Susipažink: Inga ir Andrius – jie tikrai myli Pervalką

Kai kas nors kalba apie vasarą, aš prieš akis matau jūrą ir Kuršių Neriją, ir jeigu ten nenuvykstu, man vasara tais metais taip ir neįvyksta. Tai jau gana kaprizinga, ar ne? Gali būti, bet sutikau žmones, kurie manė, jei neturės ten gyvenamo būsto, neįvyks kažkokia labai reikšminga jų gyvenimo dalis. Ir kaip ir visi aistringai likimą imantys į rankas, tie žmonės yra gražūs ir įkvepiantys. Todėl šįsyk tinklaraščiui paruošiau atostogų ir gyvenimo būdo rubrikoms subalansuotą interviu su Inga ir Andriumi, kurie įsigijo keliasdešimt kvadratų svajonės pamario krašte, Pervalkoje.  
FOTO1FOTO2
 
Ji – laisvai samdoma žurnalistė, darbinį kostiumėlį ir darbus redakcijose iškeitusi į nuolatines pusės dienos keliones Vilnius-Klaipėda-keltas-Pervalka su kompiuteriu ant kelių, kur galutiniame taške nuosavame būste atlieka kamabarinės pareigas ir pasitinka vis kitus poilsiautojų veidus.
 
FOTO3
 
Jis – IT žmogus, į darbo kėdę kasryt sėdantis Vilniuje, prieš kelis metus vedęs merginą, kaip pats sako jai pačiai pritariamai linksint, “su riebiomis svajonėmis”.
 
FOTO4
 
Artimieji juos vadina “verslininkais plikomis subin…”, nors jie gal tik aukščiausio kalibro romantikai maksimalistai, iššveitę butą ir atidavę raktus svečiams, patys miegantys kopose, o popiet vėl velkantys švarią patalynę kitiems. Žmonės, pasirinkę gyventi taip. Kaip? Aš klausiu, jie pasakoja:
 
Ar Jūsų gyvenamą plotą Pervalkoje galima vadinti namais?
 
Inga: Oooo, taip. 
 
FOTO5
 
Ir Vilniuje yra namai, ir čia – namai?
Inga: Na, taip išeina, dabar širdis pasidalina tarp dviejų namų.
 
FOTO6
 
O kas nutinka, kad dviejų asmenų šeimai prisireikia antrų namų už 300 km nuo ten, kur dirba ir šaknija socialinius ryšius?
 
Inga: Vilnius, galima sakyti, yra priverstinė vieta. Jeigu turėčiau galimybę dirbti nuotoliniu būdu, tikriausiai Vilniuje negyvenčiau, o sutapimas toks, jog įsigijus būstą Pervalkoje padariau keletą ėjimų ir atsirado tokia galimybė. Gamta mane traukia labiau, nei didmiestis su vakarėliais, klubais. Šiuo atveju tie antri namai buvo mano svajonė. Vieni svajoja apie kokį nors naują automobilį, o mano svajonė buvo turėti nors gabalėlį Pervalkos, nesvarbu, kokio jis būtų dydžio: galėjo būti palėpė, bet kad aš galėčiau ten atvažiuoti bet kada panorėjusi.  Ši svajonė mums labai ilgai sklandė, nors Andrius, aišku, sakys, jog žmona tiesiog liepė pirkti. (juokiasi)
 
Labai gerai pakrypo pokalbis. Andriau, iš tiesų, Pervalka yra Ingos vaikystė, sentimentai, meilė. O koks buvo tavo požiūris į šią avantiūrą?
 
Andrius: Labai panašus, kaip tu ir paminėjai klausime: aš supratau, kad čia Ingos vaikystė, sentimentai, prisiminimai, man patiko visa iliustruojanti jos pasakyta frazė, jog Pervalka yra kaip jos kaimas. Vasarą ji ten važiuodavo atostogauti, tuo tarpu aš į tradicinį kaimą pas močiutę važiuodavau: po laukus palakstyt, karvių paganyt. Inga turėjo tokį kaimą, tai ir norėjau, kad ta svajonė išliktų.
 
Tai vedei žmoną su tokomis vaikiškai nevaikiškomis svajonėmis?
 
Andrius: Taip, dėl to mes dabar ne mašiną perkam, o su sena važiuojam į antrą butą Pervalkoje. (juokiasi)
 
Inga gyveno ne vieną dešimtmetį su tokiomis mintimis, bet koks buvo tas momentas, kai Jūs jau abu pasakėte: darom. Kokių aplinkybių reikėjo, kad Jūs suprastumėt, kad dabar – metas svajonę realizuoti?
 
