Ten Kur Pirmadienis (19) Daiktų istorijos

Šiuo metu rašau didelės apimties tekstą. Jame vis kartojasi frazės „namų istorijos“, „daiktų istorijos“. Fotografavausi šio pirmadienio įrašo viršelio nuotraukai ir pagalvojau, kad netik daiktai, bet ir gėlės namuose turi savo istoriją.

Gėlę nuotraukoje, aš ir mano mama vadiname Ingutės mamos gėle. Nesiplėsiu kas yra Ingutė, bet istorija tokia, kad mirus jos mamai, daug Ingutės mamos gėlių atsirado pas mano mamą. O dabar ir pas mane. Taigi, Ingutės mamos gėlė šį pavasarį man padovanojo štai tokio grožio žiedą. Ir besidžiaugdama tokiu žiedu pagalvojau, kiek daiktų namuose mums primena kažkokius žmones?

Prieš Kalėdas visas savo lėkštes atidaviau tiems, kam jų labiau reikia, o mes kasdien valgome iš mano amžiną atilsį močiutės ilgus metus saugoto servizo. Kai tik ištekėjau, o močiutė buvo gyva, šį servizą ji vis bandė įsiūlyti. Sakė, turėsiu per šventes, geros lėkštės, tik imk, vaikeli, tik naudok. Neėmiau, tuo metu nauji daiktai atrodė daug geriau. Ir tik dabar, švęsdama kasdienybę ir valgydama iš močiutės tiek ilgai čėdyto, kaip ji sakydavo, servizo, tikiu, kad močiutės noras išpildytas. Jei žinotų, ji labai džiaugtųsi, kad tos lėkštės atsidūrė mano namuose.

Be abejo, aš turiu ir gyvus žmones primenančių ir mane džiuginančių daiktų. Jau beveik 15 metų auginu draceną, kurią visai mažą gavau dovanų savo 18 gimtadienio proga. Ji jau remia lubas pas sūnų kambaryje. Kaskart ją laistydama (arba kalbindama), prisimenu tą, kuris man šitą gėlę dovanojo. O kažkur pasamonėje – visos susijusios istorijos.

Mano svetainės sienos yra pačios tikriausios istorijų pasakotojos. Šiais metais ant jų sukabinau tik Lietuvos kūrėjų darbus. Kartais tos istorijos žinomos tik man pačiai. Kartais, tai istorijos – pamokos man. Kartais – tai naujos, smagios pažintys. Jaučiu, kad jau greit reiks skirti visškai atskirą, tik svetainėms skirtą įrašą tinklaraštyje.

Nesvarbu, ar žmonės yra tarp mūsų, ar jau niekada nesutiksime jų gyvų, mus supantys, su šiais žmonėmis susiję daiktai yra istorijų pasakotojai, prisiminimų saugotojai. Kokias istorijas pasakoja daiktai Tavo namuose?


Jau gegužės mėnesį kursime sukulentų kompozicijas KAUNE! 

REGISTRUOKIS!

Ten Kur Pirmadienis (18)

Šį pirmadienio įrašą rašau po šeštadienį vykusių Sukulentų kompozicijos kūrimo dirbtuvių. Manyje kunkuliuoja daugybė gerų emocijų, nes rytas tarp augalų ir smagių dirbtuvių dalyvių praėjo akimirksniu!

Važiuodamos po dirbtuvių namo kalbėjome su dukra apie laimę daryti tai kas patinka. Apie tai, kad smagu veikti gyvenime tai, ką pati sugalvoji. Man atrodo, kad ypač vaikus reikia supažindinti su įvairia veikla, kad augdami jie žinotų, kad gali veikti ką tik panorėję, kad jiems nebūtina „eiti į darbą“ tikrąja šių žodžių prasme. Bet ne apie vaikų auklėjimą noriu kalbėti šiandien.

Nepamenu ar straipsnyje, ar knygoje apie motyvaciją perskaičiau patarimą, kad reikia džiaugtis net mažomis savo pergalėmis. Tai aš ir džiaugiuosi. Parašau gerai skaitomą tekstą į tinklaraštį – pasidžiaugiu. Sulaukiu gero atsiliepimo apie mano veiklą – pasidžiaugiu. Bet žodžiais nenupasakosiu, kaip aš šokinėjau iš džiaugsmo, išlydėjusi dirbtuvių dalyves pro duris.

Pirmiausia džiaugiausi, kad dirbtuvės pavyko. Nes kiekvieną kartą, skelbdama naują renginį aš labai noriu, kad renginys pasisektų, kad susirinktų žmonės, kuriems bus įdomu tai, ką aš noriu papasakoti. Tai štai šį šeštadienį taip ir įvyko. Ir džiaugtis buvo dėl ko.

Dar, labai džiaugiausi, kad įvyko pats tikriausias apsikeitimas geromis emocijomis. Mano informaciją visos dirbtuvių dalyvės, rodos, gėrė į save. O aš atgal gavau begalinį džiaugsmą, pasakojimą, kad einant į dirbtuves ir pažintį su sukulentais „pilve skraidė drugeliai“ ir daugybę gerų emocijų.

Tai štai, drugeliai pilve skraido man ir skraidys kiekvieną kartą, kai prisiminsiu šokinėjimą iš džiaugsmo, kad mano sumanymas pavyko. Linkiu ir Tau, džiaugtis kiekviena, net maža pergale. Nes tik pastebėdami mažus dalykus, galima pasiekti didelių.

Kitos sukulentų dirbtuvės Kaune jau labai greitai, sek informaciją :))

Ten Kur Pirmadienis (17) Gyveni kaip patinka

Stumdau kasdien vežimą su miegančia Marija ir galvoju apie gyvenimą. Išties, pasivaikščiojimai su ja yra labai geras laikas pagalvoti, generuoti idėjas arb tiesiog paleisti mintis į visas puses.

Šį kartą turėjau laiko pagalvoti apie save. Ir apie tai, kokių tekstų galimai trūksta TenKurNamai. Su puikiosiomis kolegėmis rašome apie daugelį, su namais susijusių dalykų, sulaukiame ir pageidavimų arba draugiškų patarimų. Kartais klausome jų, dažniau klausome savo širdies.

TenKurNamai yra beveik 4 metų tinklarštis ir, neslėpsiu, daugelis dalykų, susijusių su tinklaraščio rašymu man pavyksta labai natūraliai. Visai neseniai supratau, kad jau radau savo authentic voice, minimą daugelyje kaip rašyti tinklaraštį straipsnių. Man dažniausiai labai gera, lengva bendrauti su tinklaraštį skaitančiomis ir skaitančiais. Ir štai susimasčiau, kodėl?

Rašydama TKN pasirinkau labai nuosaikią poziciją – ji yra užkoduota ir tinklaraščio pavadinime – Ten kur namai – gyveni kaip patinka. Pagavau save galvojant ir kalbant panašiai: „Kiekvienas turi kurti savo namus tokius, kokie pirmiausia patinka jam pačiam“ arba „Tvarka namuose yra labai individualus dalykas ir nėra vieno recepto, tinkančio visiems.“ Aš tikrai taip gavoju. Esu tikra, kad namai yra taip individualu, kaip tik gali būti. Ir kuriant savo namus, būtina atmesti visus „Ką žmonės pagalvos“ momentus ir daryti tik tai, dėl ko džiaugiasi Tavo – namų šeimininko širdis. Čia ir yra atsakymas – Ten Kur Namai yra universalių idėjų šaltinis.

Nei aš nei mano kolegės nesistengiame įpiršti savo nuomonės, aiškinti, kad daryk tik taip ir ne kitaip. Mes nesiūlome vieno, teisingo būdo. Nes kuriant SAVO namus, vieno gero ir visiems tinkančio būdo tiesiog nėra. Šioje srityje tiesiog negali būti jokio kategoriškumo.

Bet žinoma, tai nereiškia, kad viskas man patinka ir visiems dalykams aš pritariu. Tiesiog, labai sąmoningai pasirinkau neiti, mano manymu, lengviausiu, neigiamos nuomonės arba kontraveriškų dalykų išsakymo, keliu. Lengvai gali tapti diskusijų objektų, kai kalbi tik tai, kas yra blogai arba ne pagal tavo supratimą. Bet, akivaizdu, toks kelias ne mano ir ne TKN. Įdomumo dėlei (pačiai buvo įdomu)  bandžiau sugalvoti temų, kurios būtų su neigiamu prieskoniu, pavyzdžiui „10 priežasčių, kodėl virtuvė ir svetainė vienoje patalpoje yra labai nepraktiška ir nepatogu“. Ir daugiau nei 2 tokios temos man nesusigalvojo. Ir kas iš to, jei mes taip rašysime. Tau, skaitančiai, bus mažai naudos ir jokių idėjų Tavo namams, o ir mes, ieškodamos ką čia neigiamo apie namus parašyti išsisemsim greitai ir tapsim nuobodžios burbeklės. Antra neigiama tema galėtų būti „Kilimas ant sienos – atgyvena“, bet kaip gali taip rašyti, kai ant sienų kilimai atrodo labai gražiai – 1pavyzdys, 2pavyzdys.

Nes namai turi būti tokie, kokiuose gerai ir patogiai jaustumeisi Tu, tuose namuose gyvenantis. O mes čia TenKurNamai ir toliau siūlysime idėjas ir patarimus, kaip namuose gyventi įdomiai, jaukiai ir laimingai.

