Ten Kur Pirmadienis (16)

Sekmadienis buvo toks… (čia gali įrašyti pačius negražiausius žodžius). Daug nemalonių dalykų, kaip sako „lygioj vietoj“, dar viena proga paklausti mamos „o tau irgi taip buvo, kai pykdavaisi su manim“ ir šiaip, daug minčių naujų kilo apie buvimą mama, vaikų auklėjimą ir pan. Todėl džiaugiausi, kai jis baigėsi. Džiaugiausi trumpai, nes po sekmadienio „linksmybių“ (ne)miegojau naktį. Na, būna dienų, šiandien pirmadienis ir galima viską pradėti jei ne nuo pradžių, tai bent teisinga koja.

Puikia pirmadienio ir naujų pradžių proga, noriu pranešti, kad pagaliau normaliai veikia TenKurNamai Parduotuvė. Tiesa, jei rasi kokį nesklandumą, labai laukiu žinių, mažą ką, gal praleidau kažką.

Parduotuvėje kaip pavasarinis vėjas siaučia plakatų su katinais ir šuniu išpardavimas. Tuoj tuoj ten bus daugiau naujienų, kuriomis aš labai džiaugiuosi :) čia maža užuomina:

O kol kas parduotuvėje Tavęs laukia plakatai, kurie puikiai atrodys vaikų kambaryje, o vieną iš katinų aš mielai pakabinčiau darbo vietoje – pakeli akis ir įsivaizduoji, kad jis murkia :) kai turi dalykų, kuriuos gali kabinti ant sienos gali taip kaip aš pirmoje nuotrukoje – matuoti jiems vietą ant sienos :))

Dar tyliai tyliai šnabždu, kad sukulentų sodinimo dirbtuvės jau tuoj tuoj.. Todėl sek naujienas FB puslapyje ir sužinok apie jas pirma!

Gražaus pirmadienio! Manęs laukia mašinos remontas, šeima ir visi kiti svarbūs dalykai. Kaip kiekvieną savaitę :)

Ten Kur Pirmadienis (15)

Šiandien pabudau (buvau pažadinta) 4:30. Norėjau pamiegoti nors valandą ilgiau, bet neteko. Už tai dabar sėdžiu Gedimino prospekte esančioje kavinėje ir pirmą kartą per 7 su trupučiu mėnesių rašau be minties, kad tuoj reikės keltis ir eiti, panešioti, pamyluoti, pakelti, paduoti. Ačiū už tėvadienius, tam, kas juos sugalvojo. Mes juos išnaudojam pagal paskirtį :))

Stebėti kaip auga mažoji smagu, bet praėjusios savaitės pabaigoje pagavau save galvojant, kaip norėčiau kelių valandų sau, savo mintims. Dabar gi dažniausiai kiekvieną laisvesnę minutę gavoju, kuriu strategijas, net sapnuose rašau ir užsirašinėju.

Praėjusi savaitė buvo sunki ir dėl to, kad Marija turėjo temperatūros, kaip paaiškėjo vėliau – buvo tridienė karštinė, kuri, kai augini trečią vaiką yra juokas. O kai augo pirmoji, dėl aukštos temperatūros kvietėm greitąją. Dabar tik laukėm kas čia „išlįs“. Dar daug nešiojom kas tik galėjom, nes ant rankų jai patinka labiausiai.

Žinoma, didžiausias džiaugsmas (man) nukritus temperatūrai, buvo išėjimas į lauką. Ėjau ėjau, o programėlė telefone skaičiavo žingsnius ir kilometrus. Ėjau ir kitą dieną ir dar kitą. Labai gera klausyti kaip paukščiai sveikina pavasarį, vienur kitur jau žydi pavasarinės gėlės, o saulei pašvietus, net truputį karšta.

 

Ten Kur Pirmadienis (14) Ar Tu tiki stebuklais?

Pirmadienis, sako, viena sunkesnių savaitės dienų. Po savaitgalio atsipalaidavimo vėl įkrinti į rutiną, kuri ne visada džiuginanti. Rytas, pusryčiai, mokykla, darbas, namai ir žiūrėk jau vakaras atėjo. Ar pagauni save galvojant, kad nėra nei laiko nei noro svajoti, tikėtis ir tikėti?

Vakar, kartu su tūkstančiais žmonių mūsų šeima šurmuliavo Kaziuko mugėje. Kol vyriškoji šeimos pusė bandė paspirtuko galimybes sukdami ratus aplink Katedrą, mes su didžiąja dukra stumdėme vežimėlį, kuriame miegojo mažoji. Nuo Katedros nenutolome, nes aikštėje maloniai švietė saulė ir buvo daugiau erdvės, nei ten, kur žmonės dairėsi į mugės gėrybes.

