Kitoks svajonių žemėlapis: čia galėtų būti tavo svajonės nuotrauka

 

Pristatau šįkart Tau du kart asmeninį tekstą: pirmiausia – apie savo pirmą kartą su TKN, dar kaip skaitytojos, o antriausia – savo asmeninių draugų istoriją, kuri su visu tuo susijusi ir kuri baigėsi kaip Disnėjaus filmuose geriesiems veikėjams – išsipildymu ir karalyste.  Teksto karieta bus kinkyta mano taip mėgstamu arkliuku – interviu. O dėl ko verta važiuoti kartu iki galo: jei tik norėsi, susikrausi visokio inspiracinio kraičio ir genealiai paprastą idėją SVAJONIŲ ŽEMĖLAPIUI KITAIP.
 
TKN man stipriai asocijavosi su vienu įrašu, kuris buvo ir pirmoji mano pažintis su tinklaraščiu – tai 2013 metų prieškalėdinis Sigitos pasakojimas, kaip susikurti Svajonių žemėlapį ir jos patirtis tai išbandant. Visaip bandau perkratyti atmintį, kaip aš prisikapsčiau iki šio įrašo – niekaip neįsivaizduoju, bet kad jis buvo vienintelis ir giliai man įsiminęs, bei susitapatinęs su tiklaraščiu ilgam, tai tikrai. Šį faktą paminėjau ir Sigitai mūsų debiutinio susitikimo dėl prisijungimo prie tinklaraščio rašymo, metu. Jai teko nuoširdžiai nustebti, kokį tekstą aš paminėjau. Tai štai, perskaičiusi, kaip reikia pasigaminti svajonių žemėlapį, aš :
  1. labai susižavėjau ir sakiau: aišku, kad man irgi reikia, darysiu!;
  2. periodiškai, iš kalbos išėjus apie tikslų/planų/svajonių aktualizavimą, ryšį su pasąmone ir panašiomis temomis kalbant su draugėmis, vis sakydavau: aš žinau, ką gali išbandyti, tau reikia, būtinai pasidaryk tokį žemėlapį, ir nusiųsdavau nuorodą į TKN įrašą;
  3. esu iki blogumo prezicizikė maksimalistė, tad gyvenau su nuostata, jog mano žemėlapiui netiks žurnalų iškarpos, nes taip konkrečiai, kaip aš noriu nurodyti savo svajonės simbolį, ir, galų gale, tiksliausių visais kitais požiūriais į pasamonę ir visatą paleistinų paveikslėlių, kurie man atneštų taip laukiamus rezultatus, aš juose nerasiu. Pati 9 langų sistema man, struktūravimo šalininkei, buvo priimtina, bet į tai aš žiūrėjau be galo smulkmeniškai ir kiekvieną langelį norėjau užpildyti kruopščiai iš’google’intais paveikslėliais. Per tą laiką esu pradėjusi rinki gal tris folder’ius su kiekviename jų esančiais 9 folder’iukais (nes juk laikas ėjo, svajonės irgi nedreifavo), kurių nė viena nuotrauka nepasiekė popieriaus lapo.
  4. yra 3 tęsinys. Aš niekada nepasidariau svajonių žemėlapio, kuriuo taip žavėjausi ir siekiau užkrėsti drauges, gal ir pati sau kaskart norėdama įteigti ir įspirti į minštąją, kad imčiausi pagaliau veikti. Tas nuodugnumas niekur nenuvedė, nes visus vakarus, kai ieškojau paveikslėlių, pavargusi nuo savo maksimalizmo sustodavau, paskęstavau tobulų paveikslėlių ir formuluočių klampynėje ir užmigdavau ir be žvirblio rankoj, ir su briedžiu girioj.
 
Tai, jog kažką noriu padaryti taip gerai, ir man tai tampa taip svarbu, jog iš viso negaliu nei pradėti, nei padaryti net ir įpusėjusi dėl desperatiško tobulumo vaikymosi, man labai būdinga įvairiose situacijose. Žinau, jog yra daugiau tokio tipo asmenybių, jei tai – Tu, tikiuosi šis įrašas tave šio to pamokys ir nesunkiai padarysi vieną-du-tris paprastus, o svarbiausia, pagaliau – konstruktyvius sprendimus.
 
