TenKurPirmadienis (41) lašas po lašo

Pastarosiomis savaitėmis gyvenau tokiam rūke, kai daug galvojau apie savo pasiekimus, kūrybininko gyvenimą, balansavimą tarp noriu ir reikia ir daugybę kitų dalykų. Jei seki mane Instagram, turbūt skaitei mano mintis ir kitų pasisakymus šia tema. Tiesą sako, kad pasidalinus nerimu, tampa lengviau. Taip ir man atsitiko, bet ne tik todėl, kad išsikalbėjau.

Daug svarbiau man buvo sužinoti, kad ne aš viena tokia. Ir mano mintys ir išgyvenimai, kad ir kokie svarbūs atrodo man pačiai, pažiūrėjus iš toliau, jie tokie patys kaip ir visų kitų. Visi mes turime dėl ko jaudintis tik ne visi apie tai kalbame. Daugelis randame būdus susigyventi, išspręsti neraminančius dalykus ir gyvename toliau, kažko išmokę ir kažką iš to nerimo pasiėmę. Svarbu, kaip rašė man Instagram Kristina: Daryk tai kas patinka, o tokie pamąstymai apie prasmę ir praktiškumą irgi reikalingi kartais…, bet ne per dažnai. Kitaip jie daugiau stabdys nei įkvėps. Aš pati jokio kūrybinio darbo taip ir nepradedu, nors visada norėjau ir tebenoriu, nes esu toj stadijoj su tokiom kritiškom mintim.

Taigi svarbu nepasileisti paskui kritiškas, stabdančias mintis, galvojimą ką žmonės pasakys, o imti ir daryti. Eksperimentuoti, bandyti, žiūrėti kaip čia bus jei padarysi taip. Ir nesustoti. Nes kai sustoji, tai viskas sustoja, o jei nors po mažą žingsnį eini į priekį kasdien, žiūrėk, už nugaros jau ilgas kelias nueitas lieka. Toks va ir mano receptas – po truputį per dieną link savo tikslo :) juk lašas po lašo ir akmenį pratašo :D

Nuotrauka Agnės Kertenytės

Ten Kur Pirmadienis (40) Kada planai tampa darbais?

Praėjusi savaitė buvo apie namus, vaikų atostogas, pokalbius, pavasarį, planus ir svajones. Šiandien – atostogos pasibaigė, visi vaikai iškeliavo į mokyklą ir darželį. Man tos kelios valandos, kol reikės važiuoti ir pasiimti mažąją yra puiki proga sėsti ir parašyti jubiliejinį – keturiasdešimtą TenKurPirmadienis įrašą.

Rašau šiuos pirmadienienio įrašus norėdama pasidalinti su Tavimi tuo, kas mano galvoje ir gyvenime dedasi :) juk būna, kad galva pilna minčių ir kai neturi kur jų padėti, tai nešiojiesi nešiojiesi… o kai pasidalini su kažkuo, žiūrėk ir pačiai palengvėja, o skaitantis suranda sau naudos. Man taip būna kai skaitau interviu su žmonėmis įvairiuose žurnaluose. Taip apsidžiaugiu, kai randu minčių, panašių į savo. Tada pasijuntu ne tokia vieniša, taip galvojanti, o taip pat ir pasitvirtinu, kad mano mintys yra į temą ir visai aš ten, savo galvoje nenusišneku nenusigalvoju.

Kad jau buvo daug kalbų apie planus, tikslus ir svajones ar šiaip gyvenimą praėjusią savaitę, noriu pasidalinti su Tavimi šiandien mintimis, kurios man kilo.

Prieš beveik 5 metus sukūriau TKN kaip vietą, kurioje galėčiau dalintis savo žiniomis apie namų interjerą. Labai norėjau sukurti tokį tinklaraštį, kokius pati skaičiau – įdomų, originalų, naudingą ir skaitomą. Dabar, po 5 metų labai džiaugiuosi rezultatu, kuris prasidėjo nuo svajonės. Tiesą sakant, net jokio, labai aiškaus plano, kaip čia viskas bus, nebuvo.