Inga: tiesą sakant, tas paskatinimas nebuvo labai geras. Man pasidarė baisu, kad mano Pervalka keičiasi taip greitai, jog aš nebespėju sužiūrėti, nors ten važiuoju kasmet. Daugėja butų su jakuzzi’em, o paprastų, Pervalkos dvasią išlaikiusių, pamažu nelieka. Gal ir atrodė, jog galimybės išpildyti svajonę dabar nepakankamos, bet galėjo nutikti taip, kad kai jos jau atrodys pakankamos, Pervalka bus tiek pasikeitusi, kad aš jau nerasiu tokio būsto, kokiuose lankydavausi prieš 20 metų. Ir dabar jie jau renovuoti: kas daugiau, kas mažiau sąžiningai. Todėl paskutiniais metais, kai čia atvažiuodavau, supratau, kad gal ateity mes ir turėsim didesnes finansines galimybes, bet gali nebebūti, ką pirkti, ir taip išplidyti tos svajonės.
 
Andrius: Tuo metu, kai Inga suprato, jog Pervalka keičiasi, aš supratau, kad ji tikrai nenurims, ir pasiūloj pasitaikė geras kainos ir kokybės santykį atitinkantis butas, teko imti, ką jau.
FOTO7
FOTO8
FOTO9
 
Jūsų, kaip šeimos, tai buvo pirmas toks didelis bendras žingsnis?
 
Inga: Taip, po vestuvių.
 
Nuo tada, kai jį įsigijote, tapote dviejų namų, Vilniuje ir Kuršių nerijoje, šeimininkai. Ar taip, kaip tėvai, turintys du vaikus, dalinsite meilę po lygiai?
 
Inga: Aš nežinau, kaip būna su vaikais, bet pastarąjį pusmetį Pervalkos butas gauna daugiau mano meilės ir rūpesčio. Visos mintys, planai, interjero detalės plaukia ten. Nežinau, kiek daug tuo pati pasimėgausiu, bet čia tikrai nebus tokie poilsio namai, kuriuos įrengčiau ir galima būtų “kalti eurus”. Nors Vilniaus namus aš taip pat kūriau ilgą laiką ir susikūriau tokius, kokių noriu, todėl dabar, kai dirbu iš namų, gera toje erdvėje, tačiau ji jau išbaigta. Kartais pajuokauju, kad man patinka kurti interjerus, ir kas metus ar du po kambarį kūriau Vilniuje, o kai jie jau visi sutvarkyti, kažkur reikia nukreipti tą norą, tada belieka antrą butą įsigyti.(juokiasi)
 
FOTO10
FOTO11
FOTO12
FOTO13
 
Man įdomus tas aspektas, jog Jūs jį kuriate kaip savo namus, bet įsileisite ir poilsiautojus. Koks jausmas savo namus užleisti vis kitiems žmonėms? Ar yra vidinis lūkestis, koks žmogus turėtų ateiti į tavo asmeninę erdvę?
 
Inga: Yra… Aš tikiuosi, kad pats miestelis tarsi apribos: tikriausiai tai bus žmonės, mylintys gamtą ir ramybę. Ir kai tie du požymiai susijungs, vargu ar jie ilgai baliavos su šokiais ant stalų. Kolkas į poilsiautojus žiūriu labai pozityviai, tikiu, jog jie, matydami, kaip stengtąsi jaukiai įrengi, saugos tai, kas sukurta.
 
O ar yra planuose, kad šis, dažnai poilsiautojams atiduodamas būstas, pasakotų istoriją, jog tai yra Jūsų namai, kad tai buvo kelias į svajonę, ne tik patogūs apartamentai?
 
Inga: Taip, manau, jog bent keliais aspektais aš tai parodysiu. Dar man norisi parodyti, kad reikia saugoti Pervalkos esybę. Ten visada buvo kraštas, kai žmonės atvažiuodavo su vaikais: kai aš važiuodavau čia vaikystėje, į tas žaidimų aikšteles, kurios buvo abiejuose kaimo galuose (o jis tėra viena gatvė), į jas susibėgdavo visi atostogautojų vaikai, ten užmegsdavai draugystes, iš ten visos patirtys: kas draugai, kas ne draugai, kas tave apgynė, kas nustūmė nuo dramblio. Gal man pavyks atkurti tai, kad vaikai atostogautų ne tik aptvertoje teritorijoje prie konkrečių poilsio namų. Šiek tiek įsigyvenus čia, man labiausiai norėtųsi atkurti mini pramogas pėščiųjų kelyje link jūros, viliuosi, jog tai paskatintų poilsiautojus dažniau rinktis tokį keliavimo būdą. Stengsiuosi poilsiautojams suteikti kažką daugiau, nei tik apartamentų nuomą, o kaimeliui atiduodi jėgų, kiek tik galėsiu, bei skirti lėšų. O pensijoje išvis galčiau dirbti Pervalkoje ketiname įkurti kuršių muziejuje.
 
