Susipažink: Interjero dizainerė Gerda Sutkienė ir jos Musės

Kartais man taip būna – klaidžioju FB platybėse ir netikėtai užtinku tai, pro ką negaliu ramiai praeiti. Taip atsitiko pamačius Muses – plakatus su lietuviškais užrašais. Būtinai turėjau susipažinti su jas kuriančiu žmogumi. O susipažinusi, pristatyti TKN skaitytojams. Pristatau – Gerda, interjero dizainerė ir Musės kūrėja. O toliau leidžiu Gerdai pasakoti pačiai.

Aš – Gerda, interjero dizainerė – geriu su užsakovais kavą Domus galerijoje ir už tai gaunu didelius pinigus.
Bet,  turbūt, reikia rimtai :)
Antras dublis: aš – Gerda, nepataisoma optimistė, dviejų geriausių pasaulyje paauglių mama, interjero dizainerė, paveikslų Musės autorė. Dar moku kepti pyragus, leisti milžiniškus muilo burbulus ir per garsiai juoktis. Nemoku kalti vinių į sieną, gerai, kad paveikslais paskui pavyksta uždengti gėdingus savo bandymų rezultatus :)

Mano meilė interjerams prasidėjo pradinėse klasėse, kai pasiskolinusi mamos liniuotę su baldų šablonais, braižydavau namų planus ir juose mintyse žaisdavau savo arba savo lėlių gyvenimą. Vėliau mama tuos planus nuoširdžiai ir teisingai kritikuodavo, atkreipdavo mano dėmesį į tai, kas nelogiška, kas taisytina, kas nepatogu. Tad, nors ir kaip banaliai tai beskambėtų – meilę projektavimui ir suvokimą apie erdves, planus, logišką ir patogų išdėstymą gavau su mamos pienu. Vėliau bandžiau nuo tos meilės pabėgti Vilniaus Dailės Akademijoje pasirinkusi ne architektūrą, bet tekstilę, tačiau ji mane pavijo ir susijungusi su Dailės Akademijoje įgytais kompozicijos, spalvotyros, tapybos, grafikos, medžiagotyros ir meno istorijos pagrindais, virto tikrai stiprių,  loginiu-meniniu požiūriu ir gebėjimu projektuoti interjerus nuo esminių perplanavimų iki mažiausių interjero detalių suderinimo. Dirbu tai, kas man labai patinka, todėl dažniausiai dirbu per daug. Bet net ir tai man patinka!

Kaip kilo Musės idėja?
Labai paprastai ir žemiškai: prieš porą metų įkėliau į FB paveikslą su tekstu anglų kalba ir pasipylė užsakovų ir draugų komentarai „noriu tokio“, „kur tokį gauti“, bandžiau ieškoti kažko analogiško lietuviško – bet nieko nebuvo. Aš gi buvau labai pasiilgusi kūrybos – laisvos meninės išraiškos nesitaikstant prie užsakovų norų ar finansų, pasiilgusi kažko kas priklauso tik nuo mano norų, nuo mano estetinio supratimo, mano idėjų. Mintis apie paveikslus su lietuviškais užrašais man nebedavė ramybės, bet „gimdyti dar vieno vaiko“ viena tikrai nenorėjau (jau auginau viena du „kūno ir kraujo“ vaikus ir du „darbinius“ :), tad ieškojau šiai idėjai tėčio. Neintensyviai ieškojau, bet mintis apie tokius paveikslus manęs neapleido, ji tiesiog man nedavė ramybės. Gal taip ir nebūčiau sau spyrusi į užpakalį ir pasiryžusi pradėti, jei ne surastas „tėtis“ (su kuriuo keliai, deja, gan greitai išsiskyrė dėl „nesutapusių charakterių“  – požiūrio į būsimą rezultatą). Musės gimė ramiai, neskubant, džiaugiantis kiekviena kūrybos akimirka, toks suplanuotas, brandžiame amžiuje pagimdytas, išmylėtas mano vaikas. Netobulas – žinau, bet labai mylimas. Net šiek tiek egoistinis – jis man pačiai ir tik pagal mane. O vėliau, sulaukiau daugybės  pagyrų  ir susižavėjimo. Tokios reakcijos aš tikrai nesitikėjau, tai buvo labai keistas,  bet tikrai malonus jausmas. Minčių ir idėjų apie naujus paveikslus turiu trims metams į priekį, tačiau kur gauti laiko joms realizuoti?

Kokiems interjerams skirti šie plakatai?
Galvočiau labiau apie tai, kokiam žmogui yra Musės, o ne, kokiam interjerui. Nes Muses taip pat gerai gerai „matau“ ir šiuolaikiniame lofte, ir klasikinio stiliaus virtuvėje, ir kirpykloje,  nes tai nėra parodinis aukštojo meno kūrinys – jis neįpareigoja, jis neapsunkina, jis lengvai pakeičiamas kitų,  jei atsibosta. Tokia easy-living gyvenimo detalė pagal dabartinę nuotaiką. Pasikeitė gyvenimo kryptis, ar nori kitokios inspiracijos, kad ta kryptis pasikeistų – keiti ir Musę. Nes juk niekam nebe paslaptis, jog tai, ką kasdien matome, skaitome – tai veikia, programuoja mūsų gyvenimą.

Kaip kyla mintis, kokias frazes įdėti į Musę?
Kai kurios frazės mano seniai naudojamos, jau tapę mano priežodžiais – „tobulumas nuobodu“, „nėra to blogo, kas neišeitų“; kai kurios kitur nužiūrėtos ir savaip interpretuotos; dar kitos – atsitiktinės. Pavyzdžiui „Gerai“ atsirado visai neplanuotai – norėjau paveikslo sau su didele „g“ raide, o tada savaime prilipo uodegytė – erai. Ir paaiškėjo kaip labai žmonės yra pasiilgę paprasto teigiamo žodžio – ši Musė labai populiari. Man ji irgi labai patinka – sau pasidarysiu ją daug didesnę, tuščia siena šalia mano spintos jau jos laukia. Beje, Muses galima užsisakyti ir nestandartinio dydžio.


Koks plakatas yra Tavo favoritas?

chmmm… jei reikia rinktis tik vieną, tada – „tobulumas nuobodu“. Šimtu procentų mano posakis, mano estetinis skonis ir mano požiūris į gyvenimą

Papasakok, kokie yra Tavo pačios namai?
Be reikalo šito paklausėt :) – galiu ilgai nesustoti, nes einu dėl savo namų iš proto ir to neslepiu. Labai jais džiaugiuosi, nes įsikėliau į juos gana vėlai, po daugelio metų nuomos ir gyvenimo su svetimais tapetais ir baldais. Bet ne tapetai ir ne baldai mano namuose mane džiugina labiausiai – labiausiai džiaugiuosi erdve. Erdve už langų, erdve namie, šviesa – atrodo,  net mintys čia lengviau skraido. Mano santykis su namų išsirinkimu buvo gana komplikuotas, nes įrengusi daugybę namų užsakovams, labai gerai žinojau, ko nenoriu: nei blokinės dėžutės su vaizdu į kitą dėžutę, nei gipskartonio dėžutės su laminuotom grindim ir stumdomų durų spintom, nei kotedžiuko ar namo užmiestyje. Gal net euroremontinės gipskartonio dėžutės naujam rajone ant plyno lauko nenorėjau labiausiai. Ir radau nuostabią erdvę savo norams realizuoti, susikūriau sau funkcionalų bei patogų foną malonioms ir gražioms detalėms ir dabar tas detales neskubėdama renkuosi ir dėlioju. Ir visai nenoriu pabaigti – tai taip saldžiai gera, kiekviena nauja detalė vis pratęsia tą naujų namų ir džiaugimosi jais jausmą. Šių namų vertėjo laukti tiek metų :).

Jei reiktų savo namus priskirti kategorijai, tai žinoma būtų skandinaviškas stilius – mano neblėstanti meilė, atitinkanti mano požiūrį į namus ir į gyvenimą juose. Šviesūs, medinės grindys, modernių bei praeito amžiaus baldų deriniai. O kaip gražiai juose suskamba restauruoti dar mano vaikystės foteliai, ar mano senelių namų detalės, indai. Mėgstu derinti nederančius dalykus – man taip daug labiau patinka nei susipirkti viską jau sukomplektuota iš baldų salono ekspozicijos. Tegul būna šiek tiek kitaip, šiek tiek neteisinga, šiek tiek netobula, nes juk tobulumas – nuobodu! Beje, esu alergiška žodžiui „prabangu“, jei norite kad kažkas nustotų man patikti, pasakykit, kad tai prabangu :)
Gerdos interviu apie Skandinavišką interjerą.

Ką galėtum patarti moterims (ir vyrams) norinčioms pradėti savo veiklą?
Turbūt turėčiau pasakyti – darykit drąsiai, jūs viską galit! Bet žiūrėdama atgal į laiką prieš 12 metų, kai pradėjau savo verslą neturėdama absoliučiai nieko – jokio atsarginio varianto, jokios atramos: neturėjau nei namų, nei darbo, o tik du labai mažus vaikus, aš tikrai dabar nesuprantu kaip aš tai padariau. Dabar taip turbūt nebeišdrįsčiau.  Kita vertus, tada negalvojau, kad aš darau kažką ypatingo, drąsaus – tiesiog stengiausi gyventi, išgyventi ir dariau tai, ką mokėjau, ką norėjau daryti. Nebijojau suklysti ir prarasti, nes prarasti tiesiog neturėjau ko. Tik svajojau apie kitokį gyvenimą, tikėjau, kad viską galima pasiekti ir stengiausi.  Ir toliau stengiuosi. Todėl palinkėsiu: „svajok tikėk daryk“ – po vieną šie žodžiai yra tik lengva romantika, o visi kartu – tikrai kalnus galinti nuversti jėga. Patikrinta ;)

Gerda ir jos darbus galima rasti:

Musės.lt
Gerdainterjeras.lt
Vėjųgaudymas.lt

Gerdos kurtu interjeru galima pasigrožėti čia.