Į priekį mane vedė įsitikinimas, kad šis tinklaraštis yra mano darbas. Fake it till you make it buvo tas kelias, kurį pasirinkau ir kuris man pasiteisino. Be to, kad turėjau miglotą planą paversti tenkurnamai.lt tinklaraščiu, kokį pati mielai skaityčiau, turėjau įtikinti, pirmiausia save, kad tai ką darau, darau teisingai. Reikėjo neleisti sau abejoti pasirinktu keliu, nes tas mažas balselis galvoje, jei tik jam leidi, labai greitai tampa visą gyvenimą valdančiu kelrodžiu, kuris veda niekur kitur tik į savigraužą.

Planuoti, svajoti, sudarinėti svajonių darbų sąrašus – lengva. Sunku yra imti ir pradėti. Bet patirtis sako, kad pradėjus, veiksmas vyksta ir be Tavo pastangų. Tik darydamas gali sužinoti ką darai teisingai, kur reikia pasistengti, o ko geriau atsisakyti. Tik tada kai esi veikloje, o ne planuose, kažkas ištikrųjų vyksta. Apie tai, kaip uždirbti milijoną, paversti pomėgį atlygį nešančia veikla, tapti sėkmingu ir galingu prirašyta daugybė knygų. Visos jos apie tą patį – tik dirbant ir nuosekliai siekiant užsibrėžtų tikslų planai tampa darbais, o darbai – rezultatais. Ir tik tada tampi tokia, apie kokią save svajojai.

Pirmadienis visada gera diena pradėti. Arba antradienis. Bet kuri diena gali būti TA, jei pati tai pasirinksi :)


Visos TenKurNamai naujienos ir dar daugiau Facebook’e, smagūs pokalbiai vyksta Facebook grupėje, ten rašyti ir diskutuoti rūpimomis temomis gali visi TenKurNamai skaitytojai. O mano gyvenimo ir kasdienybės akimirkos visada yra Instagram ;)

Ten Kur Pirmadienis (38) Realybė yra graži

Mes gyvename tobulus gyvenimus. Su tobulais vaikais, nuostabiais vyrais ir vazose nevystančiomis gėlėmis. Mūsų katinai nesišeria, šunims nereikia kirpti nagų ir savo š.. jie susirenka į maišelį. Mes atsakingai renkamės ką valgom, o parsinešę bandeles namo, jas ironiškai pavadiname gliutenu, tarsi taip pavadinus jos taps mažiau bandelės. Socialiniuose tinkluose renkame širdeles prie tobulų, filtrais dar patobulintų nuotraukų ir galvojame, per kokį filtrą uždėtą ant nuotraukos, neplauta galva atrodytų truputį švaresnė.

Vieni gali sakyti, kad į socialinius tinklus transliuoja tik tada, kai yra geros nuotaikos, kai tikrai tą nori daryti. Kiti savo turinį planuoja ir net žiūri, kad nuotraukų spalvos ir nuotaikos tiktų viena prie kitos (apie Instagram gudrybes daugiau čia). Ir nei vienas kelias nėra blogas, kol išlieka kritiškas žvilgsnis į tai, ką matome ekrane.

Aš pati labai mėgstu Instagram dėl galimybės betarpiškai bendrauti, reaguoti susipažinti ir susidraugauti. Man nepatinka ten kelti bet kokias nuotraukas, todėl aš labiau prie tų, kurie savo turinį planuoja. Bet mano Insta stories galima rasti visko, nuo atsiliepimų apie knygą, iki saldžiai miegančių vaikų, šunų ir katinų. O kartais esu ir tarp tų, kuriems reikia geros nuotaikos, kad įkeltų nuotrauką ir pasidalintų savo mintimis. Vienos taisyklės nėra ir šį pirmadienį aš ne apie tai kaip aš renkuosi nuotraukas į Instagram. Aš apie nufiltruotą realybę.

Matyt mano charakteris toks, kad aš mėgstu gyventi ramiai, leidžiu smulkmenoms susitvarkyti pačioms, o dramų ir taip kasdienybėje užtenka, kam jas kurti galvojant apie savo trūkumus. Todėl man įdomu pažiūrėti į tobulus makiažus, gražius rūbų derinius ir idealiai sutvarkytus namus, pasigrožėti ir gyventi toliau. Aš gerai žinau, kad už tobulo makiažo gali būti užsikimšusios veido poros, idealiuose rūbų deriniuose gali spausti batai, o idealūs namai būna tik nuotraukose. Juk pati prieš fotografuodama vieną ar kitą namų kampą patraukiu trukdančius daiktus už nuotraukos ribų. Bet yra ir kitokių žmonių, ypač jaunų, kurie ufiltruotą realybę priima kaip gryną tiesą ir graužiasi, kad jų gyvenimas nei toks tobulas, nei toks gražus.