FOTO14
FOTO15
FOTO16
FOTO17
FOTO17a
 
O butas, jo erdvė? Ar jame bus tokių Jūsų istorijos aspektų, kaip pavyzdžiui, nuotraukos ant sienų, knygos, kurios Jums patinka? Kažkas, kas būtų grandinėje mes-namai-svečiai?
 
Inga: manau, kad kelios nuotraukos tikrai bus. Galėtų būti prierašai prie jų, kokia čia yra mano misija, paaiškinimai, kur nukeliauja dalis surinkto biudžeto už nuomą. Pavyzdžiui, televizoriaus nėra, ir nebus, todėl tikrai gali atsirasti daugiau knygų, reikėtų pagalvoti, kokia literatūra būtų susijusi su tuo kraštu. Labai gali būti, kad mano rankų darbo siuviniai, atlikti mylima rankdarbių technika, papildys interjerą. Juk turime daug sienų. (šypsosi)
 
Kaip reikėtų sakyti: šį butą įsigijote ne iš komercinių paskatų, ar ne tik iš komercinių paskatų?
 
Inga: Oj, pirminė mintis tikrai buvo ne komercinė, bet vėliau supratome, kad galime suderinti du dalykus: ir parodyti Pervalką tiems, kas jos nežino (tokių sutinku ir Vilniuje, kurie nežino, kur tai yra), ir gauti pagalbos nešant finansinę būsto paskolos naštą. Tikslo užsidirbti neturim.
 
Andrius: taip, tik pasidalinti tais abiem džiaugsmais. (juokiasi)
 
O ar pakeitus statusą iš poilsiautojų, į nuosavybės turėtojus, atsirado dar kitoks Kuršių Nerijos matymas?
 
Inga: taip, iš tiesų atsirado. Matau Neringą visokią: kartais atvažiuoju ir matau, kokia joje intensyviai žalia spalva, matau ją apsnigtą, o po elge – stovinčią įsidrąsinusią stirną. Pradėjau dalyvauti bendruomenės susitikimuose, nors esu ten dar žalia, bet labai noriu būti jos dalis, žinoti, ką jie galvoja. Matau ją daugiau, nei vasaros sezono šurmuliavimą su atostogų atributais: ledais ir paplūdimiu. Ji gali parodyti kur kas daugiau, nei jūrą ir pliažą. Šaltuoju metų laiku gali patirti įpūdingą jausmą, kai kaimelyje jautiesi vienas, tik su gamtos jėgomis. Iš tiesų gal ir nesi vienas, bet kelias dienas niekur nesutinki žmonių, todėl ir atrodo, kad gyveni vienas tarp dviejų vandens stichijų, miškų. Esi visiškoj tyloj, negirdi automobilių. Net kur nors toli.
 
O ar norisi, kad tais šaltaisiais sezonais Neringa būtų gyvesnė? Ar verčiau ją ir palikti nuošalią, atokią, su galimybe kažkam ar pačiam pabūti vienam?
 
Inga: man norisi paneigti įsitikinimą, kad sezonu vadiname laikotarpį nuo liepos iki rūgpjūčio vidurio. Žinoma, kiekvienas ten važiuoja su skirtingais norais, bet gamta lieka ir prieš, ir po vasaros. Renginiai vyksta. Nidoje, pavyzdžiui, žiobrinės – žiemą. Aš džiaugčiausi, jeigu poilsiautojai apsistotų tam laikui, kad sudalyvautų tokiuose renginiuose, bet iš kitos pusės, aš džiaugiuosi, kad šventės vyksta Nidoje, o ne Pervalkoje. (juokiasi) Nes Pervalka man ir brangi, kad ji yra atokiau nuo masinių susibūrimo vietų. Bet ji dėl to tampa tik palankesnė abiems paskirtims: žmonės gali pabūti vienumoje, bet kartu ir nuvažiuoti į Nidą, kelio tik15 minučių.
 
O pamario pasaulis – koks ji? Kuo jis skiriasi nuo, pavyzdžiui, puikių, švarių, atokių kitų gamtos vietų, tokių kaip Dzūkijos pušynai?
 
Inga: jis turi nepaaiškinamą magiją. Gal tai –  jūros ir marių glėbys iš abiejų pusių, pustomų kopų reiškinys. Galimybė pamatyti natūraliai gyvenančius žvėris, pavyzdžiui, lapių čia matau daugiau, nei betkur kitur. Toje siauroje juostoje turi talpintis ir žmonės, ir žvėrys, aš tai pavadinčiau gamtos grožio esencija. Laimei, tas kraštovaizdis tikrai pakankamai išsaugotas, neplečiami gyvenviečių užstatymai.
 
