. Kita Romos įžymybė, Ispanijos aikštėje esantys laiptai taip pat aptverti ir ruošiami remontui. Aš būtinai norėjau aplankyti gėlių turgų Campo de Fiori. Ir ten praleidom daug laiko. Gėrėme granatų sultis. Skonis nėra toks geras,kaip galėtum tikėtis, nes sultys karčios. Bet spaudimo procesas, pagyvintas šuksniais – įspūdingas.

granatu-sultys

Turgus esantis Campo de Fiori – Gėlių aikštėje, skirtas ne tik turistams, bet ir romiečiams, kurie ten ateina pirkti vaisių ir daržovių. Prisižiūrėjus tokio grožio vaisių, daržovių grįžusi į Lietuvą net nuliūdau. Bet, sakykim, jie neturi raugintų kopūstų :D

campo-de-fiori

Kelionėje nenusipirkome nieko įspūdingo. Tiesa, aš parsivežiau naują suknelę :) Šioje kelionėje pastebėjau, kad ne mažiau smagus už tikrąjį apsipirkinėjimą yra vadinamasis window shopping, kai tik dairaisi į vitrinas, grožiesi siūlomais dalykais, bet nieko neperki. Tiesa, parsivežėme romietiško pecorino sūrio. Gaminamas iš avių pieno, šis sūris, sako, buvo tradicinis gladiatorių maistas.

roma-window-shopping

Turistų Romoje viskių visokiausių, kaip ir turi būti tokiame mieste. Mane labai sužavėjo kinės. Pasipuošusios, pasitempusios, visur save fotografuojančios.

kines

Aš taip pat buvau pasipuošusi, pasitempusi :) o ištiesų – laikiausi tradicijos ir keliavau su suknele. Nors vežiausi vieną suknelę ir su kita skridau, visas, išskyrus pirmą, kelionės dienas praleidau su pilka Adatytė suknele. Ir Instagram ir visiems kas klausė gyriau šią suknelę. Įsigijau ją labai netikėtai užklydusi į Adatytės puslapį internete ir esu labai patenkinta. Jaučiu, kad ši suknelė bus šio šaltojo sezono mano rūbas Nr. 1. Tiesa, buvau suplanavusi, kad ir namo skrisiu su šia suknele, bet paskutinę dieną apsipyliau ją kava :) Teko persirengti tiesiog parke, kuriame leidome laiką iki važiavimo į oro uostą.

Visą kelionę dalinausi netradiciniais Romos vaizdais. Čia Sofija mane įamžino fotografuojančią alyvmedžio šakelę. Ko dėl meno nepadarysi :D nei venas alyvmedis nuotraukos vardan nenukentėjo!

instagram-menas

Pabaigai noriu pasakyti – Roma yra nuostabi: triukšminga, sena, įdomi, energinga. Aš tikrai grįžčiau tyrinėti jos senųjų gatvelių, vaikščioti jomis ir gerti į save šio seno, puikaus miesto, kuris mane pakerėjo. Labai mėgstu didelius miestus, jų gyvenimą, energija ir žmones, kurie juose gyvena. Pati semiuosi energijos būtent iš miestų ir jų istorijų. Roma mane pakerėjo, sužavėjo ir galiu jai sakyti tik komplimentus. Kiekvienam linkiu ją aplankyti. Nors kartą.

Siurprizų Kelionė. Kaip mes keliavome į Legolandą ir Berlyną su vaikais

Kaip jau dalinausi FB, mūsų Siurprizų Kelionė pavyko! Sakyčiau, net daugiau nei pavyko. Aš neturiu prie ko prikibti.

Mano patirtis planuojant keliones yra nedidelė. Ypač keliones su vaikais. Vis laukėm kol jie truputį paaugs. Ir atrodo sulaukėm. Galiu drąsiai pasakyti – keliauti su vaikais yra nuostabu. Jei tam teisingai pasiruoši. Kad pasakojimas būtų objektyvus, o ne tik aikčiojimai kaip viskas buvo smagu ir gera, pasistengiau surasti ir kelionės/pasiruošimo trūkumų. Prisipažinsiu, pakankamai sunku buvo.

Pagrindinis Siurprizų Kelionės tikslas buvo Legolendas. Tačiau, kad vardas būtų pateisintas, siuprizų buvo ir daugiau. Iš Klaipėdos į Vokietiją plaukėme keltu (siurprizas Nr.1), Legolendas Danijoje (siurprizas Nr. 2), Zoologijos sodas Berlyne (siurprizas Nr. 3).