Ant Stebuklo plytelės lipo vis nauji žmonės – šeimos su mažais vaikais, turistai, senjorų pora, vyras nešvariais džinsais ir suplyšusiais batais. Visuomenėje tokius, kaip jis,  žmones priimta vadinti „gražiu“ asocialaus žmogaus pavadinimu, o jei žodžių nesirinkti – tiesiog bomžais. Būtent jis patraukė mano dėmesį, todėl vaikštinėdama truputį atokiau, stebėjau jį ir stebėjausi. Grožėjausi, taip pat būtų tinkamas žodis.

Jis užlipo ant plytelės, pakėlė akis į dangų/katedros stogą/Šv. Kazimierą ir pradėjo kažką tyliai kalbėti. Galvoju, kad nėr labai mandagu stebėti žmogų TOKIĄ intymią akimirką (kiek intymumo gali būti miesto vidury?), todėl nusukau akis, ieškodama savo šeimynos. Kai vėl pažiūrėjau, jis jau sukosi aplink save tris kartus, sako, tik tada noras, sugalvotas ant Stebuklo plytelės, išsipildo. Atlikęs visą stebuklo ritualą jis nuėjo savo keliais, pro mugę, prekeivius, šeimas su vaikais, laimingus šunis. Nuėjo į savo gyvenimą, kuriame, tik galiu įsivaizduoti, niūrių akimirkų daugiau nei gražių. O aš likau apmastymuose.

Jei žmogus, gyvenantis visuomenės pakraštyje, greičiausiai dažnai išgeriantis, gal neturintis kur praleisti naktį ir labiau egzistuojantis, nei gyvenantis, tiki stebuklais, mes, kurių gyvenimas dažniausiai nepamatuojamai geresnis, kiekvieną dieną turime priimti kaip stebuklą. Rutina, kurią atneša kasdienybė, nemiegotos naktys, nesutarimai ir kamščiai gatvėje yra tik smulkmenos. Kartais toki nutikimai miesto vidury atveria kais ir pradedu galvoti ar geriau juoktis iš tokio žmogaus (dukra, kuri dauiau nei aš dairėsi aplink, sakė, kad buvo besijuokiančių), ar geriau imti pavyzdį? Tikėti, kad stebuklas įvyks. Tikėti stebuklais kasdienybėje. Kievienam stebuklai yra skirtingi. O tai, kad ryte pabundi, jau yra stebuklas! Stebuklingos savaitės!

Ten Kur Pirmadienis (13)

Šį pirmadienį man labai kirba noras surašyti tas mintis, kurios jau kelios savaitės neduoda ramybės. Apie vieno kalbėjimą – kito darymą, apie apkalbas ir konkurenciją.

Jau keletą metų labai stengiuosi vengti apkalbų. Nesakau, kad visada, pavyksta, kartais pasiduodu tam „kas padarė, ką padarė“ aptarimui, bet jau daug kartų įsitikinau, kad niekada negali žinoti situacijos, kurioje gyvena, dirba apkalbamas žmogus. Apkalbėti mažų mažiausiai yra negražu. O klausytis ant kito žmogaus pilamo purvo, kuo toliau, tuo nemaloniau… Išgirdusi apkalbas vis stengiuosi nukreipti kalbą į šoną, ieškoti apkalbamo žmogaus pliusų ar to, ko galima iš jo veiklos pasimokyti. Kartais lieku dėl to nesuprasta.

Kelios situacijos pastarosiomis savaitėmis man tik įrodė, kad visada visada reikia galvoti ką šneki. Ypač jei šneki apie savo šiandieninius konkurentus. Lietuva tokia maža ir, kaip teko girdėti, visi visus pažįsta ir visi visiems yra konkurentai. Bet būtent dėl to, kad gyvename mažoje rinkoje, niekada  negali žinoti, kada buvęs konkurentas taps partneriu ar kolega. Gal tas, kurį vakar apkalbėjai, šiandien pasidalins žinia apie tai, koks esi įdomus?

Siūlau apkalbas ir kitų smerkimą ar menkinimą keisti į konstruktyvius pokalbius apie tai, ko galima pasimokyti iš tų, kuriuos labiausiai norisi apkalbėti. Jei jų veikla kelia kažkokių prieštaringų jausmų, pasigilink, kodėl. Gal jiems sekasi geriau? Gal jie veikia tai, ką norėtum Tu? Gal Tu gali būti jiems naudinga? Galų gale, kaip jaustumeisi, jei žinotum, kad apie Tave kalba taip?