FOTO25
FOTO26
FOTO27
 
Grįžkim iš gamtos į būstą. Pirkinys yra, o kokios su šitais namais susijusios tolesnės svajonės? Koks idealas, į kurį einate?
 
Inga: turėti laiko tuo pasimėgauti ir lankytis kaip galima dažniau. Būtų tobula, jei galėtume praleisti savaitę-dvi per mėnesį čia. Žinoma, mes tobulinsime interjerą, baldus gal kažkuriuos keisime, bet per pusmetį jau ganėtinai daug padarėme, kad paverstume tą erdvę sava, padėjome savo antspaudą, jog čia tikrai mūsų “Lapės namai”, perkėliau kryželiu siuvinėtą lapės simbolį ant rankšluosčio. Aišku, tikimės, jog sėkmingai pavyks išsimokėti ir įsipareigojimus bankui. (juokiasi) Keista, iš tiesų, daugiau ir neturiu gyvenime kolkas jokių kitų svajonių. Jaučiuosi įgyvendinusi viską, ko norėjau.
FOTO18
FOTO19
FOTO20 
FOTO21
FOTO22
FOTO23
FOTO24
 
Andrius: man irgi tinka toks variantas, kad turim ir pildom kartu tą Ingos svajonę, bei pasidalinam ja su kitais. Noriu, kad ir mes, ir kiti pamatytų Neringos grožį.
 
Inga, man užkliuvo, jog tu facebook’e rašei: mes įrodėme, jog net ir nebūdami verslininkų vaikai, sugebėjome tai padaryti. Ar galėtum pakomentuoti šią savo mintį?
 
Inga: taip, kai grįždavau iš Pervalkos ir sakydavau, jog noriu ten turėti bet kokią “kamurkę”, kažkokį savo kampelį, man tėvai komentuodavo: Inga, na taip, nori…daug ko žmonės nori, bet tu niekad neturėsi…pasvajoji, ir gerai. Gali išsinuomoti, ilgiau pagyventi, jei jau taip tau norisi. Ar tu matei ten kainas? Aišku, mačiau, tikrai labai dideli pinigai, bet kartu aš supratau, kad aš galiu dėl to daug ko atsisakyti: man nesvarbu, su kokia mašina mes ten nudardėsim, bile kad ten nudardėtume, man nesvarbu kokie nors brangūs garsių dainininkų koncertai ir kt. Pasiryžau. Aišku, buvo daug svarbių derybų ir su banku, ir su šeima, bet kai nori, vistiek ieškai betkokios išeities.
 
Ar yra įsiminęs koks nors klausimas ar komentaras iš Jūsų aplinkos, kai jie sužinojo apie šį pirkinį ar ketinimus?
 
Inga: reikėtų turbūt pasakyti apie senelį. (juokiasi) Mes turim senelį, kuris apie viską turi savo nuomonę. Nors jis ir buvo apžiūrėti jo (aut. buto) kartu su mumis, bet galvodamas, kad mes tikrai jo nenusipirksim, todėl kai tai padarėm, jis sužinojo vienas paskutiniųjų. Ir kai mes pirmą kartą išvažiavome jau į tą savo būstą, tai senelis mamai sakė: tai ką…gal jau jie ten…į Pervalką išvažiavo? Tėvai atsakė – taip, o senelis mamai: ot ir užsispyrus, tokia kaip tu… Draugai reagavo džiugiai ir entuziastingai, keisčiau gal – giminės ir nepažįstamieji. Pavyzdžiui, tokia istorija, kai žiemą aš viena atvažiavau autobusu iš Vilniaus iki kelto, persikėliau ir supratau, kad dar kelias valandas nėra jokio transporto, o snigo ir buvo labai šalta, tad aš tranzavau. Žmogus, kuris sustojo ir paklausė, kur aš važiuoju, o aš pasakiau, jog turiu būstą ir į jį važiuoju, tikrai keistai šyptelėjo. (juokiasi) Matyt, nėra taip jau įprasta, jog būstą turintys savininkai kurorte iki jo tranzuoja.
 
Ech, tai užkrečiama, sutik? Reikia pradėti taupyti… Bent atostogoms: ilgesnėms, padalintoms per visus sezonus. Jeigu nori ir Tu, Lapės namai yra Booking.com 
 
Kopėčias Inga ir Andrius dažė Foxypaint dažais, mėlyna spalva, kaip ir gamintojų vardo atvejis, lydima sutapimų: gamintojai ją įvardina “Nidos dangaus”.
FOTO28 
 Nuotraukos foto-grafija.lt
 
 
Paskelbta$ sPažymėta$ s