Ten Kur Pirmadienis (8) Apie svorį, išvaizdą ir meilę sau

Šiuo metu esu didžiausio kada nors buvusio svorio ne nėštumo metu. Ir tai man sukelia visokių įdomių minčių ir pastebėjimų. Ypač pastebiu, kaip kūno svoris ir kitoks, nei plokščias pilvas yra priimamas aplinkinių. Labiausiai gąsdinantis dalykas, su kuriuo susidūriau, tai požiūris, kad mažesnis svoris yra tiesioginė asmeninės laimės, gyvenimo džiaugsmo ir gero gyvenimo sąlyga. Kad dar viena dieta, jau tikrai padės ir kai numesi tuos 5, 10 ar 30 kilogramų viskas bus taip, kaip(?) turi būti.

Mano +5 kg, kurie liko po gimdymo ir, kaip teko girdėti – liks visam laikui, man sukelia šiokių tokių nepatogumų. Nes jie pasiskirstė taip, kad mano kūno proporcijos, dėl akivaizdžių priežasčių (Marija valgo mano pieną) yra kitokios, nei prieš gimdymą. Todėl, mano turėti rūbai man netinka ir dažnai aš susiduriu su ta amžina“problema“ – neturiu ką apsirengti. Ir tai yra visiškai mažutė problema, kurią labai panorėjusi išspręsčiau per vieną apsilankymą parduotuvėse.

Į visus klausimus ir pastabas apie padidėjusį svorį, ir pasikeitusį kūną aš turiu kelis, paruoštus ir surepetuotus atsakymus „mano kūnas išnešiojo ir pagimdė tris vaikus“ ir „svoris augo 9 mėnesius, todėl jis negali nukristi net pusmečiui nuo Marijos gimimo nepraėjus“. Klausimas tik – ar tikrai tas svoris turi „nukristi“, o aš būti tokia pati, kokia buvau 18 ar 25?

Iš tiesų, aš buvau sugalvojusi visai kitą temą šio pirmadienio tekstui, bet tada mano FB sienoje Giedrė iš Dydis nesvarbu pasidalino žemiau esančiu video.

Aš norėčiau, kad šį filmą pamatytų ne tik „visos mergaitės“, kaip teigia daug komentarų po šiuo video. Labai svarbu, kad tiek mergaitės, tiek berniukai, taip pat moterys ir vyrai suprastų, kad įvairus kūnas yra tai, kas daro pasaulį įdomesnį. O su savo nuostatomis, komentarais ir pastabomis kitiems žmonėms galima mažų mažiausiai sugadinti nuotaiką.

Atsimenu, kaip dar paauglystėje, draugei, kurios brolis aiškino, kad ji neva stora bandžiau įkalti į galvą, kad „visi žmonės gražūs“. Turbūt ši, nežinia iš kur atsiradusi nuostata man padėjo ir padeda atsilaikyti tiek prieš komentarus, tiek prieš kitų įsivaizdavimą, kaip aš turiu atrodyti. Tiesa, kai mano pirmas vaikinas man pasiūlė „numesti truputį svorio“ truputį buvau susinervinusi… Kai tau 17 ir sveri 45 kg , nėra aišku nuo kur tą svorį mest… :))

Frazė „Mylėk save ir savo kūną“ dažnai girdima ir sakoma tarsi paguoda. Nors iš tiesų – meilė sau apima begalę dalykų, o svoris ir išvaizda yra tikrai ne top 3. Daug svarbiau už mažesnį kilogramų kiekį man rodos yra sveikata, gera nuotaika ir tai kokią žinią skleidžiame pasauliui. Mes turime dovaną – vieną gyvenimą. Ar pasirinksime jį praleisti graužiantis dėl to, ką apie mūsų kūną galvoja kiti? O gal geriau stengtis kiekvieną dieną praleisti geriau nei vakar?

 

 

Palik komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *