Kempingai Lenkijoje. Į ką atkreipti dėmesį norint išsirinkti geriausią?

Važiuodami iš kelionės po Lenkiją namo, su vyru aptarinėjome įspūdžius, aplankytus kempingus ir apie tai ko mums pritrūko, o kas buvo labai gerai. Pirmas įspūdis – kempingų daug ir įvairiausių, bet labiausiai jie pritaikyti keliautojams iš Vakarų Europos, vyresnio amžiaus poroms, iš Skandinavijos, Vokietijos, Nyderlandų, Belgijos ir t.t. Mes pastebėjome tendenciją, kad su vaikais keliauja žmonės iš mūsų kraštų – Šiaurės ir Rytų Europos. Esam tikri, kad tokių keliautojų tik daugės, nes kelionės kemperiu populiarėja. Nuomojantys kemperius užsakymus kitam sezonui priima dar nesibaigus šiai vasarai, o peržvelgus skelbimus radome daugybę parduodamų kemperių.

Taigi, pirmiausia mes pasigedome pramogų vaikams. Krokuvoje kempinge buvo maža mažutėlė vaikų žaidimų aikštelė prie konteinerių, kempingo kampe. Daugiau pramogų vaikams buvo Torunėje, o Tarnuvas yra mūsų kelionės favoritas tik dėl sutapimo –  miesto vandens parko už kempingo tvoros.

Geras kempingas pagal mūsų šeimą

  • Tvarkinga aplinka: nupjauta žolė, geras  privažiavimas, šiukšliadėžės ir konteineriai, kemperio wc ir panašūs dalykai.
  • Pramogos vaikams.
  • Rami aplinka – jokių girtaujančių ir švenčiančių šalia. Kai važiuoji visą dieną, naktį mažiausiai norisi klausytis dainų ir garsaus kvatojimo.
  • Švarūs ir tvarkingi dušai. Geriausia, jei kiekvienas dušas turi vandens surinkimo skylę, nes pvz Sopote, visas vanduo subegdavo į žemiausią dušo patalpos vietą – kampinį dušą, tas kuris ten maudydavosi, turėdavo stovėti kitų besimaudančių vandenyje.
  • Švarūs ir tvarkingi WC. Daugelyje kempingų WC tikrai yra tvarkingi, yra tualetinio popieriaus, valytojos valo ir prižiūri tvarką kas kelios valandos.
  • Atskira vieta indams plauti.

Mūsų aplankyti kempingai Lenkijoje

Surašiau viską ta tvarka, kuria mes lankėmės. Visus kempingus radome Google, rinkdamiesi skaitėmė komentarus ir žiūrėjom kiek žvaigždučių kempingas įvertintas. Taip jau gavosi, kad pirmasis kempingas, kuriame apsistojome buvo Liubline. Čia yra jo nuoroda Google. Jei Liubline ieškosite kempingo pavadinimu Graf Marina, tai panašu, kad čia tas pats, nes žemėlapyje nurodytoje vietoje mes jokio kempingo nematėme. Rekomenduoju aplink Liubliną ieškoti mažesnio, tikėtina tvarkingesnio kempingo.

Į Tarnuvą važiuoti sugalvojome ekspromtu, nenorėdami vėl nakvoti Liublino kempinge ir likome ten papildomai nakvynei. Mums taip labai ten patiko. Šalia vietų kemperiams kempinge Pod Jabloniami yra namukai ir viešbutis su puikiu restoranu. Dušai ir WC labai tvarkingi ir yra net virtuvėlė maisto gaminimui, ko kitur nematėme. Ten sutikome ir įdomiausią kemperį per visą mūsų kelionę :)

 

Krokuvos kempingas Smok didžiausias, kuriame buvome apsistoję, jame sutikome daugiausia draugiškų žmonių, jame geriausiai jautėsi bendrystės nuotaiką. Tokia, mus vienija vienodas keliavimo būdas, nuotaika. Smok labai rekomenduoju keliaujantiems į Krokuvą. Nuo jo į miesto centrą važiuoja autobusai. Jei planuojate pirkti bilietėlį autobuse iš vairuotojo, turėkite pinigus be grąžos, nes bus kaip man :)

Torunėje kempingas taip pat labai tvarkingas. Truputį nepatiko tik tai, kad, rodos, aplink buvo labai daug pašalinių žmonių. Restorane šalia – gimtadienio šventė, nameliuose – pramogos iki ryto.