 

 

Susipažink. Dizainerė Kristina Sviderskaitė. Žongliruojanti formomis ir spalvomis, bei miesto įkvėpta

Mados dizainerę Kristiną Sviderskaitę esu sutikusi kino teatre, nuostabiame filme „Amžinai stilingos“ prieš gerus porą metų. Tada jos dar nepažinojau, bet nepastebėti tokios išskirtinės asmenybės neįmanoma. Vėliau ji nuomojosi butą su mūsų šeimos drauge Žvėryne ir kol svečiavomės, mūsų dukros išsimatavo visus Kristinos aukštakulnius. Tada Kristina ieškojo savo svajonių būsto. Ir man galvoje pradėjo kirbėti mintis. Norėsiu pokalbio į TenKurNamai. Būtinai. Išlaukiau. Apsilankiau Kristinos lofte Naujamiestyje, pirmą kartą kalbėjomės tik mudvi, apie namus, apie darbus, apie Haruki Murakami kūrybą, apie Japoniją, augalus, dizaino sprendimus. Ir visai užsimiršau, kad atėjau pafotografuoti jos įsirengto lofto, kažką užsirašyti apie mūsų pokalbį.

Magija ir ramybė, vidinė harmonija ir aiškus gyvenimo tikslas. Noriu, kad tai pajustum ir Tu. Gražaus skaitymo.

Papasakok apie save. Kaip pasirinkai dizainerės kelią?

Esu Kristina, amžina svajotoja ir kūrėja. Esu gana kontrastinga, jautri ir intravertiška asmenybė. Man patinka leistis nešamai gyvenimiškos srovės ir būti nustebintai. Man patinka būti kitokiai, išsiskirti iš kitų  ir kuo mažiau būti rėmeliuose. Mėgstu pasirinkimo laisvę ir laisvę apskritai. Vis dar naiviai tikiu žmonių gerumu ir linkiu visiems gero. Taip save trumpai apibūdinčiau.

Mano dizainerės specialybės pasirinkimo kelias buvo gan tiesus. Tai, jog noriu būti dizainere, žinojau būdama kokių 5 metų amžiaus.  Labai tvirtas tas žinojimas ir noras buvo.  Tad didelių abejonių nekilo net paauglystėj – buvau gal pagalvojus apie labiau žemišką specialybę, pavyzdžiui, teisę, bet labai labai greitai persigalvojau. Supratau, jog tikrai ne man.  Džiaugiuosi, jog nebuvo jokio spaudimo  iš šeimos, visada jaučiau didelį palaikymą ir supratimą. O pirmieji mano „dizaineriavimai“ prasidėjo ankstyvoj vaikystėj. Pirmiausia, visai mažutė mėgdavau „maketuoti‘“ drabužius ant savęs iš įvairių rankšluosčių ir patalynės. Aišku, mano lėlių garderobas irgi buvo įspūdingas. Vėliau  ir pati buvau linkus išsiskirti išvaizda, traukė kitokie, įdomesni drabužiai. Taigi pradėjau kurti rūbus  sau ir draugėms. Taip pat  papildomai lankiau privačias piešimo ir tapybos pamokas. Dukart buvau įstojusi į dailės mokyklą ir abu kartus mečiau dėl nenoro įsisprausti į rėmus.  Toks savarankiškas mokymasis atvedė tiesiai link studijų Vilniaus dailės akademijoj, kur ir prasidėjo mano, kaip dizainerės, didesnis mokymosi kelias.

Kokia yra tavo, kaip kūrėjos, diena?

Dažniausiai diena prasideda ramiai. Mėgstu neskubėti, surikiuoti savo mintis, pergalvoti idėjas, planus. Rytas man neatsiejamas nuo kavos puodelio ir skaitinių internete, atsakymo į laiškus. Paskui seka ėjimas į studiją. Nors atstumas nuo namų iki studijos gan trumpas, dievinu šią atkarpą – tai tarsi “nusinulinimas” prieš dienos darbus ir po jų, vakare. Studijoje stengiuosi laikytis darbų plano, dirbti disciplinuotai. O darbai būna įvairiausi – idėjų gryninimas, eskizavimas, audinių parinkimas, kirpimas, siuvimas ir t.t.  Dar į dieną įsiterpia susitikimai su klientais, primatavimai, audinių  pirkimas ir derinimas.  Kartais būna “neįkvėpimo” dienų, tai tada galvą gryninu pasivaikščiojimais mieste arba parke, susitikimais su draugais. Man be galo patinka tai, jog mano diena didele dalimi priklauso nuo manęs pačios – pati galiu susiderinti, susiplanuoti ir šitie dalykai palieka daug laisvės gyvenime, net ir turint darbų planą.

Kaip atrodo tavo studija?

Jaukiai! Prieš  porą mėnesių persikėliau į naują studiją Naujamiestyje. Tai mažytis loftukas  su dideliu langu į vidinį Ševčenkos loftų kvartalo kiemą. Kai atsikėliau, čia buvo įprastas ofiso tipo kabinetas. Pirmiausia, ką padariau – negailestingai išmečiau pakabinamas lubas ir iškart atsivėrė erdvė idėjoms. Sukūriau viziją –  aukštos baltos sienos, inspiracinė lenta su eskizais, didelė industrinė lentyna ir  rožinis stalas. Studijos spalvyną papildė žaliais dažais nupurkšta stiklinė siena bei dryžuotos užuolaidos.  Viskas taip patapo “kristiniška” ir sava. Studija virto  kompaktiška erdve, kur neliko vietos pašaliniams daiktams ir kur viskas turi savo vietą ir prasmę.

Kam skirta tavo kūryba?

Kuriu žmogui, kuris suvokia savo išskirtinumą ir ypatingumą. Man be galo įdomūs žmonės, kurie mąsto kitaip, nebijo kitoniškumo, kūrybiškai ir  laisvai žiūri į pasaulį. Tai tokioms asmenybėms aš ir dedikuoju savo kūrinius. Kūryboje man ypatingai svarbi drabužio transformacija. Per ją aš suteikiu drabužio “vilkėtojui” laisvę, kūrybą, galimybes keistis ir prisitaikyti gyvenimo situacijose. Tikriausiai vienas iš nuostabiausių dalykų – nuostaba žmogaus veide, kai parodau visas drabužio vilkėjimo galimybes. Atrodo lyg kartu vykdyčiau socialinį projektą – parodyti žmonėms, kad gali būti ir kitaip. Įdomiausia kurti  asmenybėms, kurios lengvai ir aktyviai įsitraukia į kūrybinį procesą, yra atviros idėjoms. Man kiekvienas drabužis, kurtas konkrečiam žmogui, tampa jo daiktiškas atspindys.

Ką tau reiškia gyventi ir kurti mieste? Ar jis tave įkvepia?

Matyt galėčiau gan drąsiai pavadinti save miesto žmogumi. Nors didžiąją vaikystės dalį leidau ne miesto, o gamtos apsuptyje, dabar, prisipažinsiu –  esu miestą visiškai įsimylėjus. Gamtą myliu, nes ten – visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. O mieste – tempas, pokyčiai, srautai. Man patinka žmonės, o mieste jų daugybė. Visi  panašūs ir skirtingi vienu metu, savaip įdomūs, su savo kitoniškumu. Man patinka juos stebėti ir pastebėti tuos skirtumus.  Miestas  mane įtraukia ir užburia savo  margumu, spontaniškumu, netikėtumu.

Kas tau yra erdvė  – namai?

Namai man –  erdvė, kur 100 % galiu būti savimi ir pailsėti. Todėl kažkiek saugau namų erdvę ir stengiuosi įsileisti tik tai,  kas ką gero gali atnešti. Tai  – man saugi erdvė apgalvoti, pabūti, nurimti, atsipalaiduoti, galiausiai – svajoti ir daryti ką ir kaip nori. Taigi namai – erdvė kūrybai.

Kuo tau ypatinga lofto atmosfera? Kodėl įsikūrei jame?

Lofto koncepcija man patiko jau labai seniai. Prisimenu, jog  viena pirmųjų “lentų” Pintereste buvo “Sweet home” su loftų interjerais, kai apie galimybes realybėje gyventi lofte net galvojau. Tai, jog buvusi industrinė erdvė transformuojasi į namus turi savo šarmo. Visad atrodė, jog tai – ne standartinis butas, kurių šimtai tokių pat, o unikalus gyvenamos erdvės sprendimas. Ir tokiuose namuose gyvena kitokie žmonės, tai tas traukia. Tikriausiai labiausiai  lofto atmosferoje žavėjo ir žavi iki šiol – erdvė ir šviesa. Aukštos lubos tikrai duoda daug erdvės ir mintims ir svajonėms! Traukia ir galimybė kūrybiškai išnaudoti  vientisą erdvę ir pasiekti netikėtų rezultatų.

 

O lofte įsikūriau gan netikėtai. Susidėliojus gyvenimo aplinkybėms ieškojau naujų namų ir peržiūrėjau daugybę variantų. Tik visi palikdavo įspūdį – “lyg ir faina, bet kažko trūksta”. O kai atėjau į savo būsimus namus, nebuvo to trūkumo jausmo, nors tai buvo plika ir tuščia kubo erdvė. Atrodė, lyg naujas baltas lapas atverstas prieš mane. Tas matyt labiausiai ir užbūrė.

Kaip kūrei savo namų interjerą? Kokia pagrindinė idėja?

