TenKurPirmadienis (24) Keturi tinklaraščio metai

Rugpjūčio 8 dieną suėjo 4 metai nuo pirmojo TenKurNamai įrašo paskelbimo.

  • 315 įrašų apie namų interjerą, gyvenimą, keliones.
  • 400+ komentarų po įrašais
  • 6000+ like Facebook’e
  • 1200+ sekančių Instagram’e

TenKurNamai Knyga pakeliui į lentynas, bet visų svarbiausia, man ne skaičiai, laimė daryti tai kas man patinka.

Vis įsitraukiu į pokalbius apie tai, kaip rasti mėgiamą veiklą, kaip daryti ką mėgsti, kaip uždirbti pinigų darant tai, dėl ko tavo širdis dainuoja. „… niekada nesidarykite į kitus, nelyginkite savęs su aplinkiniais gerai nepasižvalgę po savo kiemą. Brangiausių dalykų neįmanoma nusipirkti, juos tenka sukurti pačiam.“, rašo Beata Nicholson naujausiame „Beatos Virtuvė“ žurnalo numeryje. Galiu pridėti nuo savęs: Niekada nelygink savo pradžios, su kitų viduriu.

Tau gerai, Tu jau turi savo auditoriją, kuri ir pirks Tavo knygą, ir į dirbtuves susirenka be problemų, sakė man viena moteris, o man beliko palinguoti galva. Taip kaip pradžioje kiekvieną naują žmogų, paspaudusį like TenKurNamai FB puslapyje mintyse pasveikindavau, taip darau ir dabar. Kaip ir prieš 4 metus, taip ir šiandien, spaudžių skelbti mygtuką ir mintyse sukasi mintys: ar patiks, ar smagu bus skaityti. Jaučiu kaltę, jei neparašau ilgiau nei savaitę, nervinuosi ir liūdžiu, jei neateina idėjos, šviežios ir originalios.

Niekas rezultato ant padėkliuko neatneša. Jei nori, turi eiti ir daryti. Kartais ilgai, kantriai. Būtinai nuolat. Įveikdama sunkumus, Džiaugdamasi net mažomis pergalėmis. Ir kai pasieki vieną tikslą, užsibrėži kitą. Kai žinai ko nori, palankios aplinkybės susiklosto savaime. Ir žingsnis po žingsnio pamatai kompiuterio ekrane tokį vaizdą ir žinai, jei ne ta pradžia, prieš 4 metus, šito nebūtų buvę :)


Mano ir Marijos nuotraukos autorė – Miglė

 

 

 

Ten Kur Pirmadienis (23) Tyla gera byla

Jei neturi nieko gero pasakyti, geriau iš vis patylėti. Panašiai ir man pastaruoju metu. Visas dėmesys sutelktas ne į tinklaraštį, nes, kaip ir kiekvieną vasarą, čia tampa tyliau ir reikalai vyksta lėčiau. Viskas tam, kad rudenį grįžtume su naujomis jėgomis, idėjomis ir tekstais. Stengiuosi truputį rašyti Facebook’e ir dažniau Instagram’e, tam, kad žinotum, reikalai tikrai juda į priekį, o aš nesnaudžiu po palme.

Ką tik grįžome iš 10 dienų trukusios kelionės po Lenkiją. Keliavome kemperiu visa šeima. Jau ruošiu įrašus apie šią mūsų patirtį. Jei trumpai – patiko labai, būtinai kartosime! Čia mes visi smagūs Sopote prie Baltijos jūros.

Ne veltui pavadinau šį pirmadienio įrašą Tyla gera byla. Kaip žinia, man patinka lietuviški posakiai, todėl čia galiu pridėti, kad ši tyla tikrai prieš audrą. TenKurNamai knygos darbai juda į priekį. Kai rašau šiuos žodžius, man į pašto dėžutę greičiausiai skrenda redaktorės laiškas su visu suredaguotu knygos tekstu. 80 procentų nuotraukų, kurios bus knygoje, jau yra. Turėjau smagumo prieš kelionę susitikti su fotografėmis ir atrinkinėti tai, kas tikrai bus knygoje. Po truputį, po truputį keliaujame rezultato – tikros popierinės knygos link. Pats knygos kūrimo procesas laba įdomus, ypač kai tai darai pirmą kartą ir visiškai savarankiškai. Kai turėsiu knygą savo rankose, pažadu papasakoti visą procesą. O kol kas – sek naujienas, apie knygą pasakosiu vis daugiau.