Štai jau ne pirmą kartą skaitau, kad tarp visų nudailintų, nufiltruotų nuotraukų norisi tikrumo ir natūralumo, nesuplanuotų ir nesurežisuotų vaizdų. Mes pavargome nuo gyvenimo imitacijos ir tai labai gerai parodo Instagram Stories populiarumas. Mano mėgstama tinklaraštininkė Elsie Larson rašo, kad gali būti, kad Instagram ir visi socialiniai tinklai apsuko ratą ir grįžo prie ištakų – nenudailinto ir ką matau tą transliuoju vaizdo. Visas įrašas šia tema yra A Beatuful Mess tinklaraštyje. Žemiau mano Instagram pirmos nuotraukos ir pačios naujausios.

Ji rašo, kad vis sunkiau rasti išskirtinių ir unikalių Instagram profilių, nes visi, kuriems įdomu žino taisykles kaip padaryti nuotrauką gražią, kaip sukurti vientisumą ir ryšį tarp visų nuotraukų. Dėl šitos priežasties ilgainiui pradedi nebeatskirti tų žmonių, kuriuos seki, nes visos nuotruakos atrodo kaip vieno žmogaus.

Įrašas, kuris paskatino mane parašyti šia tema yra merginos iš Didžiosios Britanijos, Carolyn, ji rašo, kaip nulaužė savo Instagram profilį ir kodėl ji taip padarė. Visas įrašas yra The Slow Traveler tinklaraštyje.  Jos aprašomą The Face App ir aš parsisiunčiau. Buvo daug juoko, kai su vaikais bandėm save pasendinti ir pajauninti. Bet pagražinti? Taip iškart išlyginti odą, pašviesinti paakius ir tapti savo paties karikatūra? Kažkam tai veikia.

Carolyn siūlo klausinėti visur ir visko. Kelti klausimus visada ir vertinti, ar tai ką matai kompiuterio ar telefono ekrane yra tikra, ar taip gali būti gyvenime. Aš siūlau visada prisiminti, kad šalia garuojančio kavos puodelio nuotraukoje gali būti pilna kriauklė neplautų indų. Ir tas, kuris kalba, rodo ir kuria turinį internete yra ir tas, kuris redaguoja ir sprendžia ką rodyti ir ko ne. Mes visi galime būti tokie. Arba galime tapti šiek tiek tikresni ir retkarčiais priminti sau ir kitiems, kad nors tai yra virtuali realybė, žmonės už nuotraukų ir tekstų yra tikri.


Mūsų katinas visiškai pajuto pavasarį ir ne tai kad šeriasi, jo plaukai krenta kuokštais, lieka ant baldų, grindų ir kur tik jis pasirodo. Kai nutirpo kieme sniegas, pasitvirtino posakis“pavasaris parodys kas kur kakojo“ Bruknė savo reikalų paskui save nesusitvarko. Mano net šakos pavasarinės kažkodėl neišskleidė lapukų šiemet, ką jau kalbėti apie gėles. Realybė yra graži, kartais juokinga. Viskas priklauso nuo požiūrio :)

TenKurPirmadienis (37) Kas liko po mugės

Nuo mugės pabaigos nepraėjo nė para. Euforija, kurios dėka nejutau nuovargio ir buvau super nuotaikos pradeda išsikvėpti ir realybė grįžta į mano gyvenimą. Keturios dienos praėjo kaip viena, pasiilgau namų ir vaikų, mažoji paaugo ir tapo savarankiškesnė, namai be manęs nesugriuvo ir net netikėta vyro komandiruotė pačiame mugės viduryje nesujaukė nei mano planų, nei gero nusiteikimo. Viskas priklauso nuo požiūrio.(Nuotraukoje mes su Renata dieną prieš mugę ir pačioje mugės pabaigoje. Paskutinę dieną aš tikrai pavargus, bet labai laiminga.)