Sopote gyvenome prie pat jūros esančiame kempinge. Kaip rašiau aukščiau – nepatiko man ten tik dušas. Sezono įkarštyje žmonių daug, dalį dienų, kol buvome, kempingas buvo perpildytas. Sopot34 kempinge galima gyventi nameliuose, palapinėse ir savo kemperiuose. Tvarkinga ir saugu, man pasirodė, kad kempingas yra visai naujas, veikiantis gal porą metų, arba neseniai atnaujintas. Tiesa, bevaikščiodama mačiau ir kitą kempingą – senesnį, didesnį, jaukesnį. Kiek įžiūrėjau pro tvorą – dušai ir WC tvarkinguose pastatuose. Nuojauta sako, kad antrasis kempingas būtų panašus avo nuotaika į kempingą Krokuvoje.

Paskutinis kempingas, kuriame apsistojome pusiaukelėje namo – gražiame mieste Elk. Kempingas tik 6 (jei neklystu) vietų, už tvoros – ežeras ir miesto paplūdimys. Vaikams pramogų nėra pačiame kempinge nėra, bet yra šalia riedlenčių parkas, o paėjus toliau ir vaikų žaidimų aikštelė.

Smagiausia keliaujant kemperiu, kad ir kur nuvyktum, kad ir kokioje vietoje apsistotum, esi beveik kaip namuose – pusryčiauji ką nori ir kada nori, miegi savo pataluose ir esi savo laiko šeimininkas. Linkiu gerų kelionių, labai tikiuosi, kad mano patarimai padės išsirinkti geriausią nakvynės vietą Lenkijoje.

 

 

Kemperiu po Lenkiją su vaikais. Liublinas-Tarnuvas-Krokuva-Torunė-Sopotas-Elkas

Pirmiausia turiu prisipažinti, kad šitos kelionės nenorejau, bijojau ir visiškai netryškau entuziazmu į ją vykti. Kai mano vyras pasiūlė keliauti su kemperiu iki pačios paskutinės minutės galvoje sukosi mintys kaip mums seksis keliauti su vaikais, ypač mažąją. Drąsos nepridėjo ir birželį 6 valandas trukusi mano ir visų vaikų kelionė iš Palangos į Vilnių. Kad noras sumažėtų visiškai, kelios dienos prieš kelionę perskaičiau straipsnį apie tai, kad mažiems vaikams geriausia yra pastovumas, namų aplinka, o ne kažkokios kelionės, kur susimaišo ritmas, padaugėja įspūdžių, mažo vaiko nervinė sistema su viskuo nesusitvarko, vaikas tampa irzlus ir gali net susirgti. Nieko keisto, kad kelionės aš visiškai nelaukiau.

Po to, kai iš Palangos važiavau 6 valandas, pirminį planą važiuoti į Čekiją, Karlowy Wary ir Praha, pakeiteme į kelionė po Lenkiją. Be jokio konkretaus plano kur. Neva, arčiau, trumpiau važiuoti, mažiau pavargsime, o jei ką… galėsime apsisukti ir važiuoti namo.

Liublinas ir Tarnuvas

Pirmą dieną nuvažiavome iki Liublino, su vienu sustojimu Augustave. Niekada nestokite Augustave, jei norisi papietauti, jau antrą sykį mes padarome tokią klaidą. Normalių kavinių ten nėra. Kai sakau normali, turiu omenyje tokių, kur tik pamačius kyla mintis – va čia, einame, valgome. Kaip ir pirmą kartą, kai važiavome namo iš Stebuklų kelionės, Augustave maistą pirkome parduotuvėje ir valgėme mašinoje. Maistas keliaujant su vaikais labai svarbu, nes sotūs vaikai lygu sukalbami vaikai. Tada galima eiti ir tyrinėti, pažinti ir sužinoti. Nes pilvuko negraužia alkio kirminas :)

Liubliną ir kempingą, kuriame ketinome apsistoti, pasiekėme vakarop. Kempingo aplinka nesužavėjo visiškai – netvarkinga teritorija, jokios virtuvelės, normalių dušų ir WC. O naktį dar ir triukšminga kompanija, kuri, kaip supratome buvo kempingo prižiūrėtojai. Tiesa, buvome pasivaikščioti prie ežero, saulėlydis buvo nuostabus. Ryte palikome kempingą su mintimi grįžti, bet dienos eigoje savo planus koregavome ir dėl to tik džiaugėmės.

Liublino senamiestis gražus, bet apleistas. Kaip visada tokiuose miestuose mane apima noras viską renovuoti, prikelti praėjusiais laikais buvusią didybę. Tas jausmas nepaleido visą kelionę. Taip pat man buvo atradimas, kad Lenkijoje kiekvienas miestukas turi senamiestį, dažnai net Viduramžius menantį. Šis atradimas labai patiko.

Paklajoję Liublino gatvelėmis, pasižvalgėme į miestą iš aukšto bokšto, aplankėme muziejų, kuris man pasirodė panašus į nacionalinę dailės galeriją – su senovės rakandais, tautiniais kostiumais ir senaisiais amatais ekspozicijose, po skanių pietų dar migdėm Mariją vežime ir planavome grįžti į tą patį, mums nepatikusį kempingą. Apsigalvojom. Suradome kempingą Tarnuve ir nusprendėme važiuoti ten. Nepasigailėjome.

Kelionė kemperiu todėl gera, kad pats gali reguliuoti savo kelionės greitį, atstumus, nakvynės vietas ir laiką, kurį praleisi viename ar kitame mieste. Tarnuvas (Tarnow) mums labai patiko – tvarkingas, nedidelis miestas su gražiu senamiesčiu, nuostabiu parku su daugybe veiklų vaikams, labai tvarkingas kempingas (apie kempingus paruošiu atskirą įrašą), skanus maistas, o svarbiausia – vandens pramogų parkas už kempingo tvoros. Pastarasis dalykas labai patiko mūsų vaikams, todėl ėjome visi, maudėmės ilgai, net Marijos negalėjome iš vandens ištraukti. Nuotraukoje – seniausias namas Tarnuve, statytas XV amžiuje.

Krokuva, Aušvicas, Veličkų druskos kasyklos

Krokuvoje ir aplink ją ketinome aplankyti ir Aušvicą ir druskų kasyklas. Nepamatėm nieko. Tik šiame mieste pasijuto mūsų kelionės neplanavimo trūkumas – bilietus galėjome įsigyti internetu, nebūtų reikėję stovėti eilėse.

Prie druskų kasyklų eilės milžiniškos, lyg ir nusprendėm palaukti, bet laukdami išgirdome, kad ekskursijos trukmė – 3 valandos. Susižvalgėm su vyru ir nusprendėm, kad Marija tikrai tikrai per maža tokiai ekskursijai. Panašiai buvo ir Aušvice. Negalėjome ramiai vaikščioti, nes Marija, kaip buvom planavę, nemiegojo, ant rankų būti nenorėjo. Pastovėjome, pagalvojome apie beprasmes aukas ir apsisukome nusprendę grįžti, kai aplinkybės bus kitokios. Šį kelionės momentą galėčiau išskirti kaip vienintelį minusą. Toliau viskas tik geriau ir smagiau.

Krokuvoje apsistojome labai visų išgirtame kempinge Smok. jokiame kitame kempinge per visą kelionę tokios draugiškos, bendryste persmelktos atmosferos nepatyrėme.  Skyrėme vieną dieną Krokuvos senamiesčio tyrinėjimui, Vavelio piliai (į vidų nėjome, dėl eilių prie bilietų ir Marijos). Krokuva manęs nesužavėjo. Turistų daug, turistams skirtų niekučių dar daugiau, laiko atrasti kažką man įdomaus buvo mažoka. Tiesiog taip, užsidėjom pliusiuką, kad buvom ir keliavome toliau.

Nuostabioji Torunė

Torunės kempingas, kuriame apsistojome, yra kitoje upės pusėje, nei visas senamiestis, todėl atvažiavę senamiesčio mes nematėm. Dalis šeimynos išėjo į vandens parką nusiplauti kelionės dulkių (kempingo svečiai gauna papildomą valandą nemokamai), o mes su Marija ėjome pasivaikščioti. Jau eidama įspūdingu metaliniu tiltu per upę aš aikčiojau. Tokį įspūdį man padarė senieji Torunės miesto mūrai. Didingas, galingas, labai gražus, elegantiškas, draugiškas, šis miestas man paliko didžiulį įspūdį ir patiko labiausiai iš visų, kuriuose lankėmės šioje kelionėje.

FB ir Instagram’e sulaukiau klausimų ar ragavome įžymiųjų Torunės meduolių. Neragavom, net nenufotografavom. Čia viskas dėl to, kad kelionei nesiruošėm ir nežinojom, kad tie meduoliai tokie įžymūs. Tiesa, jie labai gražūs, visokiais raštais išmarginti. Labiau nei meduoliai mane sužavėjo seni namai ir atviri jų kiemai, bei laiptinės. Kai gali užeiti, žiūrinėti, lipti laiptais ir galvoti, kiek žmonių lipo jais prieš mane.

Sopotas

O po Torunės ir senovinių mūrų – prie jūros! Nesame mėgėjai gulinėti paplūdymyje, todėl Sopote daug vaikšiojome. Nenoriu lyginti lietuviško ir lenkiško pajūrio nei vieno naudai, nes Palangoje atostogauju kasmet ir ji man labai patinka. Sopotas ir Gdanskas taip pat labai patiko ir mielai sugrįžčiau ten ilgesnėms atostogoms. Paplūdimiai tvarkingi, daug veiklos mėgstantiems vandens sportą, galima stebėti iš uosto išplaukiančius laivus, maitinti žuvėdras, maudytis. Na, nieko labai išskirtinio. Pajūris, kurortas ir tiek.

Elkas

Šį miestą prie ežero radoem atsitiktinai, ieškodami gerai įvertinto kempingo pusiaukelėje tarp pajūrio ir namų. Labai džiaugėmės ten apsistoję. Ežeras su puikiu paplūdymiu – už empingo tvoros, pasivaikšiojimui puikiausias takas palei ežero pakrantę. Galėčiau šį miestą palyginti su Druskininkais. Labai tvarkinga, labai gražu. Keliaujant kemperiu tikrai verta čia sustoti bent jau grįžtant namo.

 


Kelionė kemperiu patiko labai labai mums visiems. Važiuodamas namo vyras prisipažino manęs, kad reikės iš pusiaukelės važiuoti namo. Taip buvau su savo nenorėjimu važiuoti jį išgasdinus :) Jei nebūtų reikėję atiduoti išnuomoto kemperio, aš būčiau keliavusi dar savaitę, ilgiau pabuvusi Torunėje, prie jūros ir paskutiniame mūsų aplankytame mieste Elke.

Kemperį nuomavome kemperiukai.lt Labai rekomenduoju juos, kemperis buvo tvarkingas, nieko netrūko ir viskas buvo gerai. Nuoaidos už reklamą negavau :)

Greitai parašysiu atskirai apie kiekvieną mūsų aplankytą kempingą ir savo patirtį juos renkantis.

Kaip išsirinkti butą per Airbnb.com. Mūsų atostogų Berlyne patirtis

Kelionės su vaikais yra kitokios, nei kelionės tik su antra puse, ar su drauge. Joms reikia labiau pasiruošti, keliaudamas turi taikytis prie vaikų ritmo ir gyvenamąją vietą turi rinktis tokią, kokia bus patogi vaikams. Per visą mūsų kelionių istoriją mes esame gyvenę įvairiose vietose. Todėl patirties kur geriausia mūsų šeimai, o kur daugiau niekada negyventume turiu pakankamai. Galiu drąsiai sakyti, kad Berlyno butas, taip mes vadiname savo laikinus namus Berlyne, labai ženkliai prisidėjo prie mūsų kelionės sėkmės.

Gyvenimo kelionėse patirtis

Niekada negyvenčiau viešbutyje, taip kaip darėme pirmoje didelėje mūsų šeimos kelionėje į Paryžių. Visų pirma dėl kainos, viešbutyje, ypač priklausančiame pasauliniam tinklui (mes gyvenome Novotel) keturiese gyventi yra brangu. Ir nepatogu. Viešbutyje negali gaminti valgyti, viešbučio kambaryje mažai vietos. Dabar, su trimis vaikais viešbučio kaina, jaučiu, dar labiau išaugtų.