Kitose naujienose – mūsų Marijai ryt metai! Beprotiškai greitai praėjo šie metai. Taip pat ruošiu atskirą įrašą apie atradimus ir gerus dalykus, įvykusius per šiuos metus. Vėl gi trumpai – viskas kitaip nei buvau savo galvoje nusipiešusi. Daug ramiau, daug paprasčiau. Galvojau, kad bus gerai, bet kad taip, nebūčiau patikėjusi. Mažas vaikas nei riboja, nei stabdo, nei kažką atima. Tik duoda, papildo ir džiugina. Viskas yra požiūryje ir nusiteikime.


Labai tikiuosi, kad pamažu pamažu tinklaraštis grįžta į įprastą ritmą ir įprastą įrašų atsiradimo dažnumą. Rugpjūčio 13 TenKurNamai švęs 4 gimtadienį. Laukia dovanos, praėjusių metų įvertinimas ir, žinoma, nauji planai ir svajonės.

Ten Kur Pirmadienis (22) Ir viskas įsibėgėja!

Negaliu patikėti, kad nuo tada, kai garsiai parašiau apie būsimą knygą praėjo tik savaitė. Kaip taip greitai? Įvykių, sveikinimų, džiaugsmo, palaikymo ir darbų lavina užgriuvo taip, tarsi būtų laukusi, kada aš garsiai ir drąsiai apie kuriamą knygą pranešiu. Taigi nuo šiol, iki pat knygos pasirodymo Ten Kur Pirmadienis bus skirtas ataskaitoms, pasakojimams ir planams, susijusiems su knygos kūrimo procesu pasakoti. Keliaujam kartu!

Pirmiausia, kartu su fotografe Lina susitikome ir pasivaikščiojome po Karoliniškes. Turime bendraamžius vaikus, todėl kol jie (ne)miegojo vežimėliuose kalbėjome apie knygą, leidybą, idėjas ir planus. Jau šeštadienį kartu su Lina fotografome pirmuosius namus, kurių nuotraukos ir istorija bus knygoje. Ir nuotrauka yra iš šios fotosesijos, autorė Viktorija Kovriga dievinu.lt

Ketvirtadienį knygos planus aptarinėjome ir tobulinome kartu su Ugne. Kalbėjome apie namų remontą, senus, naujus daiktus ir sugalvojome kas dar be tekstų ir nuotraukų knygoje bus.


Nuo pačios pirmos minties apie knygą aš tvirtai žinojau, kad knygos leidimas bus savarankiškas. Man labai pasisekė, kad sutikau žmonių, kurie šį kelią jau nuėjo, todėl kiekvienas patarimas ir pagalba buvo ir yra aukso vertės. Tačiau, kad ir kiek patarimų jau gavau, viską vis tiek reikės sužinoti ir patirti savo kailiu. Šiandien kalbėsiuosi su dizaainere, kuri, kaip tikiuosi, imsis knygos maketavimo.

Dar yra reklama. Tiksliau žinios apie knygą skleidimas, jos reklamavimas. Be abejo, aš noriu, kad knyga pasiektų kuo daugiau žmonių, nes ruošiu ją naudingą, tokią, kokios Lietuvoje dar nėra. Bet, kaip mano pažįstami gali patvirtinti, apie marketingą ir reklamą aš žinau tik tiek, kiek žinau = mažai. Ir kiekvienas tekstas, kurį rašau ir rašysiu apie knygą yra tikras ir toks, kaip aš jaučiu,  be išvedžiojimų ir paslėptų triukų.