Tiesa, dabar pradėjo lankyti įvarūs jausmai ir mintys, apie tai ko galbūt nepadariau, ar padariau per mažai. Bet taip tikriausiai yra visiems, keliantiems sau bent minimalius reikalavimus. Kaip ir po knygos išleidimo, taip ir dabar, po mugės kyla klausimas „kas toliau“ tik šiuo atveju – aiškumo daugiau, nes man ši Knygų mugė pirmiausia buvo vienas didelis mano knygos Gyvenk kaip patinka pristatymas. Tiek daug ir taip išsamiai niekada nepasakojau apie knygą. Pasakodama, dar ir sau išsigryninau knygos pliusus ir pasitvirtinau, kad tokia knyga – apie jaukumą ir lengvai įgyvendinamus sprendimus namams Lietuvoje labai reikalinga.

Mūsų stendas

Šiais metais Knygų mugėje į savo stendą mane priėmė tinklaraščio Sezoninė virtuvė autorė Renata Ničajienė. Ačiū jai didžiulis už visą pagalbą, patarimus ir konsultacijas. Be jos ne tik Knygų mugė, bet ir visa mano knygos leidyba būtų buvussi ilga kelionė per kopas. Esu labai jai dėkinga ir keturios mugės dienos kartu praėjo labai smagiai. Labai stengėmės, kad mūsų stendas būtų kitoks, išsiskirtų, patrauktų žmones ir primintų namus. Iliustracijos ant sienų – mano puikios kolegės, kurios iliustracijos puošia ir knygą, Ugnės Ugenskaitės kūrinys. Viena siena – namai su gėlėmis ir akvariumu, kita – virtuvė su orkaitėje garuojančiu pyragu.

Labai labai džiaugiuosi, kad radome draugų, kurių baldai, gėlės ir kūriniai padėjo mums pasipuošti dar labiau. Didžiulis ačiū keliauja The Chairs už stilingas kėdes, kurias paskolino, Kambarinės gėlės mus aprūpino žaluma, o Supynės pavėsy – rankų darbo macrame gėlių laikikliais. Žemiau yra geriausia nuotrauką, kurią man pavyko padaryti mugės metu :)

Žmonės ir komplimentai

Nuostabiausias jausmas, man, dirbančiai ir bendraujančiai internetu – susitikti su skaitytojais gyvai. Kiekvieną kartą norėjau šokinėti iš džiaugsmo kai išgirsdavau sakant Aš jus seku FB, skaitau tinklaraštį. Ir tokių pasakymų buvo daugybė, o kolegės sakė nugirdusios daug kartų sakant O, TenKurNamai, čia tas tinklaraštis, kur apie namus rašo. Kaip sakiau mugėje sutiktoms skaitytojoms, labai smagu pamatyti tuos žmones, kurie yra kitoje ekrano pusėje, kalbėtis su jais gyvai ir suprasti, kas jiems yra įdomu. Ačiū didžiulis visiems užėjusiems, varčiusiems, pirkusiems knygą, kalbinusiems mane, pasakojusiems apie savo namus. Dar vis neturiu įpročio siūlyti fotografuotis, bet gal jau reiktų išsiugdyti? Čia tik kelios nuotraukos, kurias man atsiuntė Renata, nes atsidariau telefoną ir nieko doro neradau ten :)

Be minėtų prisipažinimų, kad skaito ir patinka TenKurNamai, sulaukiau labai daug gražių žodžių, skirtų knygai. Kad labai gražios nuotraukos, kad labai geras maketas, kad puikios temos. Tai čia jau visai devintame danguje esu. Juk kiekvienai mamai patinka, kai jos vaiką pagiria, tai su knyga tas pats.


Būti mugės dalyve, bet ne lankytoja visiškai kitokia patirtis. Man ji patiko. Patiko pažintys su naujais žmonėmis, iššūkiai sau ir net kasdienis makiažas buvo kažkas naujo mano gyvenime. Dabar noriu išsimiegoti, nes dar vakar vakare atrodė, kad ne, tikrai nepavargau, o šiandien sunku normaliai kažką veikti. Va ir šitą įrašą rašau nuo ryto, vis su pertraukomis.

Esu labai labai dėkinga visiems mane aplankiusiems, visiems kurie buvote dosnūs gražių žodžių ir šypsenų. Jau mugės metu prisigalvojau naujų dalykų. To, ką galima daryti geriau, įdomiau ir kitaip. Tokios patirtys praturtina ir leidžia pažvelgti į save iš šono, įsivertinti ir suprasti ar eini teisingu keliu.