Šį trečiadienį pasimatykime Sėkmės žurnalo pristatyme Vilniuje. Kalbėsiu apie dėkingumą ir sėkmę.

p.s. Nuotraukoje – pro mūsų miegamojo langą matomos statybos, kurias aš kartais apkalbu…

Ten Kur Pirmadienis (11)

Praėjusi savaitė buvo visiškai naminė. Kai serga vaikas, rodos sulėtėja visas gyvenimas. Visa ką dariau pirmąsias savaitės dienas – nešiojau, maitinau, vėl nešiojau. Migdžiau ant rankų, nes tikiu, kad kai miega, tai ir sveiksta, ir auga. Penktadienį apsidžiaugiau pagerėjimu, išėjome į lauką, oras ir nuotaika buvo nuostabūs. O šeštadienį visus planus sujaukė prasidėjęs kosulys. Naujausios žinios tokios, kad kosulio mažai, sloga, tikiu į pabaigą.


Tiesa, padariau ir nufotografavau naują, pasidaryk pati projektą, skirtą Vasario 16-ąjai. Paskelbsiu jau ryt. Ir buvau IKEA parduotuvėje. Labai rūpėjo apžiūrėti naujus dalykus iš IKEA PS 2017 kolekcijos. Ir įsigyti kaktusus. Kaktusai tikrai puikūs, netikėtai dideli ir labai tinka mano namuose. O štai ta nauja kolekcija… Na yra gražių dalykų, bet aš dažnai vertinu daiktus kiek jie yra praktiški, tai štai ši sofa iš daug pagalvėlių man atrodo visiškas nesusipratimas. Jei tau atrodo kitaip, padiskutuokime :)


Dar rašiau, mažiau nei norėčiau, bet vis šis tas. Pradėjau kurti tekstus tiesiog telefonu, nes prisėsti prie kompiuterio kol kas prabanga. Apie rašymą telefonu galėčiau net atskirai parašyti. Štai ir šis įrašas atsirado telefone, o paskui perkėliau tekstą į puslapį. Nes taip bent galiu rašyti. Tiksliau, nebelieka pasiteisinimo – neturiu laiko. Laiko yra sočiai, labai svarbu, kaip jį išnaudoji.


Apie pasiteisinimus kodėl nedarau vienų ar kitų dalykų taip pat galėčiau kalbėti ir kalbėti. Bet pastaruoju metu labai gerai suprantu, kad to, ką esu suplanavusi ir labai noriu padarytų už mane nepadarys niekas. Todėl nesvarbu kaip, telefonu, ant mažo popieriaus lapo, žodis po žodžio artėju prie tikslo. Kad nuo rašymo niekur nepabėgsiu įrodo ir praėjusios savaitės pokalbis su sūnumi. Jis manęs klausė, ar aš visada norėjau būti blogerė. Tiesą sakant visus mokyklos metus aš norėjau būti žurnalistė. Į žurnalistiką neįstojau, bet nuo rašymo nepabėgau.

Tiek minčių šį pirmadienį. Šią savaitę rekomenduoju skaniai valgyti, švęsti meilę ir Lietuvą, ir sužinoti šį tą naujo.

Kaip pasidaryti Stir fry pagal Nidą Degutienę

Apie tinklaraščius ir jų identitetą Ugnė iš Geri Blogai

Jei norisi įkvėpimo, labai rekomenduoju Kregždynas autorės, bičiulės Viktorijos kūrybinio rašymo dirbtuves. Net jei neplanuoji rašyti romano, dozė gero įkvėpimo garantuota.

Ten Kur Pirmadienis (10)

Aš visą savaitę, nuo pirmadienio iki pirmadienio ruošiuosi ir galvoju, ką norėsiu papasakoti, kuo pasidalinti. Išsisaugau nuorodas, įdomias mintis, užsirašinėju savo pastebėjimus. Tada įvyksta tragedija ir mano visi norai, pasidalinti mintimis apie tai kaip šeima yra komanda, pasitraukia į kažkelintą planą.

Praėjusios savaitės tragedija sulaukė tiek įvairių reakcijų žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, kad atrodo, nei vienas šios istorijos aspektas neliko neaptartas. Mane labiausiai palietė žmonių, kurie dalijosi savo vaikystės prisiminimais istorijos, o jų mano FB sraute buvo ne viena.