Ir be jokių įkalbinėjimų ir vilionių noriu paklausti Tavęs – ar nori prisidėti prie TenKurNamai knygos? Ieškau žmonių, smulkių verslininkų kuriančių daiktus ir dalykus namams, kurie norėtų būti knygos dalimi – būti paminėti kaip tie, kuriuos rekomenduoja TenKurNamai ir aš. Visas detales galime aptarti el.paštu, todėl labai laukiu laiškų adresu sigita (eta) tenkurnamai (taškas)lt 

Šią savaitę laukia dar daugiau fotografavimo, o birželio 2 turiu atiduoti teksto juodraštį paskutiniams pataisymams ir jis virs švarraščiu!!! Gražių paskutinių pavasario dienų!

 

Ten Kur Pirmadienis (21) Bus knyga!

Praėjusi savaitė buvo pilna smagių įvykių ir pažinčių, apie viską labai noriu papasakoti. Be abejo, didžiulis smagumas buvo TenKurNamai sukulentų dirbtuvės Kaune. Kiek šypsenų veiduose, kalbų apie augalus, jų vietą namuose, kaip laistyti, kada nelaistyti, ką vonioje auginti ir panašiai. Man buvo labai gera su visomis susitikti, susipažinti, apie mano mylimus augalus papasakoti. Laiką praleidau nuostabiai. Ačiū labai! Kaip po dirbtuvių kalbėjome su studijos Žali Burtai vadove Rūta, tikrai Kaune dar pasimatysim.

Jei nori, gali mane pasikviesti, atvažiuosiu su žemių maišais, sukulentais ir papasakosiu apie jų auginimo įdomybes. Susisiekti su manimi gali užpildžiusi kontaktų puslapyje esančia formą arba Facebook’e.


Kita didelė naujiena susijusi su besipildančia mano svajone ir darbu, kurį kasdien dirbu radusi laisvą minutę. Buvo labai nedrąsu apie tai pradėti kalbėti garsiai, nes iki šiol šia veikla dalinausi tik su keliais žmonėmis. Taigi.

TenKurNamai po poros mėnesių švęs 4 gimtadienį, o aš šį savaitgalį baigiau pirmosios savo knygos juodraštį. Taip juodraštis dar ne knyga, bet jei tyliai tyliai pasakysiu, kad pirmas planas buvo knygą išleisti jau pernai… Na, supranti :) Labai laukiau tos akimirkos, kai knyga bus ne tik mano galvoje, bet ir ant popieriaus, o į jos rengimą įsitrauks ir kiti žmonės. Taigi juodraštį dabar tobulinu, kartu su tekstu einame prie paskutinio, geriausio varianto. O šį savaitgalį fotografuosime pirmus svajonių namus, kurių šeimininkų istorija atsidurs knygoje.

Labai tikiuosi, kad tą dieną, kai laikysiu savo knygą rankose, galėsiu papasakoti apie visus pirmus kartus, kuriuos patyriau. Dabar galiu pasakyti tik tiek, kad knygos rašymas yra visai neromantiškas užsiėmimas. Bet tuomet, kada pradeda matytis rezultatas, darosi saldu saldu.

Buvo nedrąsu pradėti kalbėti garsiai, bet dabar jau kelio atgal nėra. Keliaujam link TenKurNamai knygos kartu?

Ten Kur Pirmadienis (20)

Sakot „Ir vėl pirmadienis?“, o aš sakau „Pagaliau pirmadienis!“. Pastaruoju metu mano savaitgaliai tokie intensyvūs, kad atėjus pirmadieniui, kai uždarau duris paskui į mokyklą einančius vaikus, net atsidūstu dėl namuose laukiančios ramybės. Kuri vis dėl to, tokia sąlyginė, kai lieku su 9 mėnesių Marija. Dėl tų instensyvių savaitgalių ir TenKurPirmadienis įrašai tapo retesni. Nes pirmadienį tik norisi atsipūsti ir įsivažiuoti į kitokį, ne savaitgalinį ritmą.

Šeštadienį mokiausi istorijų pasakojimo kartu su Viktorija Urbonaite, tinklaraščio Kregždynas autore ir nuostabia bičiule. (Kartais, kai pagalvoju kokie nuostabūs žmonės mane supa, nustembu: kaip čia aš atsidūriau tokioje puikioje kompanijoje?). Po dirbtuvių, vartydama užrašus randu parašyta BŪTI ATVIRU. Ir galvoju, kad šie pirmadienio įrašai ir yra būtent apie tai – apie mane be Instagram filtro (nors tie filtrai tikrai nėra blogai), apie mane, be pagražinimo ir nutylėjimo. Nors ištikrųjų, nėra čia nei ką pagražinti, nei ką nutylėti.

Mano gyvenimas, o gal labiau požiūris yra toks, net nežinau kaip pavadinti. Greičiausiai paprastesnis. Esu gyvenime ne kartą pavadinta p…iste todėl, kad man nerūpėjo dalykai, kurie rūpi kitiems, todėl, kad nekreipiu dėmesio į smulkmenas ir nesinervinu dėl mažai reikšmingų dalykų. Man tikrai rūpi. Bet tik tai kas svarbu ir reikšminga. Va todėl aš beveik niekada nerašau apie užknisančią buitį, neklausančius vaikus ar vyrą, kuris nedovanoja gėlių. Nes tai smulkmenos, mažai ką lemiančios mano gyvenime.

Buitis yra smulkmena, čia mes ją per daug sureikšminame. Tarnaujame daiktams, išpilame vandenį iš stiklinio virdulio, kad nebūtų kalkių nuosėdų (vis tiek būna). Lyginame džinsus ir kojines, todėl galime skųstis, kad turime kalną nelygintų skalbinių. Galvojame ką žmonės pasakys apie mūsų namus, nors mūsų namai turėtų rūpėti tik mums patiems.

Vaikai tam ir yra, kad (ne)klausytų, o tiksliau – bandytų tėvų ribas, mokytųsi derybų meno įkalbinėdami skirti daugiau laiko žaidimams kompiuteriu, ar negirdėdami prašymų, raginimų ir paliepimų, skrajotų padebesiais. Tik mums rinktis kaip reaguosime, ar skųsimės „tie vaikai neklauso ir negirdi“ ar  apsimesime skrydžių valdymo bokštu: „žemė kviečia kosmoso gyventojus, turime svarbų pranešimą“. Nes taip, kartais rodosi, kad vaikai gyvena kitoje planetoje.

Vyrai gėles dovanoja. Tomis progomis, kurios jiems atrodo svarbios. Ir kiekvienam vyrui tai yra skirtinga. Vienai žinomai moteriai vyras kiekvieną pirmadienį dovanoja puokštes. Tokia yra jų tradicija ir ji be galo graži.  Kitai mažiau žinomai moteriai vyras dovanoja gėles porą kartų metuose. Visais kitais kartais gėles nusiperku pati.

Va tokia atvira aš. Šį man lengvą pirmadienį. Gyvenimas priklauso nuo požiūrio į jį. O požiūrį keisti galima visada, nes pokyčiams tinkamas laikas yra DABAR. Lengvo pirmadienio! Jei yra atvirkščiai – keiskite požiūrį :)

Ten Kur Pirmadienis (19) Daiktų istorijos

Šiuo metu rašau didelės apimties tekstą. Jame vis kartojasi frazės „namų istorijos“, „daiktų istorijos“. Fotografavausi šio pirmadienio įrašo viršelio nuotraukai ir pagalvojau, kad netik daiktai, bet ir gėlės namuose turi savo istoriją.

Gėlę nuotraukoje, aš ir mano mama vadiname Ingutės mamos gėle. Nesiplėsiu kas yra Ingutė, bet istorija tokia, kad mirus jos mamai, daug Ingutės mamos gėlių atsirado pas mano mamą. O dabar ir pas mane. Taigi, Ingutės mamos gėlė šį pavasarį man padovanojo štai tokio grožio žiedą. Ir besidžiaugdama tokiu žiedu pagalvojau, kiek daiktų namuose mums primena kažkokius žmones?

Prieš Kalėdas visas savo lėkštes atidaviau tiems, kam jų labiau reikia, o mes kasdien valgome iš mano amžiną atilsį močiutės ilgus metus saugoto servizo. Kai tik ištekėjau, o močiutė buvo gyva, šį servizą ji vis bandė įsiūlyti. Sakė, turėsiu per šventes, geros lėkštės, tik imk, vaikeli, tik naudok. Neėmiau, tuo metu nauji daiktai atrodė daug geriau. Ir tik dabar, švęsdama kasdienybę ir valgydama iš močiutės tiek ilgai čėdyto, kaip ji sakydavo, servizo, tikiu, kad močiutės noras išpildytas. Jei žinotų, ji labai džiaugtųsi, kad tos lėkštės atsidūrė mano namuose.