Kelionės pliusai ir minusai

Mažasis šviesoforo žmogiukas  Ampelmännchen - Berlyno simbolis
Mažasis šviesoforo žmogiukas Ampelmännchen – Berlyno simbolis

Siurprizas :)

Siurprizai buvo kelionės variklis numeris vienas. Mūsiškiai nežinojo ko tikėtis, nes net ir labai klausinėjami nieko neišdavėme. O kai nežinojo ko tikėtis, neklausinėjo kada, ar jau, gal jau atvažiavome, o dar ilgai ir pan. Ir nieko nebuvo gražiau, už nustebusius jų veidus kai atvažiavome į uostą. Arba kai privažiavome prie Legolendo ir jie sužinojo, kad čia tas siurprizas. Džiaugsmui ir nuostabai nebuvo ribų.

Legolandas_berniukams Legolandas_mergaitems

Maistas

Jau Lietuvoje pirkau įvairių vaikų mėgstamų užkandžių – riešutų, sausainių, vandens. Labai pravertė morkos ir agurkai supjaustyti lazdelėmis. Po Legolando, važiuodami per Vokietiją, pirkome užkandžius parduotuvėje.  Stengiausi vengti saldainių, bet ledų suvalgėme labai daug.

Valgėme mašinoje, nakvynės vietose, kavinėse ir pramogų vietose. Legolande daugelis atsiveža savo maistą ir išsirinkę vieną iš daugelio ten esančių stalų – sėda ir valgo. Jei savo maisto nėra, galima rinktis ten esančias kavines – greito maisto, arba Riterių restoraną (Knight’s restourant). Mes pietavome pastarajame. Tai savitarnos restoranas, kur pasiimi lėkštę, krauni maisto tiek kiek norisi.

Berlyno zoologijos sode taip pat valgėme savitarnos restorane.

1. Pusryčiai Berlyno apartamentuose. 2. Riešutų atsargos kelionei. 3. Spurginė prie Brandenburgo vartų. 4. Pavakariai pakelės aikštelėje.
1. Pusryčiai Berlyno apartamentuose. 2. Riešutų atsargos kelionei. 3. Spurginė prie Brandenburgo vartų. 4. Pavakariai pakelės aikštelėje.

Maršrutas

Planuodama kelionę nakvynes stengiausi sudėlioti taip, kad iki jų nereikėtų važiuoti ne daugiau 400 km. Tiesa, dvi paskutinės kelionės dienos  buvo skirtos važiuoti namo, tai ten kilometrų įveikėme daugiau. Mūsų maršrutas atrodė taip:

  • Klaipėda – Kylis – nakvynė laive
  • Kylis – Danija – 202 km – nakvynė hostelyje
  • Legolandas – Gudow – 321 km – nakvynė prie greitkelio
  • Gudow – Berlynas  – 237 km – nakvynė apartamentuose
  • Berlynas – Aleksandrov Ludzki – 456 km – nakvynė viešbutyje
  • Aleksandrow Lodzki – namai – 592 km

Kiekvieną kartą stengdavomės sustoti mažiausiai du ar tris kartus, vaikai mašinoje žaidė, dainavo, mušėsi, vėl draugavo, bet tikrai nenuobodžiavo.

marsrutas

Nakvynė

Planuodama maršrutą iš karto ieškojau  nakvynės vietos. Mums buvo svarbu, ka turėtume lovas ir dušą. Nei viena kelionės vieta nenusivyliau ir tikrai viską galiu rekomenduoti.

Hostelis Danijoje skirtas šeimoms, labai daaug pramogų vaikams, tiek viduje, tiek lauke. Yra didelė bendra vurtuvė su visais indais, kokių tik gali prireikti. Iki Legolando 15 minučių.

Atsibuvę iki soties Legolande, vakare pradėjome kelionę į Berlyną. Nakvojome viešbutyje prie pat greitkelio. Kai užsakinėjau, jame nebuvo keturviečių kambarių, todėl miegojome po du. Viename kambaryje mergaitės, kitame – berniukai. Švarus tvarkingas viešbutis. Išvažiavome patenkinti.

Berlyne išsinuomavome butą. Kitą kartą keliaudama į didelį miestą ieškosiu tik tokios nakvynės vietos. Du dideli kambariai, erdvi virtuvė. Gaminome valgyti, pusryčiavome saulės apšviestame balkone. Labai patiko. Apsistojome pačiame miesto centre, netoli zoologijos sodo.

Berlynas

Pirmą dieną praleidę Berlyno Zoologijos Sode, kitą dieną iš Berlyno išvažiavome gerokai po pietų. Važiavome į Lenkijoje miegoti prieš kelionę į namus. Viešbutis Pelikan, tiksliau kaimo turizmo sodyba mums labai patiko. Personalas labai paslaugus, pusryčiai (beje, vieninteliai per visą kelionę, įskaičiuoti į nakvynės kainą) buvo kaip namie.

Avalynė

Čia šį kartą prašoviau ir gerokai. Ir čia vienintelis kelionės minusas, kurį sugebėjau sugalvoti. Abiems vaikams, tik skirtingomis denomis kojas nutrynė batai. Guodžiuosi tik tuo, kad negali pasirinkti, kada vaikiška koja nuspręs paaugti vienu dydžiu ir daugiau. Kitą kartą vežčiausi laiko patikrintus, tikrai patogius batus ir vengčiau naujų, prieš kelionę pirktų.

Tiesa, “batų reikalai” kelionės nuotaikos nesugadino. Julius dalį Berlyno pamatė nuo tėčio pečių, o Sofija turi prisiminimą kaip basa  apėjo visą Berlyno zoologijos sodą. Tokį patį prisiminimą turiu ir aš, tik iš Prahos zoologijos sodo.

be_batu

Papildyta: sulaukiau klausimų kiek kainavo mūsų kelionė. Atsakau – nei daug, nei mažai apie 4000 lt.

Keltas Klaipėda-Kylis 1323 lt
Legolandas (bilietai+žaislai+pietūs) apie 700 lt
Berlyno Zoo bilietas šeimai 121 lt
Degalai – 366 lt
Nakvynės – 1200 lt

Tiek kelionės pliusų ir minusų. Gal net ir tas minusas visai ne minusas, o pamoka kitam kartui. Visa kelionė buvo vienas didelis pliusas. Daug geriau nei tikėjomės. Todėl dabar planuojame naujas keliones. Gal autobusu iki Prahos? Arba mašina iki Olandijos.

Jei turi klausimų apie mūsų kelionę – klausk, būtinai atsakysiu.

O Tu ar keliauji su vaikais? Kaip planuoji savo keliones?

 

 

Gruzija: žmonės, garsai, kvapai ir skoniai

Sudėlioti prisiminimus apie kelionę į Gruziją užtruko ilgiau, nei ten buvau. Dar ir dar kartą žiūrėjau nuotraukas, prisiminiau kvapus, garsus ir nuotaikas. Ir pagaliau surašiau pasakojimą apie žmones, skonius, kvapus, garsus ir nuotaikas. Gruzijoje visko tiek daug, kad net labai pasistengus negaliu įsivaizduoti kaip gali būti kitaip. Labiausiai Gruzijoje stebėjausi kontrastais. Bet geriausiai šioje kelionėje jaučiau šalies gyvybę. Gruzija nemiega, net šventykloje ant kalno nėra įprasto sakralaus tylumo.

Gruzijos Žmonės

Draugiški ir kalbūs. Būtinai paklaus iš kur atvykai, ar patinka Gruzija. Patars ką dar pamatyti. Matomiausi, žinoma, vyrai. Seni, jauni,  dažniausiai po kelis stovi ir aptarinėja. Gyvenimą, politiką, reikalus. Vakarais mieste lieka tik jie, ant suoliukų, po medžiais, ar kitoje susitikimo vietoje.

zmones2zmones4

Moterų vakarais viešose erdvėse labai mažai, o jei yra, tai jos kartu su vaikais, būreliais, bet ne prie vyrų. Moterys nesėdi ir prie bendro stalo su vyrais. Tik atneša valgius kai vyrai valgo ir arba išvis nebūna kambaryje, arba sėdi atokiau. Man kaip viešniai vieną kartą teko pietauti prie vieno stalo su devyniais vyrais. Šeimininkė tik ateidavo su maistu ir vėl dingdavo virtuvėje. Kai paklausiau vairuotojo Raulio kada gruzinų moterys valgo, jis juokaudamas sakė Niekada. Aišku, paskui pasitaisė, kad jos kada nori tada ir valgo.