Kviečiu į Pasidaryk Pati|Sukulentai renginį Balandžio 8 dieną, šeštadienį 11 valandą GERI BLOGAI studijoje, Vilniuje. Čia yra visa reikalinga informacija.

 

Ten Kur Pirmadienis (16)

Sekmadienis buvo toks… (čia gali įrašyti pačius negražiausius žodžius). Daug nemalonių dalykų, kaip sako „lygioj vietoj“, dar viena proga paklausti mamos „o tau irgi taip buvo, kai pykdavaisi su manim“ ir šiaip, daug minčių naujų kilo apie buvimą mama, vaikų auklėjimą ir pan. Todėl džiaugiausi, kai jis baigėsi. Džiaugiausi trumpai, nes po sekmadienio „linksmybių“ (ne)miegojau naktį. Na, būna dienų, šiandien pirmadienis ir galima viską pradėti jei ne nuo pradžių, tai bent teisinga koja.

Puikia pirmadienio ir naujų pradžių proga, noriu pranešti, kad pagaliau normaliai veikia TenKurNamai Parduotuvė. Tiesa, jei rasi kokį nesklandumą, labai laukiu žinių, mažą ką, gal praleidau kažką.

Parduotuvėje kaip pavasarinis vėjas siaučia plakatų su katinais ir šuniu išpardavimas. Tuoj tuoj ten bus daugiau naujienų, kuriomis aš labai džiaugiuosi :) čia maža užuomina:

O kol kas parduotuvėje Tavęs laukia plakatai, kurie puikiai atrodys vaikų kambaryje, o vieną iš katinų aš mielai pakabinčiau darbo vietoje – pakeli akis ir įsivaizduoji, kad jis murkia :) kai turi dalykų, kuriuos gali kabinti ant sienos gali taip kaip aš pirmoje nuotrukoje – matuoti jiems vietą ant sienos :))

Dar tyliai tyliai šnabždu, kad sukulentų sodinimo dirbtuvės jau tuoj tuoj.. Todėl sek naujienas FB puslapyje ir sužinok apie jas pirma!

Gražaus pirmadienio! Manęs laukia mašinos remontas, šeima ir visi kiti svarbūs dalykai. Kaip kiekvieną savaitę :)

Ten Kur Pirmadienis (15)

Šiandien pabudau (buvau pažadinta) 4:30. Norėjau pamiegoti nors valandą ilgiau, bet neteko. Už tai dabar sėdžiu Gedimino prospekte esančioje kavinėje ir pirmą kartą per 7 su trupučiu mėnesių rašau be minties, kad tuoj reikės keltis ir eiti, panešioti, pamyluoti, pakelti, paduoti. Ačiū už tėvadienius, tam, kas juos sugalvojo. Mes juos išnaudojam pagal paskirtį :))

Stebėti kaip auga mažoji smagu, bet praėjusios savaitės pabaigoje pagavau save galvojant, kaip norėčiau kelių valandų sau, savo mintims. Dabar gi dažniausiai kiekvieną laisvesnę minutę gavoju, kuriu strategijas, net sapnuose rašau ir užsirašinėju.

Praėjusi savaitė buvo sunki ir dėl to, kad Marija turėjo temperatūros, kaip paaiškėjo vėliau – buvo tridienė karštinė, kuri, kai augini trečią vaiką yra juokas. O kai augo pirmoji, dėl aukštos temperatūros kvietėm greitąją. Dabar tik laukėm kas čia „išlįs“. Dar daug nešiojom kas tik galėjom, nes ant rankų jai patinka labiausiai.

Žinoma, didžiausias džiaugsmas (man) nukritus temperatūrai, buvo išėjimas į lauką. Ėjau ėjau, o programėlė telefone skaičiavo žingsnius ir kilometrus. Ėjau ir kitą dieną ir dar kitą. Labai gera klausyti kaip paukščiai sveikina pavasarį, vienur kitur jau žydi pavasarinės gėlės, o saulei pašvietus, net truputį karšta.

 

Ten Kur Pirmadienis (14) Ar Tu tiki stebuklais?

Pirmadienis, sako, viena sunkesnių savaitės dienų. Po savaitgalio atsipalaidavimo vėl įkrinti į rutiną, kuri ne visada džiuginanti. Rytas, pusryčiai, mokykla, darbas, namai ir žiūrėk jau vakaras atėjo. Ar pagauni save galvojant, kad nėra nei laiko nei noro svajoti, tikėtis ir tikėti?

Vakar, kartu su tūkstančiais žmonių mūsų šeima šurmuliavo Kaziuko mugėje. Kol vyriškoji šeimos pusė bandė paspirtuko galimybes sukdami ratus aplink Katedrą, mes su didžiąja dukra stumdėme vežimėlį, kuriame miegojo mažoji. Nuo Katedros nenutolome, nes aikštėje maloniai švietė saulė ir buvo daugiau erdvės, nei ten, kur žmonės dairėsi į mugės gėrybes.