Savo namų interjero kūrimą pavadinčiau nuotykiu,  nes tai buvo pirmasis namų kūrimo procesas, kuriam  aš vadovavau.  Pradžioj buvo vientisa didelė erdvė, kurią reikėjo suvaldyti. Čia man į pagalba atėjo draugė architektė Guoda.  Ir tas jos sudėliotas planas tapo atspirties tašku. Nepasakyčiau, jog buvo kažkokia labai konkreti idėja, galbūt norėjosi minimalizmo ir šviesos.  Esminiais dalykais tapo balta spalva, kuo daugiau natūralių medžiagų, erdvių kompaktiškumas. Vizija man susidėliojo gana organiškai, vadovaujantis intuicija, pamažu vykstant įrenginėjimo procesams, kai rinkau ir derinau  įvairius dalykus, pradedant plytelėm vonioje ir baigiant miegamojo šviestuvais. Kai įsikrausčiau viskas buvo  tiesiog balta  ir daug erdvės. Taip ir pradėjau gyventi pamažu atsirandant dalykams, natūraliai susiklostant ir neskubant.  Kurį laiką gyvenau labai romantiškai – į miegamąjį lipau kopėčiomis, maistą gaminau ant elektrinės plytelės,  sėdėjau ant čiužinio. Man norėjosi, jog namų interjeras būtų kūrybinis procesas, kad viskas atsirastų apgalvotai. Tiesiog nesiorientavau į  galutinį rezultatą, kai galėčiau atsisėdus pasakyti – „viskas – baigta“.  Taip didelis skiaučių juostelių kilimas kurį laiką tarnavo kaip „sofa“, o jau vėliau tapo tik kilimu.

Taip  atsirado žalias apvalus stalas, kuris pirmas uždavė toną atsirasti spalvoms interjere. Stalą perdažiau pati savo mėgstamos smaragdo žalios spalvos dažais.  Taip prie jo atsirado atnaujintos kėdės – pervilktos mėlynos ir pilkos spalvos aksomu. Taip atsirado persikraustančios draugės perleisti IKEA foteliukai, kuriuos pervilkau aksomu ir dirbtiniu kailiuku. Taip vonioje atsirado sidabrinės statybinės plėvelės dušo užuolaida, kurią pati pasiuvau, nes svajonių dušo užuolaidos neradau tiesiog… Taip pamažu atsirado laiptai – lentyna, kuriuos man sukonstravo ir padarė tėtis. Taip namai pamažu įgijo lengvą botanikos sodo prieskonį – atsivežti keli augalai „pasidaugino“ iki kelių dešimčių. Taip virš lovos atsirado origami širdis – išlipdyta iš “washi tape”, kai pradėjau galvot, jog laikas pradėt puošti baltas sienas.  Taip namai pamažu įgijo savito šarmo ir jaukumo.

Džiaugiuosi, jog nepasiekiau dar šiam dalyke finišo, dar turiu neįgyvendintų idėjų ir bus dar kūrybos proceso. Artimiausiam laikui  turiu kelias svajones – skaldytų plytelių mozaika virtuvėje, stilizuotas pieštas žemėlapis ant sienos svetainėje, supynės prie lango ir mados fotografijos mini ekspozicija vonioje. Tikiuosi pavyks!

Kokie tavo planai, kūrybinės svajonės? 

Labai noriu jau šiemet išplaukt į tarptautinius vandenis. Galvoje sukasi idėjos naujai kolekcijai ir  jaučiu tuoj pasipils ant popieriaus. Norėčiau pristatyti savo kūrybą užsienio auditorijai, sudalyvauti showroom’uose, parodose ir pan.  Taip pat galvoju apie vyrų madą. Pirmieji bandymai šioj naujoj man srity labai džiugūs, todėl noriu ir toliau jos laikytis ir vystyti. Pasirodo, vyrams kurti man net įdomiau – tai buvo mano pastarasis kūrybinis  atradimas. Taip pat  norėčiau daugiau pakeliauti, pamatyti, rasti daugiau laiko įsikvėpimui ir asmeniniam tobulėjimui.

Tavo įkvėpimo šaltiniai.

Labiausiai įkvepia žmonės ir pokalbiai, kelionės ir potyriai, gamta ir pasivaikščiojimai, knygos ir filmai, netikėtumai ir planai.

Kristinos kolekcijos čia

Kristiną facebooke rasite čia

Kristinos interviu Londonui

 

Susipažink. La Pepa Blog autorė Eglė. Kaip šeimos gyvenimą keičia ekologija

La Pepa tinklaraštį atradau jau senokai. Labai žaviuosi tinklaraščio autorės Eglės gebėjimu rasti įdomias temas ir rašyti ne tik lietuviškai, bet angliškai. Eglė rašo apie minimalistinį gyvenimo būdą, ekologiją ir natūralią gyvenseną. Pastarasis, mane labai sužavėjęs Eglės pasakojimas apie Lagom – šiuo metu madingiausią gyvenimo būdo tendenciją. Kviečiu susipažinti su Egle, sužinoti daugiau apie tai, kai gyvena jos šeima ir pasisemti jos patirties.

Papasakok, prašau, apie save.

Esu Eglė, energingos keturmetės mama, valstybės tarnautoja teisinės pagalbos institucijoje ir tinklaraščio apie natūralią gyvenseną La Pepa Blog autorė. Rašau apie tai, kaip aš su šeima mokausi gyventi ekologiškai ir prisijaukinti minimalizmo idėjas. Ta vartotojiška kultūra, bedvasis gyvenimo būdas ir greitas tempas iš tiesų labai vargina, negaliu apsakyti, kiek ramybės į mano gyvenimą įnešė ekologija. Ji pakeičia ne tik gyvenimo būdą, bet ir vidinę esybę, taip tarsi išlaisvindama nuo alinančio tempo, besaikio noro pirkti, nesąmoningos konkurencijos. Su šeima išmokome investuoti ne į daiktus, o į patirtis, todėl daug keliaujame. Juk naujas daiktas mus džiugina gana trumpai, o patirtys, atsiminimai išlieka amžinai, tampa mūsų dalimi ir suartina.

Kaip kilo mintis pradėtį rašyti tinklaraštį?

Mano tinklaraštis gimė tiesiog iš noro paskatinti žmones išmėginti sąmoningą gyvenimo būdą ir pasidalinti savo įžvalgomis. Pastebėjau, jog žmonės ekologiją supranta labai siaurai ir šiame žodyje įžvelgia daug neigiamų atspindžių. Daug kam atrodo, kad ekologija besidominčios moterys vaikšto apsirengusios bulvių maišais, atsiriboja nuo šiuolaikinių technologijų ir audžia prijuostes. Man ekologija – modernus dalykas. Jei galvoju apie namą, tai ne apie palapinę miške, o apie modernų, tausojantį išteklius ir subtilios architektūros. Jeigu galvoju apie vaikų kambarį – tai monochrominį, be pigių plastiko žaislų ir Disney atributikos, kuri skatina vartojimą. Jei kalbu apie kosmetiką – tai ekologišką, aplinkai draugiškame įpakavime. Savo tinklaraščio skaitytojams norėjau įrodyti, jog ekologiškas gyvenimo būdas gali būti modernus, nereikalaujantis atsisakyti nei stiliaus, nei komforto. Šias laikais gyventi natūraliai ir kartu moderniai tikrai nėra sudėtinga, tereikia noro.

Tinklaraštyje daug pasakoji apie ekologišką gyvenimo būdą. Kaip tai atėjo į tavo gyvenimą?

Kaip su vyru pajuokaujame, turbūt Eglei iš Miško gatvės buvo lemta rašyti apie ekologiją :) Aš užaugau visame tame, ką dabar vadiname ekologija – tai buvo mano gyvenimo dalis. Šiandien santykiai tarp žmogaus ir gamtos yra pasikeitę. Žmogus iš gamtos vis daugiau reikalauja, be gailesčio eikvoja jos išteklius. Seniau žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Visas vasaras vaikystėje praleidau kaime pas senelius, kur jie turėjo nemažą ūkį. Kaimo žmonės gyvena susilieję su gamta, taip ir aš augau: žinojau kaip sodinti sėklą ir kas iš jos užaugs, globojau gyvūnus, laksčiau po pievas ir miškus, kur su vaikas statėm medžio namelius, kasėm tunelius, maudėmės vandens telkiniuose. Daug laiko praleidau gamtoje, net mieste augau šalia miško. Taip turbūt natūrali gyvensena tiesiog savaime “įaugo” į mane. Galbūt paauglystėje, ieškodama savęs, kažkiek nuo to buvau nutolusi, tačiau baigusi bakalaurą pasirinkau su ekologija susijusias magistro studijas, o gimus dukrytei natūrali gyvensena tapo dar svarbesne, į ją panirau tiesiog intuityviai. Būtent po dukrytės gimimo ir sukūriau tinklaraštį.

Ką galėtum patarti norintiems gyventi švaresnį, aplinkai draugiškesnį gyvenimą?

Visų pirma ekologija prasideda nuo vidinio suvokimo, kaip gyveni ir kokį pėdsaką palieki po savęs, nuo tavo kasdieninių sprendimų ir pasirinkimų. Labai svarbu suvokti ekologiją plačiau, kadangi tai ne tik elektros taupymas, šiukšlių rūšiavimas ar vengimas sintetinio maisto. Tai gyvenimo tempo lėtinimas, atsakomybės už savo veiksmus priėmimas ir sąmoningas buvimas.

Mano nuomone, ekologijoje svarbiausias yra saikas ir atsakingas, nevartotojiškas požiūris. Žmogus gali išsiversti su gerokai mažesniu kiekiu daiktų nei įsivaizduoja, būtent dėl to dažnai kalbu apie minimalizmą ir skatinu rinkis kokybę vietoj kiekybės. Ekologinę gyvenseną suvokiu kaip minimalistinę, švarią, šiuolaikišką ir harmonijoje su gamta. Juk vien dėl to, kad esame labiausiai protiškai išsivysčiusios būtybės planetoje, neturime teisės naikinti visų kitų aplink. Šiuo metu verslininkai siekia maksimalaus pelno šaltakraujiškai teršdami aplinką. Mėgstu sakyti, jog pirkdami mes balsuojame. Pirkdami ekologinius gaminius, palaikome tuos, kurie saugo aplinką ir balsuojame už kitokį, švaresnį, pasaulį. Siūlau atsakingai rinktis už ką balsuojate. Tačiau ir čia reikia būti budriems, nes dauguma verslininkų naudoja “green washing” taktikas, o pats žodis “ekologija” jau tapo prekybininkų burtažodžiu, leidžiančiu parduoti prekes žymiai brangiau. Būtent dėl to tinklaraštyje dalinuosi savo įžvalgomis, patarimais, ekologiškų produktų apžvalgomis. Nenoriu, kad skaitytojai tai suvoktų kaip kvietimą vartoti. Ši infomacija yra skirta tam, kad padėtų išsirinkti arba įkvėptų pakeisti neetiškus, cheminius produktus saugiais sau, šeimai ir aplinkai. Svarbiausia – nuo kažko pradėti, nes net maži pokyčiai veda į reikšmingus rezultatus.