Moterys_Gruzijazmones3

Tiesa, jaunos moterys ir merginos mėgaujasi gyvenimu, vyrų dėmesiu, gražiomis suknelėmis, trumpomis suknelėmis ir aukštakulniais. Tomis dienomis, kai buvau Kutaisi vyko paskutinio skambučio šventė, pilnas miestas jaunų pasipuošusių  žmonių, prabangių mašinų.

Zmones-gruzija

Gruzijos Maistas

Ten yra visko – mėsos, daržovių, tradicinės duonos puri įvarių variacijų – su sūriu, su mėsa, su kiaušiniu. Visiems skoniams. Man labiausiai patiko duona be jokio įdaro, kurią Gruzijoje valgo prie visko. Aš net įsiprašiau į kepyklą prie namų, pažiūrėti kaip tokią duoną kepa. Kepėjas buvo labai malonus, tik nenorėjo fotografuotis.

Gruziniska_duona

Dar vienas mane labai sužavėjas patiekalas – baklažanai su riešutų padažu. Labai džiaugiuosi, kad vėliau, nuvažiavus pas Raulį į kaimą dalyvavau visame šio patiekalo gaminimo procese ir parsivežiau receptą. Kiek pasakojo Raulio žmona, tokį padažą galimą dėti ir ant blanširuotų paprikų. O aš bandysiu jį panaudoti keptoms cukinijoms. Pažadu receptu ir gamybos procesu pasidalinti.

baklazanai

Gruzijos Vynas

Daug vyno. Kurį geria daugiausia vyrai. Kas tik turi galimybę – gamina savo vyną. Iš savo užaugintų vynuogių. Ir laiko savo kiemuose užkastose vyno talpyklose. Mano žinių apie Gruziją šaltinis Raulis suskaičiavo, kad pas jį kaime užkastos septynios talpos, kiekviena, po 500 ir daugiau litrų. Kievienoje jų baltas, raudonas natūralus vynas, baltas ir raudonas saldus vynas, kurį gamndami deda cukraus. Tokį saldų vyną geria per šventes, krikštynas, vestuves. Ir būtinai dar viena talpa, kurioje laikoma gruziniška degtinė – čiačia.

Prieš pakeliant taurę (tiksliau granioną stiklinę) skamba tostas. Man labiausiai patiko tostas už tėvus, kurio tekstas skamba maždau taip: Išgerkime už mūsų tėvus, nes jei jų nebūtų, mes su jumis čia nebūtume susitikę ir dabar čia nesėdėtume. Būtinai išvardinami tie, prie stalo sėdintys, kurie abiejų ar vieno iš tėvų neturi.

Vynas_Gruzija

Gruzijos Turgus

Man sakė, kad atskridau per anksti, nes dar nėra nei persikų, nei slyvų, kriaušės dar tik noksta. Bet net ir be tokių vasaros gėrybių turgaus prekystaliai jau lūžo nuo šviežių pomidorų, agurkų, baklažanų ir aštrių paprikų. O kur neapsakoma gausybė žalumynų – pradedant įprastais krapais, baigiant… nežinau net pavadinimo tų žolelių. Pirmą dieną, apsilankiusi turguje norėjau nusipirkti du agurkus. Tiesiog taip, paragauti. Man jų nepardavė – gavau dovanų.

maistas maistas4 maistas5

Batumi

Vienai dienai keliavau į Gruzijos pažibą – Batumį. Užteko pusvalandį pasėdėti Juodosios jūros pakrantėje ir įdegiau tarsi visą dieną pajūryje praleidusi. Dėl laiko trūkumo apėjau labai mažą dalį Batumio. Daugiausia senamiestį, kuriame seni, šimtamečiai pastatai glaudžiasi prie blokinių namų, o pakėlus galvą matai, į dangų pasistiebusius šiuolaikiškus stiklinius dangoraižius. Kaip pasakojo Raulis, anksčiau Batumyje daug verslo priklausė armėnams, dabar juos pamažu išstumia kaimynai turkai. Aš taip pat valgiau turkiškoje užeigoje, pro kurios langus matėsi Batumio minaretas. Nežinau ar atostogoms rinkčiausi Batumį, išgirdau rekomendacijų poilsiui geriau rinktis netoli Batumio esantį Kobuleti miestelį. Jame ir ramiau ir jūra švaresnė. Tiesa, patys gruzinai birželio pradžioje jūroje dar nesimaudo – per šalta.