Tikrai rinkčiausi hostelį, ypač tokį kaip Danijoje, kur gyvenome mūsų Siurprizų kelionės metu. Skirtas šeimoms, šis hostelis buvo pilnas pramogų vaikams, virtuvėje galėjome gaminti valgyti, o dušą ir WC turėjome savo kambaryje. Taip pat gyvenčiau hostelyje, kuriame gyvenome Taline – miesto centras, gera kaina ir tvarka patalpose man labai patiko.

Labiausiai man patinka gyventi butuose. Turi tarsi savo namus svečioje šalyje ir tai leidžia pasijausti truputį vietiniu. Pirmą kartą gyvenimą bute išbandžiau Italijoje, kur taip gyvenome su pussesere, tiesa, ten nuomavomės tik kambarį, o virtuvė ir vonia buvo bendros su kitais buto gyventojais. Pirmą kartą su šeima kelioninį butą išbandėme viešėdami Berlyne pirmą kartą, vėliau gyvenome labai jaukiame bute Italijoje, Bergamo. Visas anksčiau paminėtas vietas rasdavau booking.com pagalba. Nei karto nenusivyliau.

Airbnb Berlyne

Pastarąjai kelionei į Berlyną nusprendžiau išbandyti visiškai kitą gyvenamosios vietos paieškų platformą Airbnb.com Apie per šią platformą nuomojamą butą Vilniuje, jau esame rašę TenKurNamai. Prisipažinsiu, anksčiau mane gasdindavo tai, kad gyvensiu ne nuomai skirtuose, o žmonių namuose. Pasirodo, visai be reikalo.

Kur gyventi Berlyne pradėjau ieškoti iškart, kai nupirkau skrydžio bilietus. Airbnb.com yra įvairiausių variantų, galima rinktis pagal tenkinančią kainą, vietą mieste ar kitus parametrus. Man reikėjo patogaus buto mūsų visai šeimai. Turėjau konkrečius reikalavimus, pagal juos ir rinkausi kur gyventi. Mums reikėjo: plačios lovos, kad tilptume kartu su Marija ir atskirų lovų dideliems vaikams, virtuvės, kur galėtume pusryčiauti ir vakarieniauti. Pirmiausia buvau išsirinkusi įdomų variantą, lyg ir atitinkantį visus reikalavimus – butą, kuris įrengtas buvusios nedidelės parduotuvės patalpose. Nepasirinkome jo tik todėl, kad laipioti su Marija į miegamąjį, įrengtą antresolėje pasirodė rizikinga. Nors buto vaizdas tikrai puikus.

Atmetusi viliojantį, bet truputį netinkantį variantą, dar peržiūrėjusi daug butų, loftų ir kitų patalpų išsirinkau puikų butą, ramiame Friedenau rajone (nors apie rajonus daugiau sužinojau tik būdama Berlyne). Ištiesų, mane užbūrė nuotraukose pamatytas kampelis kūdikiui, Marija atostogaudama praleido labai daug laiko. Taigi, nesuklydau.

Mūsų bute buvo puiki virtuvė, plati lova (tik man truputį per kietas čiužinys), atskiros lovos vaikams. Viskas kaip ir norėjau. Daugiau buto nuotraukų gali rasti buto Berlyne Airbnb puslapyje. Deja, butas šiuo metu nenuomojamas ir nutoraukų pamatyti nepavyks. Gyvenome, džiaugėmės ir darėme selfius ant veidrodinio šaldytuvo :))

Kaip išsirinkti gyvenamąją vietą kelionei per Airbnb?

  • Žinok ko nori. Aiškiai suformuluok reikalavimus butui, viešbučiui, hosteliui.
  • Skaityk atsiliepimus. Ypač ten, kur nuomą yra iš žmonių žmonėms. Atsiliepimuose dažniausiai rasi daug teisybės. Todėl rinkdamasi gyvenamąją vietą kelionei išnagrinėk jau gyvenusių ten įspūdžius, nuomones. Dažniausiai, jei kas nepatiko žmonės drąsiai apie tai šneka.
  • Bendrauk su būsto savininku. Per Aibnb gali tiesiogiai susirašinėti su būsto savininku. Dažniausiai jie geranoriškai pataria kaip atvykti iki buto iš oro uosto. Mūsų buto šeimininkas išsiklausinėjo vaikų amžiaus.
  • Ieškok įdomių variantų, kitokių namų, nei turi Lietuvoje. Būtent kelionėse gali pabandyti gyvenimą lofte, senamiestyje, pusrūsyje, ar mano minėtoje buvusioje parduotuvėje.

