Apie Lapalai sužinojau prieš praėjusią Kokono mugę, kai sudarinėjau savo pirkinių sąrašą. Koks nustebimas buvo, kai mugėje prie manęs priėjęs vyriškis, paklausė, ar aš esu ta Sigita, apie juos taip gražiai parašiusi. Prisipažinau, kad aš. Ir gavau dovanų :) Ir dar sutarėm, kad aš juos pakalbinsiu ir pristatysiu Ten Kur Namai skaitytojams. Taip šiandien ir darau. Lapalai – Aušra, Tomas ir Ūla. Ir kaladėlės.
Papasakokite apie save. Kas Jūs? Kokiame mieste gyvenate? Ką mėgstate?
Esam trijų asmenų šeima: Aušra, Tomas ir mažoji Ūla (9 mėn.) .Šiuo metu gyvename Šiauliuose. Aš – Aušra,esu grafikos dizainerė, bet šiuo metu auginu dukrytę, o Tomas su tėčiu turi nedidelę baldų gamybos įmonę.
Tačiau galima sakyt, kad gyvename tarp Norvegijos ir Lietuvos, nes kasmet bent 4 mėnesius praleidžiame ten. Labai mėgstame šią šalį, ypač, nuostabią jos gamtą. Būdami Lietuvoje pasiilgstame kalnų. Iš jų semiamės daug įkvėpimo. O kasmetinis išvažiavimas į naudą ne tik finansiškai – pakeičiam aplinką, pasisemiam naujų idėjų, išsivalom galvas, pabėgame nuo įprastos rutinos. Ten būdami apmastome būsimus darbus, kuriame planus.
Tačiau likti ten visam laikui nenorime – labai mylime savo šalį ir čia liekančią šeimą. Stengiamės kuo daugiau laiko praleisti su artimais žmonėmis.Tiesa, nuo darbų to laiko nelieka labai daug. Tad stengiamės jį praleisti turiningai. O turiningas laikas mums – tai buvimas kartu, bendravimas, dėmesys vienas kitam ir dukrytei.
Kas yra ir kaip atsirado Lapalai?
Idėja imtis bendros veiklos gimė Norvegijoje prieš tris metus, nuostabiame Valdal‘o slėny, kur anuomet dirbome. Tiesiog vieną vakarą kalbėjomės, kaip galėtume apjungti savo veiklos sritis ir idėja gaminti vaikams gimė tiesiog savaime. Pavadinimas taip pat… Tiesiog ieškojom gražaus, nerūpestingo skambesio. Grįžę po vasaros darbų Norvegijoje, visų pirma pradėjome gaminti mažus baldukus lėlėms. Tiesą sakant, tai buvo tarsi mano pačios vaikystės svajonės įgyvendinimas – pamenu turėjau mažą spintutę lėlės rūbams. Dievinau ją. Tad su Tomu nusprendėm, kad nors laikai ir keičiasi, vaikai – ne. Mergaitės megsta lėles, o lėlėms reikia baldų!
Pabandėme. Gaminome mažytes spintutes, padarėme didelį dviaukštį lėlių namą ir išsiruošėme į pirmą savo mugę Šiauliuose. Deja, tai nebuvo sėkmingas debiutas. Žmonės gan abejingai ėjo pro šalį. Bet ūpą pakeldavo vaikai, kurie pribėgę imdavo žaisti mūsų name, tačiau suaugusiųjų dėmesio nepatraukėme. Beveik nieko nepardavėme, o namą padovanojome. Bet rankų nenuleidome. Pabandėme gaminti žaislų dėžes, supamus laivelius, kaladėles, lovytes vaikams. Susikūrėme puslapį Facebook‘e. Pamažu susidomėjimas augo. Atsirado žmonių, kurie įvertino daiktų orginalumą ir mūsų rankų darbą. Tačiau pamažu likome tik prie kaladėlių. Jos tiesiog „įtraukė“ mus. Taigi LAPALAI gimė, kaip eksperimentas. Ir jis iki šiol tęsiasi. Vis kinta keičiasi, tobulėja. O mums tai labiausiai ir patinka, nes taip įdomiau:)
Tiesa, tai nėra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis. Tenka pripažinti, kad nesame geri vadybininkai. Norėtume tiesiog kurti ir nesirūpinti kur ir kaip savo kūrinius parduoti. Gal kadanors taip ir bus. Tačiau kol kas viskuo rūpinamės patys.
Kam skirti Jūsų kūriniai?
Save vadiname kūrėjais, o savo kaladėles – kūrinias. Kaladėlė nuo neapdoroto uosio iki galutinės savo formos nueina ilgą kelią. Todėl kiekvienas naujas kūrinys mums labai brangus – į jį įdedam daug širdies, laiko, pastangų, meilės. Tikim, kad mūsų daiktai spinduliuoja šilumą. Todėl dažniausiai jie ir iškeliauja pas tokius žmones, kurie pajunta gerą kaladėlių energiją.