Tinklaraštyje taip pat turi el. parduotuvę. Kuo joje prekiauji? Kaip kilo mintis pasiūlyti skaitytojams ir savo produktus?

Kadangi skatinu natūralią gyvenseną, norėjau pasiūlyti savo skaitytojams ekologiškus produktus skirtus šeimai ir vaikams. Mano elektroninė parduotuvėlė gyvuoja vos pora savaičių, todėl kol kas joje yra tik vienas produktas. Ieškodama indelių dukrytei pastebėjau, kad dažniausiai siūlomi plastiko indai, kurie ne tik išskiria nuodingus chemikalus, bet ir teršia gamtą. Norėjau saugios, ekologiškos, o tuo pačiu ir vaikiškai linksmos alternatyvos. Tokios ir yra mano siūlomos Eko Kids| Miegančių Kiškučių lėkštutės. Pagamintos iš paprastojo buko medienos, nenaudojant jokių dažų ar chemijos jos yra 100% ekologiškos, lengvos ir savo dydžiu puikiai tinkančios mažiesiems. Greitu metu parduotuvėlėje atsiras ir daugiau produktų. Tikiuosi, kad juos pirkėjai pamils taip pat greitai, kaip ir šias lėkštutes.

La Pepa Blog gali rasti Internete, Facebook ir Instagram

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukos iš Eglės Lenkauskienės archyvo

Susipažink. Dailininkas Vytautas Tomaševičius

Prisipažinsiu apie meną žinau labai mažai. Nors esu tikra, kad jei tik yra galimybė – namuose meno kūrinių turėti verta. Kviečiu susipažinti su dailininku Vytautu Tomaševičiumi ir sužinoti ne tik apie tai, kaip jis tapo dailininku, bet ir apie tai, ar verta dovanoti meno kūrinius.

Papasakokite apie save. Kaip pasirinkote dailininko kelią?

Mano tėvas – žymus Lietuvos kino operatorius, nufilmavęs daugiau nei 40 meninių filmų, kurių nemaža dalis jau tapo pripažinta lietuviško kino klasika („Jausmai“, „Herkus Mantas“, „Skrydis per Atlantą“, „Žvėris, išeinantis iš jūros“ ir kt.) Namuose nuolat lankydavosi dailininkai, rašytojai, kompozitoriai, aktoriai. Mėgdavau maltis tarp suaugusių. Patikdavo ir jų kalbos, nors dar daug ko turbūt nesupratau. Tačiau tikriausiai taip buvo dar įdomiau.
Tėvas turėjo nemažą savo bendraamžių menininkų kolekciją. Taigi, buvau apsuptas ir menininkų, ir meno kūrinių. Be to, nemažai vasarų praleidau filmavimo aikštelėse.
Manau, didžiausias impulsas mano apsisprendimui – kelionė šeštoje klasėje kartu su tėvais į Sankt Peterburgą, konkrečiau – į Ermitažą. Po kelių valandų meno kūrinių srauto (po kurio jau pasidarai nebeimlus jokiems įspūdžiams, o akys bando pailsėti, žiūrėdamos pro langą) patekau į XX a. meno sales. O ten, be abejo, – H. Matisse „Šokis“. Visas nuovargis išlakstė. Sužavėtas stebėjau, kaip raudonos figūros bando išsiveržti iš drobės. Tada dar nesupratau, kaip to pasiekta, bet apeidavau kelias sales ir vėl grįždavau atgal. Ir lig šiol kelionę po Ermitažą visada pradedu nuo XX a. tapybos salių.
Parvažiavęs į Vilnių, pradėjau ieškoti, kur galėčiau pasimokyti piešti. Pradėjau vartyti meno albumus, vaikščioti į parodas. Pats sau susistatydavau natiurmortus ir bandydavau juos nutapyti. Atradau ir perskaičiau kažkokią knygą apie perspektyvą, o vasarą jau laikiau egzaminus į J. Vienožinskio dailės mokyklą. Ir nuo to laiko nebeįsivaizdavau, kad galiu būti kažkuo kitu.


Tuometinėje dailės mokykloje dėstė Dailės institute nepageidaujami dėstytojai: Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, Vytautas Šerys, Povilas Ričardas Vaitiekūnas ir kt. Vyravo superinė atmosfera: kūrybinga ir laisva. Dėstytojai bendravo kaip su lygiais. Analizuodavome savo darbus. Atnešdavo daug nematytų dailininkų albumų.
Stojau į Vilniaus dailės akademijos (VDA) grafiką, baigiau scenografiją, bet iš tikro visą gyvenimą svajojau tapyti. Dirbau dailininku užsienio filmuose, bet pertraukose tarp filmų tapydavau. Pusei metų buvau pakviestas į rezidenciją Danijoje. Mečiau tuomet visus filmus ir išvažiavau. Kartu su japonų, italų, olandų, danų, airių menininkais tapydavome kiekvieną dieną bendroje patalpoje. Vakare diskutuodavome apie tai, ką kuriame, kodėl. Per tuos šešis mėnesius, manau, pagaliau pradėjau formuotis kaip individualus menininkas. Pamačiau, koks gali būti įvairus pasaulis. Supratau, kad dabar turiu pamiršti savo mokytojus ir nebenorėti būti į juos panašus (nors kelis tikrai labai gerbiu ir daug iš jų gavau). Turi suvokti, kas tu pats esi, kaip matai pasaulį ir ką jauti. Ir tuomet daryti, nebesižvalgydamas į buvusius autoritetus. Kažkas yra pasakęs: „Nužudyti mokytojus“. Perkeltine prasme taip ir turi padaryti.


Kaip gimsta paveikslo idėja, sumanymas? Gal papasakotumėte įdomesnę paveikslo atsiradimo istoriją?
Nesu įkvėpimo laukiantis menininkas. Įkvėpimas ateina bedirbant. Žinoma, kartais sprendimus sugalvoji lengviau, kartais sunkiau. Tačiau to įkvėpimu nelaikau. Einu į studiją kasdien. Manau, kad labai svarbu kasdien mąstyti apie tai, ką darau. Būna, kad nebūtinai tapau kiekvieną dieną. Aptempiu drobes, vartau albumus, žurnalus, skaitau, naršau internete – tol, kol galvoje susiformuoja kažkoks vaizdas, kurį paskui perkelsiu ant drobės. Didžiausia kūrybinio proceso dalis atliekama galvoje. Todėl savišvieta – labai svarbi kiekvieno menininko veiklos dalis. XXI amžiuje mes nebetapome to, ką matome – tapome tai, ką galvojame.
Paveikslo gimimo pirminis impulsas labai įvairus. Tai ir patirta emocija, kartais – per radiją išgirsta naujiena, perskaitytas kūrinys, pamatytas kitas paveikslas (beje, geri kitų menininkų kūriniai mane žavi ir sukelia norą padaryti dar geriau). Tačiau kiekvienu atveju šiuos impulsus perleidžiu per save – tai mano požiūris į mane supantį pasaulį.
Kartą vaikščiojau su šuniu palei Nerį. Neseniai Japonijos krantus buvo nusiaubusi milžiniška cunamio banga. Didžiausias jos aukštis siekė net 39 metrus. Žvilgtelėjau į kitoje pusėje esantį upės šlaitą ir supratau, kad jis maždaug tokio paties aukščio. Nenusakoma galybė. Taip ir nupaišiau „Peizažą“: tarsi neryškų kalną, tarsi bangą nuo dangaus iki žemės.

Vytautas Tomaševičius
Kažkada vakare ėjau pro Pamėnkalnio galeriją. Tuo metu joje vienas menininkas eksponavo abstrakčią tapybą. Na, ta tapyba tokia nei gera, nei bloga. Ir staiga pro stiklą pamačiau nuostabų paveikslą: ryškios abstrakčios spalvinės dėmės maišėsi su realistiškomis žmonių figūromis, čia pridengdamos jas, čia nugramzdindamos į antrą planą. Atrodė išties įspūdingai. Ir tik priėjęs arčiau supratau, kad tai – stikle atsispindinčios gatvių reklamos, kurios už stiklo esančius paveikslus paverčia šedevrais. Bemąstydamas apie tai ir sukūriau paveikslą „Galerijos atspindžiai“


Kas padeda kūryboje ir kas trukdo?
Kūryboje labiausiai padeda galimybė susikoncentruoti ir mąstyti apie kuriamą paveikslą. Be pašalinių judesių, be mąstymo apie buitį. Tačiau taip, žinoma, beveik niekuomet nebūna. Svarbu susitvarkyti buitį taip, kad ji per daug neblaškytų. Idealiausias sąlygas gavau viename plenere Danijoje: davė kur gyventi, kur dirbti, medžiagas ir gerą menininkų kompaniją iš Lenkijos, Japonijos, Brazilijos. Per 21 plenero dieną sukūriau 14 paveikslų. Galimybė realizuoti idėjas turi įtakos rezultatui.