 

Ten Kur Pirmadienis (36) visoms, kurioms dabar TAS etapas

Šie pirmadienio įrašai kolkas yra vienintelis pastovus dalykas tinklaraščio gyvenime. Nes daugeliui kitų dalykų atlikti, sukurti, parašyti kokybiškai man paprasčiausiai pritrūksta laiko. Todėl ir įrašas yra apie TĄ etapą, kuris, nors laikinas, bet labai gerai jaučiasi, ypač tada, kai turi darbą, kurį nori dirbti, bet turi vaikų, kuriems tavęs reikia labiau.

Kai turi mažų vaikų, žiema yra tas metas, kai „užsisėdėjimas“ namuose jaučiasi labiausiai. Sakau tą iš savo patirties. Aš net maistą dažniau užsisakau Barboroje, nei važiuoju į parduotuvę, ką jau kalbėti apie turgų, kurį taip mėgstu, bet savaitgalius mieliau leidžiu prie kompiuterio, nes tada turiu laisvesnę galvą ir rankas, nes mažoji laiką leidžia su tėčiu.

Kasdien renkuosi ar eisim į lauką, ar tuo metu kažkur važiuosim „tvarkyti reikalų“. Laukas dažniausiai laimi. Ten duodame paukščiukams niam, suskaičiuojame varnas (tikra to žodžio prasme), nueiname pažiūrėti balto kaimynų katino, kuris miega ant palangės, grįžtam miegoti pietų. Mažoji yra labai geras vaikas, bet šiuo smalsumo, pasaulio pažinimo ir pietų trumpo miegojimo amžiuje, darbams ir tekstams laiko neturiu. Todėl svajoju, kaip ji eis į darželį. Jei augant didiesiems vaikams nesupratau tų, kurios po metų „atostogų“ išeina į darbą, tai šiuo metu esu ta, kuri nori turėti laiko darbams, nes galva verda nuo minčių ir idėjų. Pradėjau galvoti tekstais, kurie vis nevirsta raidėmis ekrane.

Ir vis dėl to, kai praėjusį ketvirtadienį nebuvau renginyje, kuriame labai norėjau būti, o bičiulei, kuri dvi dienas kvietė į su mūsų veikla susijusius naudingus renginius atsakiau: Negaliu eiti, nes vyras tik nuo 18.30 namuose… Išmuš mano valanda dar, dabar tik mama pabūsiu. Suprata, kad būti tik mama yra smagu. Nes tą ketvirtadienį, kurį likau namuose, vaikštinėjome su mažiuke lauke, važinėjome rogėmis ir ji atsigulusi ant rogių ėmė ir užmigo. Atrodo nieko tokio, bet greičiausiai aš prisiminsiu šį jos užmigimą ilgiau, nei bet kurį renginį, susitikimą ar panašiai.

Visada, net sunkiausią rytą po nemiegotos nakties raminu save, kad vaikai auga ir jau kitą dieną jie kitokie nei buvo vakar. Todėl TAS etapas, kai jaučiamės uždarytos tarp namų sienų, atitrūkusios nuo pasaulio aktualijų ar tiesiog nuo visko pavargusios yra labai labai laikinas.

Ten Kur Pirmadienis (34) paskutinis šiais metais

Tai jau paskutinis pirmadienio įrašas šiais metais.  Po savaitės – Kalėdos, po dviejų – pirmoji naujų metų diena. Greičiausiai, tarp švenčių, o gal prieš pat naujus suspėsiu ir parašysiu apie tai, kokie dosnūs ir ypatingi man buvo šie metai. O šiandien turiu kitų minčių.

Šeštadienį praleidau didžiuliame prekybos centre. Taip, ieškojau dovanų. Taip, beveik paskutinė minutę. Bet skirtingai, nei man trimituoja socialiniai tinklai, raginantys susikaupti, prieš šventes būti ramybėje ir nepasiduoti pirkimo manijai, jokio chaoso aš toje žmonių spūstyje neradau. Dovanų ieškojau viena, todėl turėjau laiko stebėti žmones ir viena ausimi klausyti ką jie šneka, pajusti, kokios bus jų šventės.

Juokinga ir labai gražu, kai mama ragina dukrą eiti su tėčiu piešti kažkur prie eglutės, nes ji tuoj tuoj susimokės ir ateis. Aš mama, aš žinau, kad iki to – susimokės, mama spės surinkti visas dovanas, kurias Kalėdų rytą po eglute ras mažoji. Smagu, kai senjorų pora svarsto, koks sūris būtų skanesnis jų dukrai, o vyras renka papuošalą mylimąjai. Visi jie galvoja apie savo artimiausius, apie džiaugsmą, kurį suteiks jų išrinktos dovanos, apie akimirkas, kurias leis visi kartu.