Batumisbatumi5

Eismas Gruzijoje

Atrodė, kad Gruzijoje yra vienintelė taisyklė – kas didesnis to ir pirmenybė. Gatvė – viena didelė garsų ir veiksmo maišalynė. Vairuotojai pypsi vienas kitam, pėstiesiems, karvėms. Pypsi, kad pasitrauktų iš kelio, pypsi kai pamato draugą važiuojant – sveikinasi. Jei esi pėstysis, jokio skirtumo kaip ir kur eisi per gatvę, Tavo reikalas – pereiti gyvam. Nes jei eisi per perėją, kurių Gruzijoje tikrai yra, Tau vis tiek pypsės, kad greičiau iš kelio pasitrauktum.

Eismas_gruzijoje

Gyvūnai

Jie visur ir visoki. Labiausiai nustebino ne karvė prie devynaukščio, bet avys besiganančios kapinėse. Ir tai buvo taip natūralu iškart dingo nejaukumas, kuris buvo apėmęs vaikštinėjant.

Avys_kapineseŠunys laksto visur. Visiškai neagresyvus. Tie kurie su antkakliais – turi šeimininkus. Tuos, kurie be antkaklių atvažiuoja ir surenka šungaudžiai. Ir išveža sunaikinti. Tą rytą, kai ėjau į kepyklą fotografuoti, kepyklos šunytė lakstė po gatvę ir labai neramiai lojo. Kaip vėliau išsiaiškinau – atvažiavo šungaudžiai ir visus gatvės šunis, kurie buvo be antkaklių surinko ir išsivežė…

Suniukai1Važiuojant užmiestyje labai stebino karvės, ožkos ir kiaulės. Ne todėl, kad jos kitokios nei įprasta. O todėl, kad jos vaikšto ten kur nori. Arba guli kur nori – vidury judraus kelio. Kaip man paaiškino mikriuko, kuriuo važiavau iš Batumi vairuotojas – karvėms patinka prie kelio, nes pravažiuodamos mašinos išbaido muses. Buvo labai gražu žiūrėti, kaip vakarėjant visos karvės, kaip pagal signalą, viena paskui kitą pakele ėjo namo. Kitos, jau grįžusios nosį įbedusios į vartus laukė kol jas ileis.

Gyvunai_Gruzija

Kapinės

Kažkaip taip susiklostė, kad kur bekeliaučiau visada aplankau kapines. Kiekvienoje šalyje jos skirtingos. Gruzijoje kapinių toli ieškoti nereikėjo, vienos buvo tame rajone, kuriame gyvenau. Pirmą kartą ten nuėjau smalsumo vedina ir, kaip jau rašiau pasakodama apie avis kapinėse, jaučiausi truputį nejaukiai. Tokių antkapių nemačiau nei vienoje šalyje. Grįžusi, puoliau googlinti ir ieškoti kodėl taip. Čia yra labai įdomus straipsnis su daugiau nuotraukų, apie tokių antkapių tradiciją. O aš antrą kartą ėjau su fotoaparatu.

kapines1 kapines4

Nenoriu baigti pasakojimo tokia hm.. ne šio pasaulio tema, todėl dar papasakosiu, kad labiausiai mane Gruzijoje stebino kontrastai. Labai įdomu buvo stebėti daugiabučius mieste. Kad viename name gali būti tiek skirtingų langų, balkonų supratau tik Gruzijoje. Gali būti vieno buto langas lentomis užkaltas, o šalia kito buto balkonas sutvarkytas naudojant naujausias medžiagas.

Kartais daugiabučiai namai atrodo kaip aplipdyti inkilais. Nes kiekvienas, norėdamas pasididinti gyvenamąjį plotą prisilipdo papildomą balkoną. Mačiau porą namų, kurie iš gatvės pusės niekuo neišsiskiria, bet kiemo pusėje matosi, kad namo plotas padidintas beveik per pusę.

namukai

Dar labai daug liko neapžiūrėta, nepatirta, neparagauta. Norėčiau nuvažiuoti kai renkamas vynuogių derlius, įlipti basomis kojomis į pilną vynuogių kubilą ir prisidėti gaminant vyną. Noriu aplankyti Tbilisi, gruzinų karo kelią, Vardzia regioną, nuvažiuoti į kalnus. Kelionė į Gruziją gali pasirodyti kaip kelionė į praeitį, bet man tai buvo ir tikiu bus kelionė į šalį, kur svarbūs visai kiti dalykai nei man ir Tau įprasta.

Jei planuoji kelionę į Gruziją – klausk, patarsiu kur ko ieškoti, ką valgyti ir ką parvežti lauktuvių. Ten keliauti tikrai verta.