Vytautas Tomaševičius
Žinau, kad anksčiau buvo populiaru dovanoti meno kūrinius įvairiomis progomis, tėvų namuose yra bent keletas paveikslų, kuriuos jie gavo vestuvių proga. Ar dabar Lietuvoje populiarų pirkti, dovanoti meno kūrinius, turėti meno kūrinių namuose?
Aš apskritai nepritariu meno kūrinių dovanojimui buitiniu lygiu. Nemanau, kad ši tendencija populiarėja, ir iš tikro tuo tik džiaugiuosi. Kažkada, vienos šventės proga, draugai paklausė, ką atnešti dovanų. Pagalvojęs paprašiau padovanoti po paveikslą. Gavau apie dešimt. Prabėgus aštuoniolikai metų ant sienos tebekaba tik du iš jų, bet jais tikrai labai džiaugiuosi. Kiekvieną kartą jie atsiskleidžia vėl ir vėl naujai. O štai kiti tūno už spintos, sandėlyje arba buvo padovanoti tiems, kam jie pasirodė artimi. Jei kam retais atvejais padovanoju paveikslą, būtinai leidžiu pasirinkti iš kelių. Meno kūriniai pasižymi stipria energetika. Svarbu, kad žmogus pats išsirinktų, kas jam artima. Taip pat reikia elgtis ir perkant paveikslą. Visada džiaugiuosi, kai koks seniai tapytas mano paveikslas pagaliau suranda namus, kuriuose juo džiaugiamasi.


Prieš 12 metų Danijoje į mano parodą atėjo keturiolikmetis vaikinukas ir už vasarą užsidirbtus pinigus nusipirko jam patikusį paveikslą. Priėjus prie jo ir pašnekinus, jis atvirai papasakojo, kuo jam šis paveikslas artimas. Jis tikrai nesiruošė jo derinti prie kilimo ar tapetų.
Labai smagu, kad „derinimo“ tendencija Lietuvoje nors labai palengva, bet nyksta. Kad palengva – nenuostabu. Tai ilgo ir nuoseklaus mokymo rezultatas. Į Stokholmo modernaus meno muziejų arba Aaros muziejų Arhuse (Danija) mokiniai vedami ištisomis klasėmis. Mokytojai ilgai ir kantriai diskutuoja su vaikais prie Marcel Duchamp, Ron Mueck, Asger Jorn ar Cindy Sherman kūrinių. Rezultatai – akivaizdūs. Meno kūrinių skandinavų namuose labai daug. Tai privalomas namų atributas, parodantis šeimininko išsilavinimą, skonį ir piniginės storį (jei namuose kaba Kurt Trampedach, Ola Bilgren, Mamma Andersson paveikslai, galite būti ramūs – jūsų finansinė padėtis abejonių daugeliui žmonių nekels). Gamyklos ar biurai labiau primena muziejus.
Danijoje esu buvęs 21-ą kartą, tad čia dėstau savo įspūdžius. Dabar juos galite palyginti su padėtimi Lietuvoje. Kaip jau minėjau, tendencijos gerėja, bet mokytis dar tebėra ko. Beje, užsienio kapitalo įmonės, atidarydamos biurus Lietuvoje, neretai laikosi savo gimtosiose šalyse priimtų darbo aplinkos standartų. Skandinavai, atidarę Lietuvoje gamyklą ar biurą, pripildo jį vietos menininkų kūrinių. Deja, dauguma verslo vietų, sukurtų pačių lietuvių, atrodo žymiai skurdžiau. Ir tai tikrai ne investicijų klausimas.


Kas svarbu renkantis meno kūrinį namams?
Svarbu, kad kūrinys tikrai jums patiktų. Kad būtų įdomu, kad jaustumėte, jog jis neišsisemia. Kad nauji sluoksniai, nauja prasmė atsiveria vėl ir vėl. Ir tuomet džiaugsitės juo net tada, kai pakeisite sofą ar nulupę tapetus perdažysite sienas baltai. Taip pat džiaugsitės, net jei per ateinančius 10–15 metų jis ne kažin kiek pabrangs. Taip kalba daugelis žymiausių pasaulio kolekcininkų. Lankykite meno muziejus, privačias galerijas, švieskitės, nueikite į darbų peržiūras Dailės akademijoje, nupirkite jums patikusį paveikslą iš studento. Domėkitės ir senu, ir šiuolaikiniu menu. Patikėkite, tai nuostabus ir labai didelis pasaulis. Tikrai jausitės laimingesni.


Kokie meno kūriniai yra Jūsų namuose?
Turiu Peter Martensen (Danija), Pauliaus Lantucho, Vinco Kisarausko, Petro Repšio grafikos darbų. O taipogi Vilmanto Marcinkevičiaus, Vytauto Pakalnio, Leonardo Gutausko, Lino Katino, Vinco Kisarausko, Algio Griškevičiaus tapybos, Vito Luckaus nuotraukų. Savo tapytus paveikslus namuose nuolat kaitalioju. Atnešu vienus, po mėnesio ar dviejų juos išnešu ir vėl atnešu kitus. Taip dar kartą pasitikrinu, ar tikrai viskas padaryta gerai. Ar tikrai galiu juos išleisti į pasaulį.

Ačiū už pokalbį.

Daugiau apie Vytautą Tomaševičių gali sužinoti:

Apie V. Tomaševičiaus parodą Pasaulio lietuvių žinios

Autobusu iš Lietuvos sprukusių pabėgėlių istorija atsikartojo meno kūrinyje

 


Čia gali rasti daugiau rubrikos interviu –> SUSIPAŽINK

Susipažink. ABUDU – tėtis ir dukra kuriantys gražius daiktus namams

Kviečiu susipažinti su tėčiu ir dukra, kurių bendri kūriniai – šilti, jaukumo namams suteikiantys daiktai. Viena iš ABUDU dueto narių dukra Silvija sutiko papasakoti apie save, sumanymą kurti daiktus namams ir kaip pavyko į kūrybą įtraukti tėtį.

ABUDUPapasakokite trumpai apie save

Esame tėtis ir dukra iš Ignalinos rajono, Vidiškių miestelio. Mano tėtis pagal specialybę yra stalius, tačiau šio darbo taip niekada ir nedirbo. Ilgą laiką dirbo vairuotoju, o vakarais padėdavo kaimynams ir kitiems miestelio gyventojams remontuoti namus. Dar mūsų su broliu vaikystėje, pamenu, buvo padaręs tokį gražų medinį traktorių broliui! Taip jam pavydėjau ir mainais vis prašydavau man nupiešti žirgą. Mano tėtis labai gražiai piešdavo, žirgus ypač. Pati po mokyklos pasirinkau matematikos studijas, sėkmingai jas baigiau ir pradėjau dirbti finansų srityje. Šiuo keliu ėjau 10 metų, kol vieną vasarą, sukakus 35 metams, nusprendžiau pailsėti, pakeliauti ir nuspręsti ką noriu veikti toliau. Visada jaučiau, kad darbas finansų sektoriuje ne man. Pailsėjus, grįžau prie mielų dalykų – fotografijos ir rankdarbių.

 

Kaip sugalvojote įkurti ABUDU?

Idėja pasiūlyti medžio dirbinius ir kitas detales namams platesnei auditorijai gimė visai netikėtai, vieną vasaros vakarą sėdėdama terasoje pagalvojau, galbūt yra daugiau žmonių, kuriems patinka visiškai paprasti, neįmantrūs, nenudailinti, bet dirbiniai? O aš tarp savo pertraukų fotografijoje, tikrai galėčiau rasti laiko šiems darbams, ypač šaltuoju sezonu. Draugai paskatino mane pabandyti, beliko įkalbėti tėtį padėti man. Įkalbinėti teko ilgai – pusę metų. Tėtis netikėjo, kad žmonėms gali būti įdomūs tokie dirbiniai, o ir jo nuomone, kiekvienas lietuvis geba pasidaryti tai pats. Po truputį pradėjau jo prašyti padėti man padaryti vieną ar kitą dirbinį ir taip įtraukiau jį į šį projektą.

dirbiniai-vel-2-7

Jūsų duetas gali pasirodyti netikėtas tėtis ir dukra. Kaip sekasi dirbti kartu? Kas yra idėjų generatorius, o kas jas įgyvendina? Kaip pasiskirstote „pareigas“?

Man šis duetas atrodo toks natūralus dalykas. Dirbti kartu mums nebuvo naujiena, nes nuolat kažką kartu meistraudavome. Kai su vyru įsirenginėjome atostogų ir poilsio namuką, nuolat sumąstydavau, ko man reikia ir kartu su tėte sumeistraudavome. Lietuvoje retai rasdavau panašių daiktų, nuolat tekdavo ieškoti užsienyje. Dalis dirbinių buvo parsisiunčiama iš užsienio, na, o ko nerasdavau, kibdavom kartu į darbus ir pasidarydavome. Jau tada būdavo, kad nupasakoju, ko noriu, tėtis pasako ar tai įmanoma, ir darbai prasidėdavo. Dažyti tekdavo visada man. Dabar tai darau taip pat aš. Savo blog’ą įkūriau dar 2011 metais, kuriame pirmiausia dalinausi savo rankdarbiais ir idėjomis, kokių tik rankdarbių ir technikų nesu išbandžiusi. Dabar blog’as šiek tiek transformuotas, bet kaip ir tada, taip ir dabar vis nerandu laiko prisėsti ir parašyti. Rašymas visada buvo mano silpnoji pusė.

padeklas-padazine

Ar sunku buvo pradėti tokią veiklą? Koks buvo kelias į dirbtuvių populiarinimą?

Šį projektą pradėjome labai nesunkiai, kadangi labiau akcentavomės kaip į papildomą veiklą, tiesiog pasigaminome kelis gaminius ir susikūrėme paskyrą facebook svetainėje. Pavadinimas taip pat gimė labai paprastai ir be didelių abejonių. Niekur kitur nesireklamavome, tik keldavome savo dirbinius į internetą ir laukėme klientų. Jų atsirado jau pirmosiomis savaitėmis, užsakymų pabirdavo nuolat, o įkėlus vis naujus gaminius, atsirasdavo vis daugiau naujų klientų.

kopeteles-baltos2

Kas Jus įkvepia?

Mūsų klientai yra mūsų įkvepėjai. Kai žinai, kad yra žmonių, kuriems patinka mūsų daiktai ir kuriems mes galime padėti namus padaryti jaukesniais, tai yra pagrindinis variklis mūsų veikloje. Juk mūsų gaminti daiktai, gali nukeliauti netgi iš kartų į kartas! Ši mintis mus skatina daryti dar daugiau.

padekliukas-ripka

Kas Jums patiems svarbu Jūsų kūryboje?

Mūsų veikla yra smulki ir mes tai vadiname privalumu, o ne trūkumu. Mes niekada nekėlėme tikslų užkariauti Lietuvos rinką. Tai yra labiau papildoma veikla, hobis, geras laikas kartu ir vertinant laiko trapumą, didelė galimybė man dar labiau įprasminti mūsų santykius. Labai gera jaustis naudingu. Toks yra pagrindinis šio projekto tikslas. Mes nekuriame masinių daiktų, nesame baldžiai (tėtis visada man liepia tai paminėti ), mes tik tėtis ir dukra, kuriantys kartu. Todėl labai nemėgstu vadinti to verslu ir betkokių kitokių šio žodžio formų. Mes negaminame daiktų, kurie nepatinka mums ir geriau atsisakome papildomo uždarbio, bet liekam ištikimi sau. Žinome, kad šis projektas, tokia forma, gyvuos tikrai neilgai, todėl man labai svarbu pasisemti kuo daugiau patirties iš tėčio ir pratęsti mūsų šeimos tradicijas. Tėčiui esu labai dėkinga už suteiktą galimybę. Nors abu esame labai užsispyrę ir labai giname savo nuomonę, po ilgesnių ar trumpesnių diskusijų, prieiname prie bendrų sprendimų. Natūralu, kad tėčiui, kitos kartos atstovui, ne visos mano idėjos patinka, bet jis ramiau pradėjo reaguoti, kai pajuto, kad klientai tai vertina.

staliukas-5

Kokiems namams skirti Jūsų kūriniai?

Man visada patikdavo sendaikčiai, daugelis daiktų mūsų su vyru namuose ir namelyje yra būtent iš sendaikčių turgelių ar naudotų baldų parduotuvių. Vertinu, kada daiktas turi savo istoriją ir yra išaikytas bei ilgaamžis. Todėl ir mūsų dirbiniai yra tik iš medžio, jie yra apdirbami specialiu medienos sendinimo aparatu, dažomi kelias sluoksniais ir taikant kelis dažymo būdus sendinami. Mes siekiame, kad mūsų daiktai nors ir nauji, bet paėmus juos į rankas, atrodytų lyg jau turintys savo istoriją. Tad jie skirti namams, kuriuose šeimos vakarus leidžia kartu, vertina paprastumą ir natūralumą, kuriems svarbu ilgaamžiškumas, tradicijų puoselėjimas ir meilė tikriems natūraliems dalykams. Tokiuose namuose nėra blizgučių, kreivų šypsenų ir ambicijų turėti vis daugiau.

img_3422

Ką galėtumėte patarti kitiems tėčiams (mamoms) ir dukroms (o gal sūnums), kurie nori pradėti kažokią veiklą, bet nedrįsta?

Patarimais stengiamės nesidalinti, nes visi santykiai yra unikalūs. Šis projektas kartu yra tikrai didelis išbandymas ir mūsų šeimai, ir kiekvienam iš mūsų atskirai. Tik svarbu koncentruotis ne į smulkmenas ir į kasdienes darbines diskusijas, o į esmę ir tikslą. Žmogus dirbantis savo mėgstamą darbą yra laisvas. Tad gal geriau mažiau pajamų ir išdrįsti atsikelti nuo sofos, palikti savo susikurtą komforto zoną ir pasinerti į naujus dalykus. Vykdyti savo veiklą nėra labai lengva, bet tai daryti labai malonu. Kasdien jautiesi reikalingas. Tai mums yra svarbiausia.

Ačiū Tėtei už suteiktą galimybę.

 

Susipažink. NIEKO SAU daiktelių kūrėja Živilė Sakalė

Kai prieš metus prisijungiau prie TenKurNamai komandos, labiausiai norėjau daryti interviu su įdomiais žmonėmis, klausinėti jų apie namus, šeimą, kūrybą, gamtą, gyvenimą. Šį rudenį turėjau laiko pamąstyti ir suprasti, kad per metus tas noras tik sustiprėjo. O man toli dairytis nuostabių ir įkvepiančių žmonių bei jų istorijų nereikia. Jų tiek daug šalia. Ypač moterų –  jaunų, veiklių, kūrybingų, drąsių ir moteriškų.

Šiame pokalbyje su jauna menininke, mama, gamtos mylėtoja Živile Sakale panardysim po molio, sukulentų ir gražių minčių krioklius.

 Papasakok trumpai apie save. Savo šeimą.

Esu Živilė Sakalė. Mama, žmona, draugė, truputėlį keramikė, truputėli grafikos dizainerė, tokia nenustygstanti vienoje vietoje ir vis ieškanti naujovių. Mano namai nuo pat mažens visada buvo itin gyvi, apimdavo mūsų ir visų senelių namus ir sodą, o kaip šeimos narius visada skaičiuodavom dar keletą ar net daugiau gyvūnų. Beveik niekas nepasikeitė ir dabar, man suaugus ir sukūrus savo šeimą: namuose visada šmirinėju aš, iš vyro tėvelio kambario visada girdisi radijo garsai, namuose katinui bando vadovauti šuo, darbo kambaryje vyras derina kokį nors instrumentą, ir, aišku, didžiausią dalį dėmesio dabar pritraukia mūsų mažoji Rytė, kuri ropoja arba vaikštinėja po svetainę barškindama kokį nors žaisliuką. Dažnai užsuka ir šalia gyvenantys mano tėvai, tada kieme laksto ne tik mūsų, bet ir jų šuo, o savaitgaliais užsuka gausus būrys spalvingų draugų, kuriuos irgi laikau savo didžiąja šeima.

su-ryte

Kaip atradai keramiką? Kodėl tau svarbu kurti?

Keramika mano gyvenime atsirado seniai, kai man buvo, galbūt, kokie dvylika metų. Tuomet keletą metų lankiau keramikos būrelį, tačiau į lipdymą rimtai nežiūrėjau, dažnai neturėdavau pakankamai kantrybės įnoringam moliui, o keramika didžiąja prasme į mano gyvenimą atėjo prieš metus, kai įstojau į dailiųjų keramikos dirbinių gamintojo specialybę profesinėje mokykloje. Jau kuris laikas norėjau pasimokyti jos rimčiau, tad labai džiaugiausi pradėjus mokslus. Per ilgą laiką išugdyta kantrybė čia labai padėjo, nebeskubėjau taip, kaip vaikystėje, todėl molis pradėjo manęs klausyti. Gali būti, kad tos kantrybės ir ramybės pridėjo pilve auganti mažoji, nes studijas pradėjau besilaukdama Rytės. Kūryba man yra beveik kaip oras, tiesiog negaliu nekurti. Galva visada pilna idėjų, minčių, stengiuosi jas visas kur nors užsirašyti. Tik nežinau ar pakaks šio gyvenimo jas įgyvendinti. Jei nekursiu, galva, turbūt, sprogs :)

akvariumams

Iš kur meilė sukulentams ir kaktusams? Pasidalink savo kolekcija!

Va iš kur šita meilė atsirado, tiksliai net negaliu atsekti. Turiu tetą, kuri taip pat pamišusi dėl šių grožių, gali būti, kažkur pasąmonėje užsikrėčiau nuo jos. Pastaruoju metu seku įvairius interjero dizaino blogus, juose daug dėmesio sukulentams ir kaktusams, nuotraukose nuostabiai atrodo. Man jie beveik kaip pagrindinė interjero detalė, o gal net šeimos narys. Taip pat visada stengiuosi atsiminti, kas man jį dovanojo, kokia to kaktuso istorija, taip gaunasi prasmingiau.

nieko-sau-koliazas-5

NIEKO SAU daikteliai. Papasakok apie juos.

Nieko sau daikteliai gimė iš noro džiuginti savo darbais ir kitus, išeiti su savo gaminiais iš namų ribų. Pagrindiniai kūriniai dabar siejasi iš molio, tačiau neužbrėžiu ribų kitoms medžiagoms. Kada nors noriu vėl padaryti užrašų knygučių su rankomis spaustais printais, taip pat stengiuosi jungti molį su medžiu, savo lipdytuose moliniuose induose apgyvendinti savo išaugintus kaktusus ar sukulentus ir juos perleisti į naujus namus. Noriu kad NIEKO SAU daikteliai kistų su manimi, kaip vyksta jau ir dabar. Pavyzdžiui, laukiant mažosios gimė pirmoji karuselė virš lopšio, gimus draugių vaikams, atsirado vardinės vaikų lentelės, dabar pradėjau daryti indelius gyvūnams, kurių pagrindinis įkvėpėjas yra mūsų katinas Runcius.

nieko-sau-koliazas-4

Kam skirta tavo kūryba?

Geras klausimas! Manau mano kūryba skirta visiems, ką tik ji “užkabina”. Labai stengiuosi negalvoti ar pirks kas šį mano sukurtą daiktą, ar kam patiks, nes tada daiktas gimsta ne iš pačių širdies gilumų

nieko-sau-koliazas-2

Kas tave įkvepia?

Labiausiai mane įkvepia beprotiškai savo kūrybai atsidavę žmonės, kurie gali kurti dienų dienas ir niekad nepavargti nuo to, ką daro. Taip pat įkvepia ruduo, pasivaikščiojimai po Vilnių ir, žinoma, mano draugai, kurie visi yra labai skirtingi ir gražūs savo susikurtuose pasauliuose.

nieko-sau-koliazas-1

Kaip suderini kūdikio priežiūrą ir kūrybą namuose?

Man pasisekė, nes mano kūdikis labai draugiškas mano veikloms. Taip pat džiaugiuosi, kad dabar turiu galimybę viską daryti namuose, čia, kur man yra geriausia. Mažoji visada būna šalia ir man nereikia jos palikti ir kažkur važiuoti. Gyvename name, tad turime atskirą darbo kambarį –  studiją, taip pat neseniai namuose atsirado ir mažutė molio krosnis, tad viskas yra po ranka. Darbo kambaryje stovi maniežas, kuriame mažoji užsiima savo žaidimais, kol aš lipdau ar glazūruoju. Dirbu su nekenksmingomis glazūromis, todėl visiškai nebaisu, kad Rytė būna šalia, o jai to tik ir reikia.

nieko-sau-koliazas-3

Koks Tavo ryšys su gamta? Tavo kūriniuose labai daug gamtos, gyvūnijos motyvų.

Gamta visada buvo man labai artima. Manau, kad visi žmonės, ypač lietuviai, neatsiejami nuo gamtos, ji yra visa kas. Gamta lavina vaizduotę, ji tokia kupina, tokia įvairi, telieka tik semtis įkvėpimo ir mokytis iš jos. Kada reikia ji ramina, kada reikia įaudrina. Manau labai svarbu nuo jos nenutolti.

Kas Tau svarbu tavo kūryboje?

Man kūryboje svarbu išlikti savimi, vis kisti, įkvėpti ir džiuginti kitus.

kilimelis

Ką galėtum patarti nedrįstantiems pradėti savo veiklos?

Manau, kas tikrai nori – ankščiau ar vėliau išdrįsta. Galbūt tiems, kas nedrįsta pradėti veiklos, nes galvoja kad neras gerbėjų ar sekėjų, galėčiau patarti nebijoti, nes šiais, įdomiais laikais, įmanoma atrasti vieniems kitus. Taip jau pasaulis surėdytas, ankščiau ar vėliau atsiras kam patiks tavo menai, kūryba, darbai ar fantazijos. Svarbu kad viskas plauktų iš širdies, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

Jei Tave įkvėpė Živilės kūryba, susirask NIEKO SAU interneto platybėse. Aš jau žinau visas dovanas Kalėdoms. Šiemet jos bus molinės : )

 

Susipažink: Inga ir Andrius – jie tikrai myli Pervalką

Kai kas nors kalba apie vasarą, aš prieš akis matau jūrą ir Kuršių Neriją, ir jeigu ten nenuvykstu, man vasara tais metais taip ir neįvyksta. Tai jau gana kaprizinga, ar ne? Gali būti, bet sutikau žmones, kurie manė, jei neturės ten gyvenamo būsto, neįvyks kažkokia labai reikšminga jų gyvenimo dalis. Ir kaip ir visi aistringai likimą imantys į rankas, tie žmonės yra gražūs ir įkvepiantys. Todėl šįsyk tinklaraščiui paruošiau atostogų ir gyvenimo būdo rubrikoms subalansuotą interviu su Inga ir Andriumi, kurie įsigijo keliasdešimt kvadratų svajonės pamario krašte, Pervalkoje.  
FOTO1FOTO2
 
Ji – laisvai samdoma žurnalistė, darbinį kostiumėlį ir darbus redakcijose iškeitusi į nuolatines pusės dienos keliones Vilnius-Klaipėda-keltas-Pervalka su kompiuteriu ant kelių, kur galutiniame taške nuosavame būste atlieka kamabarinės pareigas ir pasitinka vis kitus poilsiautojų veidus.
 
FOTO3
 
Jis – IT žmogus, į darbo kėdę kasryt sėdantis Vilniuje, prieš kelis metus vedęs merginą, kaip pats sako jai pačiai pritariamai linksint, “su riebiomis svajonėmis”.
 
FOTO4
 
Artimieji juos vadina “verslininkais plikomis subin…”, nors jie gal tik aukščiausio kalibro romantikai maksimalistai, iššveitę butą ir atidavę raktus svečiams, patys miegantys kopose, o popiet vėl velkantys švarią patalynę kitiems. Žmonės, pasirinkę gyventi taip. Kaip? Aš klausiu, jie pasakoja:
 
Ar Jūsų gyvenamą plotą Pervalkoje galima vadinti namais?
 
Inga: Oooo, taip. 
 
FOTO5
 
Ir Vilniuje yra namai, ir čia – namai?
Inga: Na, taip išeina, dabar širdis pasidalina tarp dviejų namų.
 
FOTO6
 
O kas nutinka, kad dviejų asmenų šeimai prisireikia antrų namų už 300 km nuo ten, kur dirba ir šaknija socialinius ryšius?
 
Inga: Vilnius, galima sakyti, yra priverstinė vieta. Jeigu turėčiau galimybę dirbti nuotoliniu būdu, tikriausiai Vilniuje negyvenčiau, o sutapimas toks, jog įsigijus būstą Pervalkoje padariau keletą ėjimų ir atsirado tokia galimybė. Gamta mane traukia labiau, nei didmiestis su vakarėliais, klubais. Šiuo atveju tie antri namai buvo mano svajonė. Vieni svajoja apie kokį nors naują automobilį, o mano svajonė buvo turėti nors gabalėlį Pervalkos, nesvarbu, kokio jis būtų dydžio: galėjo būti palėpė, bet kad aš galėčiau ten atvažiuoti bet kada panorėjusi.  Ši svajonė mums labai ilgai sklandė, nors Andrius, aišku, sakys, jog žmona tiesiog liepė pirkti. (juokiasi)
 
Labai gerai pakrypo pokalbis. Andriau, iš tiesų, Pervalka yra Ingos vaikystė, sentimentai, meilė. O koks buvo tavo požiūris į šią avantiūrą?
 
Andrius: Labai panašus, kaip tu ir paminėjai klausime: aš supratau, kad čia Ingos vaikystė, sentimentai, prisiminimai, man patiko visa iliustruojanti jos pasakyta frazė, jog Pervalka yra kaip jos kaimas. Vasarą ji ten važiuodavo atostogauti, tuo tarpu aš į tradicinį kaimą pas močiutę važiuodavau: po laukus palakstyt, karvių paganyt. Inga turėjo tokį kaimą, tai ir norėjau, kad ta svajonė išliktų.
 
Tai vedei žmoną su tokomis vaikiškai nevaikiškomis svajonėmis?
 
Andrius: Taip, dėl to mes dabar ne mašiną perkam, o su sena važiuojam į antrą butą Pervalkoje. (juokiasi)
 
Inga gyveno ne vieną dešimtmetį su tokiomis mintimis, bet koks buvo tas momentas, kai Jūs jau abu pasakėte: darom. Kokių aplinkybių reikėjo, kad Jūs suprastumėt, kad dabar – metas svajonę realizuoti?
 
Inga: tiesą sakant, tas paskatinimas nebuvo labai geras. Man pasidarė baisu, kad mano Pervalka keičiasi taip greitai, jog aš nebespėju sužiūrėti, nors ten važiuoju kasmet. Daugėja butų su jakuzzi’em, o paprastų, Pervalkos dvasią išlaikiusių, pamažu nelieka. Gal ir atrodė, jog galimybės išpildyti svajonę dabar nepakankamos, bet galėjo nutikti taip, kad kai jos jau atrodys pakankamos, Pervalka bus tiek pasikeitusi, kad aš jau nerasiu tokio būsto, kokiuose lankydavausi prieš 20 metų. Ir dabar jie jau renovuoti: kas daugiau, kas mažiau sąžiningai. Todėl paskutiniais metais, kai čia atvažiuodavau, supratau, kad gal ateity mes ir turėsim didesnes finansines galimybes, bet gali nebebūti, ką pirkti, ir taip išplidyti tos svajonės.
 
Andrius: Tuo metu, kai Inga suprato, jog Pervalka keičiasi, aš supratau, kad ji tikrai nenurims, ir pasiūloj pasitaikė geras kainos ir kokybės santykį atitinkantis butas, teko imti, ką jau.
FOTO7
FOTO8
FOTO9
 
Jūsų, kaip šeimos, tai buvo pirmas toks didelis bendras žingsnis?
 
Inga: Taip, po vestuvių.
 
Nuo tada, kai jį įsigijote, tapote dviejų namų, Vilniuje ir Kuršių nerijoje, šeimininkai. Ar taip, kaip tėvai, turintys du vaikus, dalinsite meilę po lygiai?
 
Inga: Aš nežinau, kaip būna su vaikais, bet pastarąjį pusmetį Pervalkos butas gauna daugiau mano meilės ir rūpesčio. Visos mintys, planai, interjero detalės plaukia ten. Nežinau, kiek daug tuo pati pasimėgausiu, bet čia tikrai nebus tokie poilsio namai, kuriuos įrengčiau ir galima būtų “kalti eurus”. Nors Vilniaus namus aš taip pat kūriau ilgą laiką ir susikūriau tokius, kokių noriu, todėl dabar, kai dirbu iš namų, gera toje erdvėje, tačiau ji jau išbaigta. Kartais pajuokauju, kad man patinka kurti interjerus, ir kas metus ar du po kambarį kūriau Vilniuje, o kai jie jau visi sutvarkyti, kažkur reikia nukreipti tą norą, tada belieka antrą butą įsigyti.(juokiasi)
 
FOTO10
FOTO11
FOTO12
FOTO13
 
Man įdomus tas aspektas, jog Jūs jį kuriate kaip savo namus, bet įsileisite ir poilsiautojus. Koks jausmas savo namus užleisti vis kitiems žmonėms? Ar yra vidinis lūkestis, koks žmogus turėtų ateiti į tavo asmeninę erdvę?
 
Inga: Yra… Aš tikiuosi, kad pats miestelis tarsi apribos: tikriausiai tai bus žmonės, mylintys gamtą ir ramybę. Ir kai tie du požymiai susijungs, vargu ar jie ilgai baliavos su šokiais ant stalų. Kolkas į poilsiautojus žiūriu labai pozityviai, tikiu, jog jie, matydami, kaip stengtąsi jaukiai įrengi, saugos tai, kas sukurta.
 
O ar yra planuose, kad šis, dažnai poilsiautojams atiduodamas būstas, pasakotų istoriją, jog tai yra Jūsų namai, kad tai buvo kelias į svajonę, ne tik patogūs apartamentai?
 
Inga: Taip, manau, jog bent keliais aspektais aš tai parodysiu. Dar man norisi parodyti, kad reikia saugoti Pervalkos esybę. Ten visada buvo kraštas, kai žmonės atvažiuodavo su vaikais: kai aš važiuodavau čia vaikystėje, į tas žaidimų aikšteles, kurios buvo abiejuose kaimo galuose (o jis tėra viena gatvė), į jas susibėgdavo visi atostogautojų vaikai, ten užmegsdavai draugystes, iš ten visos patirtys: kas draugai, kas ne draugai, kas tave apgynė, kas nustūmė nuo dramblio. Gal man pavyks atkurti tai, kad vaikai atostogautų ne tik aptvertoje teritorijoje prie konkrečių poilsio namų. Šiek tiek įsigyvenus čia, man labiausiai norėtųsi atkurti mini pramogas pėščiųjų kelyje link jūros, viliuosi, jog tai paskatintų poilsiautojus dažniau rinktis tokį keliavimo būdą. Stengsiuosi poilsiautojams suteikti kažką daugiau, nei tik apartamentų nuomą, o kaimeliui atiduodi jėgų, kiek tik galėsiu, bei skirti lėšų. O pensijoje išvis galčiau dirbti Pervalkoje ketiname įkurti kuršių muziejuje.
 
FOTO14
FOTO15
FOTO16
FOTO17
FOTO17a
 
O butas, jo erdvė? Ar jame bus tokių Jūsų istorijos aspektų, kaip pavyzdžiui, nuotraukos ant sienų, knygos, kurios Jums patinka? Kažkas, kas būtų grandinėje mes-namai-svečiai?
 
Inga: manau, kad kelios nuotraukos tikrai bus. Galėtų būti prierašai prie jų, kokia čia yra mano misija, paaiškinimai, kur nukeliauja dalis surinkto biudžeto už nuomą. Pavyzdžiui, televizoriaus nėra, ir nebus, todėl tikrai gali atsirasti daugiau knygų, reikėtų pagalvoti, kokia literatūra būtų susijusi su tuo kraštu. Labai gali būti, kad mano rankų darbo siuviniai, atlikti mylima rankdarbių technika, papildys interjerą. Juk turime daug sienų. (šypsosi)
 
Kaip reikėtų sakyti: šį butą įsigijote ne iš komercinių paskatų, ar ne tik iš komercinių paskatų?
 
Inga: Oj, pirminė mintis tikrai buvo ne komercinė, bet vėliau supratome, kad galime suderinti du dalykus: ir parodyti Pervalką tiems, kas jos nežino (tokių sutinku ir Vilniuje, kurie nežino, kur tai yra), ir gauti pagalbos nešant finansinę būsto paskolos naštą. Tikslo užsidirbti neturim.
 
Andrius: taip, tik pasidalinti tais abiem džiaugsmais. (juokiasi)
 
O ar pakeitus statusą iš poilsiautojų, į nuosavybės turėtojus, atsirado dar kitoks Kuršių Nerijos matymas?
 
Inga: taip, iš tiesų atsirado. Matau Neringą visokią: kartais atvažiuoju ir matau, kokia joje intensyviai žalia spalva, matau ją apsnigtą, o po elge – stovinčią įsidrąsinusią stirną. Pradėjau dalyvauti bendruomenės susitikimuose, nors esu ten dar žalia, bet labai noriu būti jos dalis, žinoti, ką jie galvoja. Matau ją daugiau, nei vasaros sezono šurmuliavimą su atostogų atributais: ledais ir paplūdimiu. Ji gali parodyti kur kas daugiau, nei jūrą ir pliažą. Šaltuoju metų laiku gali patirti įpūdingą jausmą, kai kaimelyje jautiesi vienas, tik su gamtos jėgomis. Iš tiesų gal ir nesi vienas, bet kelias dienas niekur nesutinki žmonių, todėl ir atrodo, kad gyveni vienas tarp dviejų vandens stichijų, miškų. Esi visiškoj tyloj, negirdi automobilių. Net kur nors toli.
 
O ar norisi, kad tais šaltaisiais sezonais Neringa būtų gyvesnė? Ar verčiau ją ir palikti nuošalią, atokią, su galimybe kažkam ar pačiam pabūti vienam?
 
Inga: man norisi paneigti įsitikinimą, kad sezonu vadiname laikotarpį nuo liepos iki rūgpjūčio vidurio. Žinoma, kiekvienas ten važiuoja su skirtingais norais, bet gamta lieka ir prieš, ir po vasaros. Renginiai vyksta. Nidoje, pavyzdžiui, žiobrinės – žiemą. Aš džiaugčiausi, jeigu poilsiautojai apsistotų tam laikui, kad sudalyvautų tokiuose renginiuose, bet iš kitos pusės, aš džiaugiuosi, kad šventės vyksta Nidoje, o ne Pervalkoje. (juokiasi) Nes Pervalka man ir brangi, kad ji yra atokiau nuo masinių susibūrimo vietų. Bet ji dėl to tampa tik palankesnė abiems paskirtims: žmonės gali pabūti vienumoje, bet kartu ir nuvažiuoti į Nidą, kelio tik15 minučių.
 
O pamario pasaulis – koks ji? Kuo jis skiriasi nuo, pavyzdžiui, puikių, švarių, atokių kitų gamtos vietų, tokių kaip Dzūkijos pušynai?
 
Inga: jis turi nepaaiškinamą magiją. Gal tai –  jūros ir marių glėbys iš abiejų pusių, pustomų kopų reiškinys. Galimybė pamatyti natūraliai gyvenančius žvėris, pavyzdžiui, lapių čia matau daugiau, nei betkur kitur. Toje siauroje juostoje turi talpintis ir žmonės, ir žvėrys, aš tai pavadinčiau gamtos grožio esencija. Laimei, tas kraštovaizdis tikrai pakankamai išsaugotas, neplečiami gyvenviečių užstatymai.
 
FOTO25
FOTO26
FOTO27
 
Grįžkim iš gamtos į būstą. Pirkinys yra, o kokios su šitais namais susijusios tolesnės svajonės? Koks idealas, į kurį einate?
 
Inga: turėti laiko tuo pasimėgauti ir lankytis kaip galima dažniau. Būtų tobula, jei galėtume praleisti savaitę-dvi per mėnesį čia. Žinoma, mes tobulinsime interjerą, baldus gal kažkuriuos keisime, bet per pusmetį jau ganėtinai daug padarėme, kad paverstume tą erdvę sava, padėjome savo antspaudą, jog čia tikrai mūsų “Lapės namai”, perkėliau kryželiu siuvinėtą lapės simbolį ant rankšluosčio. Aišku, tikimės, jog sėkmingai pavyks išsimokėti ir įsipareigojimus bankui. (juokiasi) Keista, iš tiesų, daugiau ir neturiu gyvenime kolkas jokių kitų svajonių. Jaučiuosi įgyvendinusi viską, ko norėjau.
FOTO18
FOTO19
FOTO20 
FOTO21
FOTO22
FOTO23
FOTO24
 
Andrius: man irgi tinka toks variantas, kad turim ir pildom kartu tą Ingos svajonę, bei pasidalinam ja su kitais. Noriu, kad ir mes, ir kiti pamatytų Neringos grožį.
 
Inga, man užkliuvo, jog tu facebook’e rašei: mes įrodėme, jog net ir nebūdami verslininkų vaikai, sugebėjome tai padaryti. Ar galėtum pakomentuoti šią savo mintį?
 
Inga: taip, kai grįždavau iš Pervalkos ir sakydavau, jog noriu ten turėti bet kokią “kamurkę”, kažkokį savo kampelį, man tėvai komentuodavo: Inga, na taip, nori…daug ko žmonės nori, bet tu niekad neturėsi…pasvajoji, ir gerai. Gali išsinuomoti, ilgiau pagyventi, jei jau taip tau norisi. Ar tu matei ten kainas? Aišku, mačiau, tikrai labai dideli pinigai, bet kartu aš supratau, kad aš galiu dėl to daug ko atsisakyti: man nesvarbu, su kokia mašina mes ten nudardėsim, bile kad ten nudardėtume, man nesvarbu kokie nors brangūs garsių dainininkų koncertai ir kt. Pasiryžau. Aišku, buvo daug svarbių derybų ir su banku, ir su šeima, bet kai nori, vistiek ieškai betkokios išeities.
 
Ar yra įsiminęs koks nors klausimas ar komentaras iš Jūsų aplinkos, kai jie sužinojo apie šį pirkinį ar ketinimus?
 
Inga: reikėtų turbūt pasakyti apie senelį. (juokiasi) Mes turim senelį, kuris apie viską turi savo nuomonę. Nors jis ir buvo apžiūrėti jo (aut. buto) kartu su mumis, bet galvodamas, kad mes tikrai jo nenusipirksim, todėl kai tai padarėm, jis sužinojo vienas paskutiniųjų. Ir kai mes pirmą kartą išvažiavome jau į tą savo būstą, tai senelis mamai sakė: tai ką…gal jau jie ten…į Pervalką išvažiavo? Tėvai atsakė – taip, o senelis mamai: ot ir užsispyrus, tokia kaip tu… Draugai reagavo džiugiai ir entuziastingai, keisčiau gal – giminės ir nepažįstamieji. Pavyzdžiui, tokia istorija, kai žiemą aš viena atvažiavau autobusu iš Vilniaus iki kelto, persikėliau ir supratau, kad dar kelias valandas nėra jokio transporto, o snigo ir buvo labai šalta, tad aš tranzavau. Žmogus, kuris sustojo ir paklausė, kur aš važiuoju, o aš pasakiau, jog turiu būstą ir į jį važiuoju, tikrai keistai šyptelėjo. (juokiasi) Matyt, nėra taip jau įprasta, jog būstą turintys savininkai kurorte iki jo tranzuoja.
 
Ech, tai užkrečiama, sutik? Reikia pradėti taupyti… Bent atostogoms: ilgesnėms, padalintoms per visus sezonus. Jeigu nori ir Tu, Lapės namai yra Booking.com 
 
Kopėčias Inga ir Andrius dažė Foxypaint dažais, mėlyna spalva, kaip ir gamintojų vardo atvejis, lydima sutapimų: gamintojai ją įvardina “Nidos dangaus”.
FOTO28 
 Nuotraukos foto-grafija.lt