Na ką, sukomplikavusi situaciją dėl savo Svajonių žemėlapio, tačiau siuntinėjusi nuorodą su širdingomis rekomendacijomis, šių metų žiemą iš draugės Elenos gavau žinutę:
“ <…> pameni, kai man rašei, jog reikia pasidėti paveikslėlius su svajonėmis? Tai po mūsų pokalbio pasidėjau vieną. Dabar jau galiu pasakyti, kad YES-we-did-it!. Pavasarį ar vasarą kviesim svečiuotis mūsų sodyboje kaime prie Ignalinos. <…> Svajojom, svajojom, dirbom, dirbom, ir pagaliau – yra! O tuo metu, kai paveikslėlį pasidėjau ANT KOMPO DARBALAUKIO, tai atrodė, kad jau nieko čia mums nesigaus”.
 
Ant darbalaukio (?!) Keliamės į interviu, kur kalbinu autorę apie jos pačios “išradimo” istoriją ir jau nuimtą svajonių derlių.
 
Elena, kodėl nepasidarei (ar pasidarei ir tokią?) pilnos Svajonių žemėlapio versijos ir jį suinterpretavai savaip? Kaip ten viskas buvo su tuo kompiuterio ekrano paveikslėliu?
 
Labai reikėjo šito klausimo, nes kai paklausei, ar norėčiau atsakyti į keletą klausimų apie tą darbalaukį, sutikau, o po to galvoju – pala, taigi tai visai ne svajonių žemėlapis…. Na, bent jau ne toks, kokį pateikia TKN ar daugelis kitų internete randamų šaltinių. Bet čia labai apie mane. Tai, kas tinka kitiems, nebūtinai prilimpa man, tačiau jei idėja atrodo labai verta dėmesio, ją adaptuoju. Svajonių žemėlapį pagal „normalią“, pilną schemą esu bandžiusi daryti ne kartą, labai jau jie man gražūs, bet vis pristigdavo kažkokio cinkelio. Lyg ne apie mane čia būtų.
 
Paauglystėje paprasčiausiai gaudydavau žvaigždes ir joms įkandin šnibždėdavau visokiausius norus, bet gi visi žinom, kaip tos žvaigždės krenta – blykst ir nėra. O jei esi nepasiruošęs, tai staigiai ir nesugalvosi… Aš lėtai mąstau, tiksliau, svajoju lėtai. Tada turėjau taktiką: sugalvojau vieną konkretų norą ir visada jį nešiodavausi užantyje. Jei tik žvaigždė blykst – aš jau ir sakau mintyse tą patį norą. Pastiprinimui ir į visokias „stebuklingas“ vietas tą patį norą nešdavausi. Stebuklingas – kabutėse, nes iš esmės, stebuklinga akimirka ar vieta yra tada, kai supranti, ko nori, ir imi to siekti. Net jei tai atrodo absoliučiai beprotiška.
 
Apie šitą svajonę ir darbalaukį. Su vyru važiuodami kur nors į ilgesnes keliones dažnai pasvajodavom apie savo sodybą kaime, atokiau nuo žmonių, kur galėtume pirštus į žemę suleisti arba bimbinėti ir nieko nedaryti, jei taip norėsis. Vis dairydavomės į kitų žmonių sodybas, apleistus namukus ir kalbėdavome, ko norėtume, ką sodintume ir t.t. Ir štai atėjo tas momentas, kai aš lyg atsistojau ant slenksčio, kai arba imuosi veiksmų, arba palieku viską stalčiuje. Niekas neliepė, nevertė, o vidinis jausmas buvo toks, kad nėra kur dėtis.
 
Tuomet buvau pradėjusi rašyti tinklaraštį, kuriam turėjau skirtą specialų, storą sąsiuvinį, ten sugriūdavo visokios idėjos: nešlifuotos, kelių žodžių frazės ir pan. O po to iš jų išsirutuliodavo veiklos ir parašyti tekstai. Ir tada aš tame sąsiuvinyje vieną iš skyrelių paskyriau svajonėms, užrašiau keletą punkčiukų. Vienas iš jų – sodyba.
 
Po kurio laiko pasižymėjau ir žingsnius, kuriuos reikia daryti. Pasitariau su vyru, permečiau akimis skelbimus, akis užkliuvo už kažkokio straipsnio viename iš dienraščių apie sodybas, panaršiau internete apie tai, į ką atkreipti dėmesį, vėl paieškojau skelbimų. Taip kokius keletą mėnesių. Ir štai vieną dieną radau patrauklų: kaina milžiniška, bet galima būtų svarstyti. Susitarėm, nuvažiavom pažiūrėti, pradėjom domėtis, bet nieko neišėjo. Būtume nusipirkę tuntą problemų už daugybę pinigų. Grįžę palikom ramybėje visą šią temą. Užgriuvo kasdienybė.
 