LAPALAI kaladėlės nėra skirtos vien vaikams. Jos skirtos visiems, vertinantiems orginalumą, kokybę, rankų darbą. Jos – puiki interjero detalė, puošmena namams, biurui. Kaladėlės randa vietą ne tik vaikų kambaryje, bet ir svetainėje – kol virtuvėje verdama kava, dubenyje sudėtos kaladėlės tikrai neliks gulėti – svečiai būtinai pabandys kažką sudėlioti.
Vis dėl to didžioji dalis kūrinių iškeliauja pas mažuosius. Medinės kaladėlės – tai žaislų klasika. Kartais suaugę klausia kas iš mūsų kladėlių susideda, kokius paveikslėlius galima sudėlioti, ko vaikas išmoks. Tada vaikai labai greitai į jų klausimus atsako – jie tiesiog ima ir žaidžia, ima jungti spalvas, formas, linijas, dėlioti figūras, ar tiesiog statyti ir griauti bokštus, pilis.Vaikams tokių klausimų nekyla – jų fantazija liejasi per kraštus! O tokios kaladėlės ugdo estetikos pojūtį, grožio supratimą, skatiną kūribiškumą, nestandartinį mąstymą, lavina vaizduotę.
Labiausiai mus žavinti medinių kaladėlių sąvybė – jų ilgaamžiškumas. Mūsų mažoji Ūla, kaip ir visi vaikai turi daug plastikinių žaislų, tačiau ar saugosim kurį nors iš jų kaip brangų prisiminimą? Ko gero ne… Bet tikime, kad bent jau mūsų šeimoje, kaladėlės keliaus iš kartos į kartą, kaip simbolis, kaip gražios vaikystės linkėjimas. O jei kažkiek ir apsitrins – dėl to atrodys tik dar gražiau.
Kaip sugalvojate, kokiomis spalvomis marginti kaladėles? Ar tiesa, kad nėra dviejų tokių pačių kaladėlių rinkinių?
Kaladėles dažome abu. Nors Tomas yra atsakingas už medžio apdirbimą ir tol kol kaladėlės sugula ant stalo dažymui, jos pereina ilgas “procedūras“ jo dirbtuvėse, tačiau ir jis dažnai paima teptuką į rankas. Kartais pradedame dažyti turėdami aiškią viziją, kaip rinkinys turėtų atrodyti ir tiesiog stengiesi rasti atitinkams spalvas temai atskleisti. O kartais spalvos pačios „ateina“. Tiesiog dėliojasi savaime. Todėl nėra ne tik dviejų vienodų rinkinių, bet ir dvi vienodos kaladėlės rinkinyje, vargu ar pasitaiko.
Turime keletą mylimų rinkinių, kuriuos bandėme atkartoti, tačiau vistiek jie gaunasi kitokie. O ir kartotis neįdomu, nes idėjos ir taip netelpa galvoje. Įkvėpimas ateina savaime – gamtoje, muzikoje, žmonėse tiek grožio, kad tik spėk jį gaudyti ir dėti į kaladėles.
Kokie yra Jūsų namai? Kas namuose yra svarbu Jums?
Šiuo metu gyvenam nuomojamame bute Šiaulių centre. Kur norėtumė įsikurti visam laikui – dar neapsisprendėme. Neskubame.Tad mūsų namai ten, kur esame kartu.Bet kad ir kur būname – Šiauliuose ar Osle, stengiamės įsikurti jaukiai. Ypač mums svarbi virtuvė. Abu mėgstame gaminti, tad joje praleidžiame daug laiko. Kartais net susipešam, kuris gamins vakarienę, tačiau dabar šeimos damas skaniais valgiais dažniausiai lepina tėtis.
Nesame pedantai, bet tvarką mėgstame, tačiau šiuo metu ji mūsų namuose retas svačias.Ūla įneša smagaus chaoso, o nuolatiniam tvarkimuisi tiesiog nėra laiko. Tad išmokome nekreipti dėmesio. Kai tenka rinkits, ar likti namie ir apsitvarkyti, ar išeiti visiems trims pasivaikščioti ir išgerti kavos – pasivaikščiojimas visada laimi. Tačiau namai mums labai svarbūs. Nors labai mėgstame keliauti, ir norėtume tai daryti daug dažniau, negalėtume gyventi bet kur. Visada gera grįžti į savo „kampą“. Ir nors stengiamės neprisirišti prie daiktų, tačiau sentimentai paima viršų. Yra daiktų, kurie tikrai keliaus su mumis į visus namus, kad ir kur dar teks gyventi. Pavyzdžiui, mano siūtas zuikis, į kurio liemenę segame ženkiukus iš vietų, ar šalių, kur tenka pabuvoti, arba nuotraukų albumai, į kuriuos krauname savo šeimos istoriją.Dar – Tomo man padaryta papuošalų dėžutė ir žinoma, Ūlos medinės kaladėlės, kurių jai tikrai netūks – kol kas jas dėlioti dukrytė per maža, bet visas apčiupinėti ir „paragauti“ labai mėgsta.
Ačiū labai už interviu!