Nuo Kalėdų pirkinių, dovanų ir skubos mes nepabėgsime. Gyvename tokiame laikmetyje, kai pirkimai ir pardavimai, skuba ir kamščiai verčia pasaulį suktis. Galima nuo to atsiriboti, galima dovanas pirkti rugsėjį, galima niekur neiti visą gruodį. Bet ar tai išeitis.

Dejavimas dėl žmonių daugybės, ar Kalėdinių pirkinių gausos, dar blogiau – moralizavimas dėl to, ne tik nepalengvina šio ir taip visko pilno laikotarpio. Man atrodo, dar blogiau – tai sukuria papildomą kaltės jausmą. Kaltas, kad perku, kaltas, kad važiuoju, nes didinu kamščius mieste, kaltas, kad noriu nupirkti dovanas visiems. Ir tada nelieka nei ramybės ir džiaugsmo dėl artėjančių švenčių, bet dar užklumpa amžinos kaltės jausmas. Nes gyveni ne taip, kaip rekomenduoja kažkas.

Linkiu šią savaitę prieššventinėje skuboje prisiminti save. Sustoti aplinkos šurmulyje, nusišypsoti pavargusiai pardavėjai, galvoti apie kitus, aplink skubančius ir pajusti bendrystę. Kalėdos yra visų – nesvarbu skuboje ar ramybėje laukiamos.

TenKurPirmadienis (33) Noriu ir reikia

Kuo mažiau dienų iki metų pabaigos, tuo daugiau minčių apie kitų metų pradžią. Apie svajones ir tikslus, apie norus ir galimybes. Apie naujas pradžias ir sėkmingus tęsinius. Apie tai kaip noriu, kad būtų.

Metams bėgant, išmokau nieko sau nežadėti. Nepradėti nuo pirmadienio, nelaukti naujų metų naujiems darbams. Išmokau klausyti savo ritmo, savo signalų ir savo norų. Tik tada viskas eina kaip prisukta. Tik tokiais atvejais galiu džiaugtis rezultatu, kai viskas įvyksta natūraliai, be spaudimo. Kai vyksta, nes noriu, o ne todėl, kad reikia.

Man atrodo, kad tokia savybė, klausyti savęs ir daryti pagal save yra labai naudinga. Kaip ir r tai, kad  gyvenime norėti nugali reikėti. Suprask mane teisingai, nekalbu apie pareigas, kai padaryti reikia, nes toks gyvenimas. Kalbu apie veiklą, kurios šaukiasi Tavo širdis. Dažnai, pradėjus ją nežinai kuris kelias teisingas, patarėjų aplinkui milijonas ir visiems atrodo, kad jo patarimas vertingiausias ir siūlomas kelias pats tiesiausias.

Kai pradėjau galvoti ir garsiai kalbėti apie knygą, prisiklausiau visokių patarimų. Kokia ji turi būti, ta knyga, kokia NEturi būti. Kaip tie patarėjai darytų ir kokią knygą įsivaizduoja. Prisipažinsiu, tie patarimai mane sustabdė iki tol, kol pati pajutau, kokia noriu, kad mano knyga būtų. Kai atmečiau visus reikia, dabar galiu džiaugtis iš noro ir jausmo gimusiu kūriniu.

Taip kiekvienoje veikloje ir gyvenime. Net švenčių pasiruošime, kai aplinkui daug reikia – dovanų, patiekalų, namų papuošimų, ritualų ir žmonių, su kuriais būtinai reikia praleisti šventes. Sustok. Paklausk savęs, o kaip norisi. Kaip jauti, kad būtų geriausia? Žinau, kad įsivažiavus tai padaryti sunku, bet jei nors akimirkai sustosi, pagalvosi, pajausi, greičiausiai suprasi. Artėjančios šventės ir būtent ta proga, kai noriu turi būti aukščiau visko ko reikia.

Noriu visos šeimos prie Kūčių stalo, lėto Kalėdų ryto, skanaus maisto ir bendrumo jausmo, jaukumo ir Kalėdinių dainų. Viskas paprasta – ko nori tą ir turi :) Ko nori Tu?