Kažkuriądien mane rado tekstas apie vienos šeimos išsikraustymą į kažkur toli toli ir jo esmė buvo, kad moteris baisiai siaubingai užsinorėjo gyventi kažkur, kur šilta, prie vandens, užsidėjo ant darbalaukio nuotrauką su kažikokia trobele ir po kurio laiko jie jau gyveno taip, kaip svajojo. Nusišypsojau ir toliau gyvenau. Bet juk niekas nevyksta be priežasties: visi sutikti žmonės, tekstai ir įvykiai palieka mumyse kažką, kad ir neženklų pėdsaką, ir po minutės mes jau esam kitokie, nei buvom prieš tą minutę.
 
Tuomet laukiausi, turėjau laisvo laiko, gulėdavau arba tipinėdavau po namus, net vyrui nesakiau, kad vėl pasidairau skelbimų. Pasižymėdavau vieną-kitą. O tada, savaitės bėgyje, užgriuvo, kitaip pavadinti negaliu, mane iš skirtingų pusių informacija ir pokalbiai apie svajones, minčių galią ir t.t. Tada vieną vakarą sėdau ir susiradau namuko nuotrauką, užsidėjau ją ant darbalaukio.
 
1
 
Pačiai nejauku buvo kitą dieną atsidaryti ir pamatyti tą namuką. Nejauku, nes ką aš čia dabar darau? Ir žiauriai smagu – tai oficialu. Aš vėl ieškau namuko, aš to noriu, net jei vyras sakys, jog dar palaukim (tuo metu jį slėgė darbai, galva ir taip buvo perkaitusi). Lyg kitom akim peržiūrėjau išsaugotus skelbimus ir vieną atradau.
 
Buvo žiauriai šaltos žiemos dienos, tokios, kai automobiliai kai kam neužsivedė. Vaikus nuvežėm į darželį ir nuvažiavom apžiūrėti sodybos. Aš ten važiuodama jau žinojau, kad jei vyrui patiks – bus mūsų. Tiesiog vidinis jausmas toks buvo. O šaltis beprotiškas, mašinos langai apšarmoję, išlipom – viskas spindi lyg pasakoj, išsitraukiau fotoaparatą, nusimoviau vienas pirštines iš dvejų ir šiek tiek paklampojau per pusnis į sodo pusę. Kvapą net užėmė, kaip viskas pagal pasvajojimus. Grįžom namo, aš to namuko nuotrauką – iškart ant darbalaukio – ir tariamės.
 
2
3
4
 
Na va, dabar jau renkam obuolius savam sode. Tiesa, tai dar žvalgybinis obuolių rinkimas. Daug vaismedžių teks išpjauti, daug krūmų išgenėti. Bet dabar jau dėliojamės darbus. Norėjome neiščiustytos sodybos, kad patys ją kurtume, tai dabar jau pasiraitojom rankoves. Darbo dešimčiai metų į priekį nusimato. O jei palengva, tai ir ilgiau būsim užsiėmę. Stebuklai gali įvykti, bet turi įdėti pastangų, padaryti tam tikrus žingsnius pats. Na, kad ir surasti savo svajonę iliustruojantį piešinuką.
5
 
Kaip sukonkretinai ir išrinkai vieną svajonę, kuri keliaus ant darbalaukio? Gal kitos nugulė kitur ir kitais būdais? Ar čia veikė prioriteto principas?
 
Taip, svajonių buvo ne viena. Esu surašiusi visas į sąsiuvinį ir kiekvieną vakarą ar rytą atsiverčiu jį ir pasitikrinu, ar tikrai to noriu, kas pakito, ką pasiekiau, kai ką papildau. Čia lyg kokia malda. Kiti tai vadintų savitaiga ar dar kokiu programavimu. Bet esmės tai nekeičia. Manau, kad viena svajonė gali būti labai stipri, tačiau turėti tik ją vieną man atrodo lyg ir nepadoru: žmogaus gyvenimas yra labai įvairialypis, begalėje vaidmenų, kuriuos jis atlieka, gali ir turi būti to, ko norėtųsi pasiekti, turėti, sukurti ir t.t. Kadangi tinklaraštį jau rašiau ir tas reikalas ėjosi sava vaga, kitos svajos dar buvo kaip žali obuoliukai, o šitoji jau buvo tiek apkalbėta su vyru, tiek mintyse išvoliota, išvartaliota ir sunokus, kad būtent ji be jokių abejonių ir keliavo ant darbalaukio. Jaučiau, kad jai reikia kito palaikymo lygio.
 
Ar paprasta buvo rasti svajonę atstovaujantį vaizdinį? Kaip laviravai pasirinkime tarp sukonkretinimo ir abstraktumo, atrinkdama nuotrauką/paveikslėlį?
 