Be abejo, aš turiu ir gyvus žmones primenančių ir mane džiuginančių daiktų. Jau beveik 15 metų auginu draceną, kurią visai mažą gavau dovanų savo 18 gimtadienio proga. Ji jau remia lubas pas sūnų kambaryje. Kaskart ją laistydama (arba kalbindama), prisimenu tą, kuris man šitą gėlę dovanojo. O kažkur pasamonėje – visos susijusios istorijos.

Mano svetainės sienos yra pačios tikriausios istorijų pasakotojos. Šiais metais ant jų sukabinau tik Lietuvos kūrėjų darbus. Kartais tos istorijos žinomos tik man pačiai. Kartais, tai istorijos – pamokos man. Kartais – tai naujos, smagios pažintys. Jaučiu, kad jau greit reiks skirti visškai atskirą, tik svetainėms skirtą įrašą tinklaraštyje.

Nesvarbu, ar žmonės yra tarp mūsų, ar jau niekada nesutiksime jų gyvų, mus supantys, su šiais žmonėmis susiję daiktai yra istorijų pasakotojai, prisiminimų saugotojai. Kokias istorijas pasakoja daiktai Tavo namuose?


Jau gegužės mėnesį kursime sukulentų kompozicijas KAUNE! 

REGISTRUOKIS!

Ten Kur Pirmadienis (18)

Šį pirmadienio įrašą rašau po šeštadienį vykusių Sukulentų kompozicijos kūrimo dirbtuvių. Manyje kunkuliuoja daugybė gerų emocijų, nes rytas tarp augalų ir smagių dirbtuvių dalyvių praėjo akimirksniu!

Važiuodamos po dirbtuvių namo kalbėjome su dukra apie laimę daryti tai kas patinka. Apie tai, kad smagu veikti gyvenime tai, ką pati sugalvoji. Man atrodo, kad ypač vaikus reikia supažindinti su įvairia veikla, kad augdami jie žinotų, kad gali veikti ką tik panorėję, kad jiems nebūtina „eiti į darbą“ tikrąja šių žodžių prasme. Bet ne apie vaikų auklėjimą noriu kalbėti šiandien.

Nepamenu ar straipsnyje, ar knygoje apie motyvaciją perskaičiau patarimą, kad reikia džiaugtis net mažomis savo pergalėmis. Tai aš ir džiaugiuosi. Parašau gerai skaitomą tekstą į tinklaraštį – pasidžiaugiu. Sulaukiu gero atsiliepimo apie mano veiklą – pasidžiaugiu. Bet žodžiais nenupasakosiu, kaip aš šokinėjau iš džiaugsmo, išlydėjusi dirbtuvių dalyves pro duris.

Pirmiausia džiaugiausi, kad dirbtuvės pavyko. Nes kiekvieną kartą, skelbdama naują renginį aš labai noriu, kad renginys pasisektų, kad susirinktų žmonės, kuriems bus įdomu tai, ką aš noriu papasakoti. Tai štai šį šeštadienį taip ir įvyko. Ir džiaugtis buvo dėl ko.

Dar, labai džiaugiausi, kad įvyko pats tikriausias apsikeitimas geromis emocijomis. Mano informaciją visos dirbtuvių dalyvės, rodos, gėrė į save. O aš atgal gavau begalinį džiaugsmą, pasakojimą, kad einant į dirbtuves ir pažintį su sukulentais „pilve skraidė drugeliai“ ir daugybę gerų emocijų.

Tai štai, drugeliai pilve skraido man ir skraidys kiekvieną kartą, kai prisiminsiu šokinėjimą iš džiaugsmo, kad mano sumanymas pavyko. Linkiu ir Tau, džiaugtis kiekviena, net maža pergale. Nes tik pastebėdami mažus dalykus, galima pasiekti didelių.

Kitos sukulentų dirbtuvės Kaune jau labai greitai, sek informaciją :))