Ant Stebuklo plytelės lipo vis nauji žmonės – šeimos su mažais vaikais, turistai, senjorų pora, vyras nešvariais džinsais ir suplyšusiais batais. Visuomenėje tokius, kaip jis,  žmones priimta vadinti „gražiu“ asocialaus žmogaus pavadinimu, o jei žodžių nesirinkti – tiesiog bomžais. Būtent jis patraukė mano dėmesį, todėl vaikštinėdama truputį atokiau, stebėjau jį ir stebėjausi. Grožėjausi, taip pat būtų tinkamas žodis.

Jis užlipo ant plytelės, pakėlė akis į dangų/katedros stogą/Šv. Kazimierą ir pradėjo kažką tyliai kalbėti. Galvoju, kad nėr labai mandagu stebėti žmogų TOKIĄ intymią akimirką (kiek intymumo gali būti miesto vidury?), todėl nusukau akis, ieškodama savo šeimynos. Kai vėl pažiūrėjau, jis jau sukosi aplink save tris kartus, sako, tik tada noras, sugalvotas ant Stebuklo plytelės, išsipildo. Atlikęs visą stebuklo ritualą jis nuėjo savo keliais, pro mugę, prekeivius, šeimas su vaikais, laimingus šunis. Nuėjo į savo gyvenimą, kuriame, tik galiu įsivaizduoti, niūrių akimirkų daugiau nei gražių. O aš likau apmastymuose.

Jei žmogus, gyvenantis visuomenės pakraštyje, greičiausiai dažnai išgeriantis, gal neturintis kur praleisti naktį ir labiau egzistuojantis, nei gyvenantis, tiki stebuklais, mes, kurių gyvenimas dažniausiai nepamatuojamai geresnis, kiekvieną dieną turime priimti kaip stebuklą. Rutina, kurią atneša kasdienybė, nemiegotos naktys, nesutarimai ir kamščiai gatvėje yra tik smulkmenos. Kartais toki nutikimai miesto vidury atveria kais ir pradedu galvoti ar geriau juoktis iš tokio žmogaus (dukra, kuri dauiau nei aš dairėsi aplink, sakė, kad buvo besijuokiančių), ar geriau imti pavyzdį? Tikėti, kad stebuklas įvyks. Tikėti stebuklais kasdienybėje. Kievienam stebuklai yra skirtingi. O tai, kad ryte pabundi, jau yra stebuklas! Stebuklingos savaitės!

Ten Kur Pirmadienis (13)

Šį pirmadienį man labai kirba noras surašyti tas mintis, kurios jau kelios savaitės neduoda ramybės. Apie vieno kalbėjimą – kito darymą, apie apkalbas ir konkurenciją.

Jau keletą metų labai stengiuosi vengti apkalbų. Nesakau, kad visada, pavyksta, kartais pasiduodu tam „kas padarė, ką padarė“ aptarimui, bet jau daug kartų įsitikinau, kad niekada negali žinoti situacijos, kurioje gyvena, dirba apkalbamas žmogus. Apkalbėti mažų mažiausiai yra negražu. O klausytis ant kito žmogaus pilamo purvo, kuo toliau, tuo nemaloniau… Išgirdusi apkalbas vis stengiuosi nukreipti kalbą į šoną, ieškoti apkalbamo žmogaus pliusų ar to, ko galima iš jo veiklos pasimokyti. Kartais lieku dėl to nesuprasta.

Kelios situacijos pastarosiomis savaitėmis man tik įrodė, kad visada visada reikia galvoti ką šneki. Ypač jei šneki apie savo šiandieninius konkurentus. Lietuva tokia maža ir, kaip teko girdėti, visi visus pažįsta ir visi visiems yra konkurentai. Bet būtent dėl to, kad gyvename mažoje rinkoje, niekada  negali žinoti, kada buvęs konkurentas taps partneriu ar kolega. Gal tas, kurį vakar apkalbėjai, šiandien pasidalins žinia apie tai, koks esi įdomus?

Siūlau apkalbas ir kitų smerkimą ar menkinimą keisti į konstruktyvius pokalbius apie tai, ko galima pasimokyti iš tų, kuriuos labiausiai norisi apkalbėti. Jei jų veikla kelia kažkokių prieštaringų jausmų, pasigilink, kodėl. Gal jiems sekasi geriau? Gal jie veikia tai, ką norėtum Tu? Gal Tu gali būti jiems naudinga? Galų gale, kaip jaustumeisi, jei žinotum, kad apie Tave kalba taip?

Šį trečiadienį pasimatykime Sėkmės žurnalo pristatyme Vilniuje. Kalbėsiu apie dėkingumą ir sėkmę.

p.s. Nuotraukoje – pro mūsų miegamojo langą matomos statybos, kurias aš kartais apkalbu…