Pasakojimą apie mūsų kelionę į Estiją reikėtų pradėti taip nuo, kad pavasarį mes ruošėmės į Veneciją. Kalbėjom su vaikais apie tai ką ten matysim, kas ten bus ir panašiai. Ir neištvėręs laukimo, Julius vis klausdavo, tai kada mes į tą Estiją važiuosim? Žodžių žaismas, bet vaiko norą važiuoti į Estiją išgirdom ir aplankėm šalies sostinę Taliną.
Kelionę geriausią pradėti anksti anskti ryte, nes iki Talino – 600 km. Jau pernai patikrinom kaip sekasi važinėti su vaikais, todėl žinojom, kas kiek kilometrų sustoti, ką pasiimti į kelionę, ką pirkti pakeliui (ledų, visada ledų). Kelionė iki Latvijos neprailgo, buvo rytas, mašinų nedaug, gandrų pakelėse – labai daug. Per Latvija pravažiavome be didelio vargo, truputį stovėjome kamštyje prie Rygos ir Latvijos-Estijos pasienyje. Bet iškart įvažiavę į Estiją nuvažiavom prie jūros. Jau seniai norėjau atsidurti laukiniame paplūdimyje ir valio – būtent tokį ir radom.
Pasimaudę netikėto šiltumo jūroje keliavome likusius kilometrus iki Talino. Kartais kelionėje praverčia ir nardymo akiniai.
Taline jau buvau rezervavusi kambarį hostelyje. Labai rekomenduoju – tvarkingas, pačiame senamiesčio centre. Gyvenome erdviame kambaryje, WC, dušas ir virtuvė buvo bendri, bet nepatyrėm jokių nepatogumų. Viskas labai švaru ir tvarkinga. Julius džiaugėsi miegu dviaukštėje lovoje.
Apie Estiją ir Taliną neturėjau jokios išankstinės nuomonės, įsigijau knygą apie Estiją ir važiuodama į priekį truputį paskaičiau kas ir kaip ten. Knygos patarimais ir vadovavomės. Bet net ir be knygos greičiausiai būtume radę ką veikti, nes miestas nuostabus. Kartais taip būna – esi mieste pirmą kartą ir jauti – tinka jis tau ar netinka. Talinas man labai tiko ir patiko. Jei gali miestą apibūdinti keli žodžiai, tai apie Taliną mano žodžiai būtų – laisvas, gražus, senas. Senas, nes Talinas yra viena seniausių sostinių Europoje. Gražus, greičiausiai dėl to senumo, dėl to, kad senumas saugomas, restauruojamas ir prižiūrimas. Laisvas, nes tas laisvumas tiesiog jaučiasi. Žmonėse, gatvėse, aplink.
Kopėme 69 m. į Šv. Mergelės Marijos katedros varpinę. Nuostabus vaizdas į visą miestą iš taip aukštai. Bokštą galima apeiti aplink ir apžiūrėti miestą iš visų keturių pusių.
Dar buvome Storosios Margaritos bokšte, kuriame dabar įrengtas jūrų muziejus, su senais laivais, Estijos laivybos istoriją pasakojančiais eksponatais ir apžvaalgos aikštele pačiame viršuje. Vaikams muziejus labai patiko.
Man labai patiko senos durys. Daug senų durų, kurios visos tokios skirtingos, puošnios, ryškios. Tai duris ir fotografavau :)
Tiesą sakant, Vaikščiodami Taine jautėmės kaip Italijoje. Nežinau, ar dėl siaurų gatvelių, senų namų ir tos nuotaikos, kad kiekvienas kampelis turi daug ko papasakoti. O gal dėl to, kad Taline valgėm vieną skaniausių picų. Jei tik ieškosi kur pavalgyti, labai rekomenduoju Pulcinella itališką restoraną.
Keliaudami mėgstame daug vaikščioti. Todėl ir Taline vaikščiojom visą dieną. Vis prisėsdami pailsėti, netikėtai užklysdami į žemėlapyje pažymėtas ir nepažymėtas vietas. Man labai patiko Rotermann kvartalas. Tai senas pramoninis rajonas, kurio pastatai – seni fabrikai, sumaniai restauruojami ir pritaikomi šiandienai. Kvartalas labai jaukus. Mus bevaikštant vyko koncertas, žmonių, daugiausia vietinių buvo labai daug.
Atskiro paminėjimo nusipelno gatvės menas. Užrašai ir piešiniai ant sienų. Jų nėra daug, jie neteršia senų pastatų. Pavyzdžiui Bembis ant aptrupėjusios sienos, kuriuo pasidalinau Instagram. O tas nuotraukos kairėje – Save the camera honey, enjoy the view – kaip ten buvęs ir tiksliai į temą.
Į Taliną noriu dar sugrįžti. Vėl vaikščioti visą dieną, aplankyti muziejus, kuriems šį kartą pritrūkom laiko, pasimėgauti Talio nuotaika, kuri mane užbūrė. Šį miestą rekomenduočiau kiekvienam, kam norisi kažkur ištrūkti savaitgaliui. Čia toks artimas užsienis, bet tuo pačiu ir toks tolimas, savo nuotaika ir dvasia.