Rinkausi ne itin preciziškai, norėjau, kad tai būtų namukas ir sodas arba kažkas žalio aplink. Net ir dairydamiesi sodybos neskyrėm didelio dėmesio namo išvaizdai. Bendro jausmo norėjosi. Dabar žiūriu į tąpirmąją nutrauką ir suvokiu, kad išsirinkom tikrai kažką labai panašaus tam vaizdui. Ir susimąstau. Turbūt mano lietuvių kalbos mokytoja buvo teisi sakydama, jog mumyse visas mūsų gyvenimas jau įrašytas, tik reikės palaukti, kol atsivers reikiamas puslapis. O gal būtent taip mes prisišaukiam visus įvykius ir potyrius? Jei taip, tuomet reikia būti labai atsargiems su žodžiais ir mintimis.
 
6
 
Ar žiūrėdama į paveikslėlį ribodavai kokias nors dvejones, nukreiptas svajonės linkme? Ar paveikslėlis disciplinuodavo tikėjimą?
 
Pastarasis variantas. Nors kai tik užsidėjau paveikslėlį, jau minėjau – buvo nejauku. Toks lyg patvirtinimas sau didelės svajonės ir nuo to dydžio truputį šiurpoka. Juk galėjom gyventi ir taip, kaip buvo – ramiai, butuke, nuvažiuoji pas tėvus, obuolių prisiskinti ir viskas. Žmonės taip ir daro: daug kalba apie gyvenimo kaime privalumus, bet nesiima to įgyvendinti. O čia aš jau žengiu žingsnį, kuris, jaučiu, veda į kitokią būtį.
 
Ar tavo darbalaukio vaizdas sudomino namiškius (o gal ne tik juos), jiems kilo klausimų? Magėjo papasakoti, koks tai užmanymas, ar veikiau – laikyti paslaptyje?
 
Kadangi turiu asmeninį kompiuterį, tai nelabai kas į jį kiša nosį. Bet sūnus yra klausęs – kieno tai namas? Vaikai labai smalsūs. Atsakiau, kad nepažįstu tų žmonių, tai tik namukas, kuris man patiko. Jei kyla klausimas, kodėl jam nepapasakojau apie visą idėją, tai atsakysiu trumpai – vaikai ne tik smalsūs, bet ir plepūs, o aš apie svajones nesu linkusi kalbėti. Su vyru svajojome, ta svajonė buvo tik mūsų. Apie planus kažką pirkti mano broliui prasitarėme tik tada, kai jau buvom sutarę važiuoti pasižiūrėti pirmojo sklypo: norėjom, kad važiuotų kartu ir padėtų susigaudyti tame, ką pamatysim. Jis gerokai už mane vyresnis ir jo patirtis mums buvo ypatingai svarbi, o žvilgsnis ir patarimai – vertingi. Tėvai sužinojo tada, kai jau nusprendėme pirkti, o draugai tik tada, kai jau sutvarkėm visus pirkimo dokumentus ir oficialiai įgijom sodybą. Tiesą sakant, kai kurie tolimesni draugai ir dabar turbūt nežino.
 
Nors tikiu ir tuo, kad norą/svajonę reikia pasakyti garsiai, nes ją gali išgirsti tas, kuris prisidės prie jos įgyvendinimo, tačiau taip pat baiminuosi, kad jei daug plepėsi apie svajones, pasijusi jas jau įgyvendinęs ir nieko nebedarysi. Mokslininkai yra kažkaip taip suformulavę ir aš tuo tikiu. Nes tikrai yra žmonių, kurie daug kalba, bet taip niekada nieko ir nesiima rimčiau padaryti. Be to, dar yra ir netikėtų pavyduolių, kurie gal ir nesugadins viso reikalo, bet kažkokią juodą katę paleis iš užančio. Kam to reikia? Nei man – svajojančiai, nei jiems – besigriaužiantiems.
 
Kaip greitai ši praktika davė vaisių?
 
Nuo nuotraukos uždėjimo ant darbalaukio iki sodybos įsigijimo praėjo turbūt pora-trejetas mėnesių. O visas rimto svajojimo procesas truko apie 6-8 mėnesius.
 
Ar esi paplatinusi šią idėja savo rate toliau ir gal žinai, kad ji dar kam nors atnešė kokių konkrečių laimėjimų?
 