Aš esu iš tos kartos žmonių, kurie užaugo gavę per užpakalį, ne kartą esu stovėjusi kampe. Tiesą sakant, tikrai neatsimenu už ką.  Ką gerai atsimenu, tai tas mintis, kurios kyla, kol priimi bausmę, kurios (ne)nusipelnei. Dažniausiai galvojau „kam?“ arba „manęs tai neveikia“. Nes realiai, bet kokia bausmė, jei ji neargumentuota, ji neveikia ne tik suaugusio, bet ir vaiko. 

Esu tikra, kad mano kartos tėvai nežinojo kaip kitaip auklėti savo vaikus, nes ir patys buvo taip auklėti. Nenoriu jų nei pateisinti, nei užtarti, bet galvoju, kad jau tada, naudodami tokias auklėjimo priemones jie manė, kad turbūt galima vaikus auginti ir kažkaip kitaip. Nes mano jaunesnis brolis, kiek atsimenu, nei kampe stovėjo, nei per užpakalį gavo. Man tik keista, kad mano bendraamžiai mušimu auklėdami savo vaikus pateisina tai įvairiomis, nuvalkiotomis frazėmis „ir aš gaudavau, va koks geras užaugau“ arba „žinok, bernų tai kitaip nesuvaldysi“.

Smurtaujantys, auklėjantys griežtai,  o ne protingai tėvai iš savo vaikų sukuria abejingus žmones.  Nei smurtas, nei pakeltas balsas nėra paveikūs. Nes baime pagarbos neišugdysi. Atėjus laikui tik pradedi mintyse siųsti rėkiantį ant tavęs, kuo toliau. 

Būti tėvais nemoko nei mokykloje, nei universitete, bet tai, yra vienas sunkiausių darbų žemėje. Nes nuo to, kaip augini mažą žmogų, priklauso kaip jis gyvens užaugęs. Ko linki savo vaikams? Kad eitų ir kurtų geresnį pasaulį, ar gydytųsi vaikystėje patirtas skriaudas?

 

Ten Kur Pirmadienis (9)

Pastebėjau, kad pirmadienių įrašai labai priklauso nuo to, kokia buvo praėjusi savaitė. Taigi.

Žiemos virusai apsilankė ir mane. Atsikėliau penktadienį ryte kaltindama mėnulio pilnatį dėl neišsimiegojimo, o po pietų jau „džiaugiausi“ 38,5 temperatūra. Labai smagu, kad tai buvo tik kažkoks vienos paros virusas, nes šeštadienį praleidusi namuose, vakar jau džiaugiausi žiema.

Jau įpusėjo sausis. Atrodo dar vakar puošiau Kalėdų eglę, o dabar švenčių liko tik prisiminimai. Rašiau Instagram vakar, kad kelis metus iš eilės sakydavau „Sulaukėm Kalėdų, dabar laukiam pavasario“. Dabar vis dažniau pagalvoju, kad daug smagiau yra mėgautis kiekviena žiemos diena, džiaugtis sniegu, o pavasaris ir taip ateis.

Mėgautis kiekviena diena šiais metais gali padėti Datflamie metų kalendorius, kurio šūkis Less upsetti, more spaghetti. Kalendorius pilnas (tikra šio žodžio prasme) neįtikėtinų idėjų kiekvienai dienai. Progai pasitaikius ketinu Ugnės, kuri r yra šio kalendoriaus kūrėja paklausti, kiek ilgai truko visų idėjų galvojimas :) Nors sausis įpusėjo, tikrai dar spėsi atsisiųsti ir naudotis kalendoriumi.

Daugiau nei virtuvė autorė Viktorija man sakė, kad stebėdama mane sudėliojo savo metų kalendorių. Jos kalendorius – „visko po truputį“. Gyvenimo tempui lėtinti, daryti vieną dalyką vienu metu, nebarstyti savęs visiems ir viskam iš eilės.  Atsirinkti kas svarbu dabar. Jei naudosiesi juo, papasakok, pažymėdama #12dalyku

Ar sausiui įpusėjus sekasi laikytis naujametinių pažadų? Gal vienas iš jų buvo – valgyti sveikiau? Nomnom.lt įkūrėja Toma išleido elektroninę knygelę, kurioje 30 skaniausių ir sveikiausių trintų kokteilių receptų. Nuotraukų grožis ir receptų paprastumas įkvepia eiti ir gaminti. Dabar.

Mano sausis kol kas – su vaikais ir aplink juos. Labai norėčiau daugiau laiko savo darbams ir metų planams vykdyti. Jau tuoj.