Prieš pusę metų mes įžengėme į naujuosius savo šeimos namus – butą Vilniaus centre, prie Lukiškių aikštės. Savo 120 kvadratinių metrų namą iškeitėme į beveik 60 kvadratų butą. Kiek mažai, sakysite? Ne kvadratuose esmė, atsakysiu jums.
Svarstydami naujų namų pirkimą susidūrėm su daugybe skirtingų reakcijų ir nuomonių. Viena labiausiai įsiminusių man – komentaras moters, kuri viena gyvena 200 kv. m. name. „Kaip, neturėsite atskiro miegamojo, čia nesąmonė kažkokia!”
Aš, parašiusi knygą pavadinimu Gyvenk kaip patinka lyg ir esu išmokusi neteisti kitų žmonių pasirinkimų, bet man vienai gyventi, šildyti ir visaip tvarkyti 200 kv. m. namą irgi atrodo nesąmonė :)) tuo ir įdomus pasaulis, kad jame – daugybė skirtingų žmonių, nuomonių ir pasirinkimų.
Jei sekate mane Instagram, o tik ten aš aktyvi pastaruoju metu buvau, galėjote perskaityti mūsų buto istoriją. Jei vis dėl to tą įrašą praleidote, pasikartosiu čia.
Butui, kuriame norėjome gyventi turėjau labai aiškius kriterijus. Norėjau gyventi centre, būtinai sename name, kad langai būtų į kiemo pusę, o vaikai turėtų savo atskiras erdves. Gavau viską, kaip pagal užsakymą :)) o kad jau apie miegamąjį sau ir vyrui nepagalvojau, tai miegam dabar abu ant sofos, kartais dar ir mažąją tarp savęs priimdami. Ir neturim savo miegamojo, kai kurių žmonių nuostabai.
Jei namų dydis ir miegamojo (ne)buvimas būtų šeimos sėkmės, laimės ir ilgaamžiškumo garantas, manau, neturėtume žinių apie skyrybas nei viešojoje erdvėje, nei artimųjų rate.
Nesileisiu dabar į visas aplinkybes kodėl mes apsisprendėme pakeisti namus. Apie daugelį priežasčių esu rašiusi Instagram, kai kurios liko nutylėtos. Galiu pasakyti tik tiek, kad man miesto gyvenimas labai patinka. 13 metų praleidusi name, savame kieme aš tik visai neseniai supratau, kaip man trūko žmonių, neįpareigojančių pokalbių su kitais šunų vedžiotojais, labas rytas ir laba diena su kaimynais laiptinėje. Man trūko naujų pažinčių, geros kavos puodelio ir štai tokio teksto rašymo kaip dabar – kavinės šurmulyje, į kurią nereikėjo važiuoti, užteko išeiti iš namų.
Be abejo, artėjant vasarai pradedu nerimauti dėl vaikų, gamtos ir atostogų ant asfalto. Bet pati taip užaugusi – mieste, tarp daugiabučių, matau daug galimybių ir neatrastų dalykų – kelionių po visą Lietuvą, savaitgalių tėvų sode ir daugiau laiko prie jūros. Ateinanti vasara parodys kas ir kaip. O iki tol, dar reikia sulaukti ir pragyventi pavasarį :)
Sąlyginiai nedidelis buto plotas, grubiai tariant 2,5 kambario, manyje vėl pažadino norą išspausti iš erdvės maksimaliai viską. Susikurti tokius namus, kuriuose daiktai ir baldai atliktų kelias funkcijas,būtų ne tik gražūs, bet ir praktiški.
Gali skambėti nuvalkiotai ir net nebemadingai, bet kurdama šiuos mūsų šeimos namus esu labai įkvėpta skandinaviškų namų. Ne tų, kur viskas juoda balta ir minimalizmas, kaip skaičiau vienos žinomos poros interviu. Tikrų žmonių namų iš kitos Baltijos jūros pusės. Ir vėl miniu Instagram – man čia didžiulis įkvėpimo šaltinis, kur semiuosi šviesių sienų, natūralių medžiagų, senų ir naujų baldų derinių įkvėpimo. Noriu gyvų, jaukių ir visiems šeimos nariams pritaikytų namų.
Ir kol eina pirmieji mūsų gyvenimo naujuose namuose metai, vonios remontas į pabaigą, o virtuvės perplanavimas įgauna pagreitį, noriu padėkoti visiems, kantriai laukusiems mano tekstų čia, Ten Kur Namai tinklaraštyje. Labai noriu grįžti į šią, man visuomet mielą erdvę, su reguliariais tekstais apie paprastą gyvenimą namuose. Labai tikiuosi, kad taip ir bus.