Žinau apie Indrės nuotrauką ant darbo stalo su arkliu :) (aut. ne nuotrauka, ten stovi du žirgų modeliai, kaip kokie alaviniai kareivėliai – vieną dieną aš vėl jodinėsiu J) Taip pat esu pasakojusi apie šį sąmoningą svajojimo procesą vienai draugei. Ir dar vyrui. Šiaip apie svajones ir kad jų siekiu palaipsniui (nekonkretizuojant proceso) esu kalbėjusi dar su keletu žmonių, kurie linkę tai girdėti, nes tikrai ne kiekvienam gali pasakoti apie svajonių galią.
 
Ar ekrane jau tupi ir pildymosi laukia kitas paveikslėlis?
 
Kaip tik šiandien užsidėjau naują. Nes stipriai pajutau, kad to reikia. Tikiu, kad jei tikrai labai nori, rasi ir būdą, kaip tai padaryti. Arba atsiranda kažkas, kas padeda veiksmu, mintimi, paraginimu… 
 
Tada, kai tik Elena man parašė tą viršuje cituotą žinutę, jos išradimas, kaip paprastai pritaikė svajonių žemėlapio versijos modelį sau, man pasirodė bemaž revoliucingas: svajonių žemėlapis gali būti skaitmeninis, nereikės nieko spausdintis, Indre, daryk tokį! Ir, kaip manote, ar aš rinkausi Elenos kelią? Ne… aš nusibraižiau grafinį devynlangį (atitinkantį mano darbinio kompiuterio ekrano rezoliuciją pikselis į pikselį) baltame Photoshopo lange ir pradėjau iš naujo peržiūrinėti savo folder’ius su folder’iukais, ieškoti tinkamiausių svajonių vaizdų. Galvojau: na, dabar tai jau bus kietai, daug efektyviau (aukštesnis tubulumo lygmuo), juk šmėžuos kasdien po akim, nereikia po pagalve ar lova laikyt, bus gerai!
 
Porą paveikslėlių iškirpau, “įklijavau”. Ieškodama darnių santykių simbolio, pagal rekomendaciją simbolių žinyne – dviejų ančių – vaizduose su jų porūšiais ir tekančio/netekančio vandens diskursuose taip užlūžau, kad…(!@#^^*!)  Taip, taip, žinau, jau nuspėjai, viskas baigėsi tendencingai: žemėlapio nebaigiau, nes net mano mintys man pasirodė neišieškotos ir nepakankamos. “Viskas arba nieko” charakteris mane palieka su “nieko”. Pikta, sunku ir apmaudu. Tiek pikta, kad dabar jau aš pasidariau taip, kaip Elena. Turiu tris įenginius su ekranais: darbinį, stacionarų kompiuterį – jame jau po ikonom kuris laikas šviečia konkreti svajonė su man labai aiškiu simboliu, gal ir ne pagal kokias nors kompetetingas rytų ar lietuvių mitologijas, bet man ten viskas aišku – paprasta nuotrauka, bet prioritetiškai – svarbiausia. Grafinė, paveiki, mane įtikinanti afirmacija, mantra, žinutė sąmonei (aš ir su šita deruosi) ir pasąmonei. Pagaliau. Palieku veikti. Artimiausiu metu parinksiu po svajonę planšetei ir telefono ekranams. O kam jiems tinginiauti?
 
Kiekvieno istorija sava, ir gerai Elena sako: mokyti svajoti gali tik norinčius mokytis, o tu jau priskaitei iki paskutinės pastraipos, tai Tave raginu iš visos širdies ir visų plaučių: pabandyk svajoti ar visa popierine metodika, kurią aprašė ir mane čia taip atgynė Sigita, o gal tau pavyktų tai padaryti man nepavykusiu tokiu pat, tik skaitmeniniu būdu, kuris, vis dar tikiu, yra labai geras, bet Elenos atstovaujamą sprendimą, tai be kita ko –  išbandyk būtinai ir neatidėliok.
 
Telefonas, planšetė, kompiuteris: į juos pažiūrį dosniai skaitlingą kartų kiekį per dieną, tegul visa tai atlieka kilnų darbą su pasąmone ir nuveda artimiausiu keliu. Vietoj veikų, šeimos nuotraukų (sutinku, gražu, intymu ir sąžininga jais gerėtis, bet dažniau atsidaryk telefono nuotraukų aplanką, bus ir kiekybiškai, ir kokybiškai, dar produktyvesnis žestas), pievų, dangoraižių, saulėlydžio iš buvusios kelionės ar tradicinių operacinės sistemos wallpaper produktų pasiūlos, ĮGALINK SVAJONĘ, žiūrėk pirmyn, nebe atgal.
 
 
Elena rašo tinklaraštį Su Vaikais
Visos nuotraukos – Elenos asmeninio archyvo.
Titulinė, mano paturbinta, iš interneto platybių.
 
Paskelbta$ sPažymėta$ s