1 minutė sau. Kūno respublikos garbės pilietė

Pastarosiomis dienomis mano dėmesio lauke vis suskamba, atsikartoja, aidi garsūs vardai. Lyg vardas būtų didelis varpas, kuris įsisiūbuoja ir gaudžia, nustelbdamas aplinkos garsus. Štai Lietuva ir pasaulis neteko Jono Meko ir nuvilnijo per visus įmanomus kanalus jo kompaktiškas vardas. O paskui jį it šleifas skambesni akordai – pasaulio žmogus, didis menininkas, garbės pilietis…

Anądien lankiausi Panevėžio krašto legendos maestro Juozo Miltinio palikimo studijų centre. Memorialiniame bute įrengta ekspozicija užliūliuoja vieno žmogaus kulte, kur po kaulelį – portretą, garso įrašą, lapelyje sukeverzotą patiekalo receptą – bandoma išnarplioti genijaus misteriją. Ir vėl tie patys skambūs žodžiai didis menininkas, garbės pilietis.

Ėjau tad penktadienio popietę, pasisvečiavusi pas režisierių, su ryšuliu rožinių gvazdikų – snieguotiems palangės peizažams aptaškyti – ir kiekviename žingsnyje aidėjo didis garbė didis garbė… Sugrįžusi namo ir nusiavusi skambiuosius batus, įsitaisiau ant sofos su savo kontempliacijų draugu kompiuteriu ir klausimais: O ką reiškia būti didžiu? Ir kaip kažkieno egzistavimas suteikia pasauliui garbės?

Apstu išorinių faktorių – darbų apimtis, kritikų pripažinimas, reklama, o gal ir asmenybės ekscentriška povyza – kad štai žibintai nukrypsta į vieną ar kitą žmogų. O tada jau kostiumuoti valdininkai vejasi masės dėmesį ir puola išrinktiesiems garbingus raštus rašyti, medalius kaldinti. Taip ir apkabinami piliečiai blizgiais antpečiais.

O kaip gi visi pasaulio van Gogai, galvoju, kurie triūsia labai tyliai arba, atvirkščiai, socialumo normoms nepritinkančiame deliriume, bet jų niekas nemato, nenori matyti? Arba tie, kurie purtosi titulų? Nuo Jean Paul Sartro iki David Bowie driekiasi nemažas sąrašas tų, kurie spjovė į jiems brukamus garbės patvirtinimus. Ir šiaip, ko vertas sistemos sukurptas šlovingas vardas jeigu pati sistema kelia šypseną? Anksčiau aprašytoji formulė atrodo kiek per sausa tikrajai žmogaus didybei ir garbei apskaičiuoti. (Nenoriu, vienok, sumenkinti apdovanotųjų vardo.)

Ar norėčiau pati būti didi garbės pilietė? – toliau sekiau klausimų giją. Nemanau. Masių nuomonė man visad kvepia paviršutinišku mozaikos sudėliojimu iš padrikų detalių. Žiniasklaida apšvietė vieną žmogaus pusę – keliam ant pjedestalo. Prožektorių šviesa pasiknaisiojo giliau – spiriam nuo pakilos: gėda! Liaupsių ar nuvertinimo bangavimai, be kita ko, peržengia mūsų valios ribas.

O jeigu, galvoju, įsivaizduotume savo kūną kaip valstybę, kurios piliečiais gimėme ir kurioje laikinai reziduojame. Čia jau įdomiau! Kur kas įdomiau. Čia negalioja biurokratinės vingrybės. Čia net storiausiu pudros sluoksniu nieko neužmaskuosi, net dirbtinėmis blakstienomis daugiau garbės nepriklijuosi. Kaip, tad, tapti savo kūno respublikos garbės piliečiu? – susimąsčiau įsistebeilėjusi į begėdiškai gražius gvazdikus stiklo vazoje. Ir pasipylė:

  1. Atsiliepti į tylius impulsus kurti. Jie visad šnabžda, kviečia, kutena padus, o mes sekam paskui arba sumindom juos nejautriais rutinos batais.
  2. Pažeminti pareigose paranojišką kritiką galvoje. Te šveičia jis uoliai tualetus, pildo buhalteriją, bet nepila chloro ant kūrybinio chaoso, nebruka jo į ataskaitų formas.
  3. Skrupulingai rinktis autoritetus. Savų baimių užgainioti, žmonės dažnai bando kitiems primesti absoliučias tiesas, prireikus net gėdos strėles laido – begėde, savanaude vadina. Tada labai pravartu pažiūrėti į medį, plaukiantį debesį, pajusti savo kvėpavimą ir atsipeikėti. Gamta didesnė. Visata protingesnė. Širdis žino.
  4. Linksmintis ne taip, kaip reikia, o taip, kaip linksma man. O man nėra nieko linksmiau nei… Pasislėpti nuo visko tyliuose namuose. Pasinerti į karštą vonią. Rašyti. Rasotą rytą išbėgti į parką. Sėdėti terasoje ir jausti visu kūnu kaip siaučia vasaros audra. Prieš gerą kino seansą ar spektaklį lėtai išgerti taurę raudono vyno. Eiti ir ausinuke klausytis muzikos, kuri niekaip nesiderina prie mano išvaizdos. Vartyti interjero žurnalus ir ieškoti gražių vonių. Laukiniame paplūdimyje išsirengti nuogai ir maudytis, šėlioti. Gerti kavą tyloje kai visi dar miega. Klausytis vaiko fantasmagorinių pasakojimų. Prisipirkti kambarinių augalų ir susodinti juos į naujus vazonus.
  5. Palaikyti savo kūno respubliką švarią, estetišką, su žiupsneliu funk’o.
  6. Nuolat nustatyti laikrodį į dabar.
  7. Dėkoti nubudus. Dėkoti prieš užmiegant.
  8. Išlįsti iš galvos burzgalo ir pastebėti gyvenimą, kasdienių akimirkų stebuklą.
  9. Juoktis visu pilvu.
  10. Mylėti be priežasties.

Surašius, rodos, ilgas sąrašas, bet savo kūno respublikos garbės nuostatus puikiai juntu kaip mažus kasdienius impulsus, kaip šnibždančią intuiciją. Jie yra mano gairės, kur žengti, kaip augti, kada apsisukti ir paieškoti naujų kelių. Ne tam, kad kažkas per petį patapšnotų ar medalį prikabintų, bet dėl to, kad nekiltų vidinis sukilimas, kad širdis būtų didi, garbinga, rami.

O ką sako Jūsų kūno garbės kodeksas? Popieriaus lapas, rašiklis ir tyli meditacija su šiuo klausimu – mano receptas nutildyti aplinkos triukšmą ir atkapstyti tai, kas išties svarbu. Skanaus!

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.