Ir dar…

Mažos dovanėlės stiprina draugystę. Atvykę į svečius, radome nuostabaus skonio šokolado. Ir laišką, parašyta pusiau lietuviškai (smagus sutapimas, pasirodo, viena iš buto šeiminkių – lietuvė). Išvykdami palikome pavasarinių gėlių. Žinoma, taip elgtis nėra privaloma, bet man smagu palikti dėkingumo ženklą žmonėms, kurie man buvo malonūs.

Kokia Tavo kelionių patirtis? Kur renkiesi gyventi, jei keliauji su vaikais?

Maroko skoniai

Jau praėjo beveik mėnuo, kai grįžome iš savo trečiosios kelionės po Maroką. Galvojau, tikrai parvešime saulės kuprinėse pavasariui, bet galinėjimąsis su žiema vis dar intensyvus. Kas man visada pakelia nuotaiką? Skanūs pusryčiai, kava, šviežių sulčių stiklinė. Tikiuos, jau supranti, kad norėdama praskaidrinti dieną ir Tau, rašysiu apie maistą. Maroko maistą.

Maroko skoniai

Dėliodama visus savo prisiminimus, susijusius su skoniais ir kvapais Maroke, jaučiu, kaip vertinu tai, ką patyriau, supratau toje šalyje – gaminti kartu, ragauti ir dalintis maistu yra vertybė. Maistas – tai bendravimo forma. Per tuos tris kartus Maroke kartu su vietiniais gaminome nerealiausiose vietose – su piemenukais pilies griuvėsiuose, su pirkliais vidury turgaus ant jų kilimų troškinome tadžiną, asiliuku į kaimą jojome, kad vietinio draugo tetos mums pagamintų tradicinį kuskusą, paplūdimyje žvejo namelyje klausėmes radijo ir mirkėme duoną į alyvuogių aliejų, gėrėme arbatą, o kiek dar kartų buvome žmonių namuose. Dėkoju už kiekvieną pakvietimą prisijungti, nes taip aš pažinau Maroką, tie skoniai ir vaizdai įstrigo giliai ir visam.

Maroko skoniaiMaroko skoniai

Pusryčiai Maroke

Kur bebūčiau, pusryčiai man yra esminis dienos valgymas. O Maroke juos gali gauti pačius pačiausius. Labai rekomeduoju valgyti vietinėse kavinėse, ypač, jei jose gausu žmonių ir staliukai yra lauke, tai gausi dvigubą malonumą – ir rytinės saulės bei bundančio miesto ar kaimo vaizdų, bei gero maisto. Ir būtinai turėk laiko, nes pusryčiai šioje šalyje yra labai gausūs – štai vieni jų, kurie nutiko man. Už 30 dirhamų (t.y. beveik 3 eu) mėgavausi šviežiomis apelsinų sultimis (jokie marokietiški pusryčiai be jų nepraeina), kava su pienu (karštą gėrimą galima rinktis – kava ar arbata), pora blynelių, karšta marokietiška duona ir keturių rūšių pamirkymais  – sviestu, riešutų sviestu, džemu, alyvuogių arba arganų aliejumi, pabaigoje patiekiama natūralaus jogurto stiklinė. Šiuos pusryčius įveikinėjome beveik porą valandų. Neprailgo. Beje, katinai Maroke yra kiekvienoje kavinėje, tad nenustebk, jei valgant tau kas palei kojas pradės murkti, ar kaip mums, įšoks per vidurį krėslo ir kėsinsis į tavo pusryčius.

IMG_4599IMG_4266

Pietūs

Aš pasakoju tik apie ragautą maistą. Ir dabar noriu pristatyti savo favoritą marokietiškoje virtuvėje – tadžiną. Tai specialiame inde bene porą valandų troškinamas patiekalas: gali būti žuvies, vištienos, daržovių. Patiekiamas  tame pačiame inde, ką tik nukeltame nuo ugnies. Dedamas vidury stalo, žmonių akyse atidengiamas, prie jo patiekiama marokietiška duona (man tai skaniausia duona pasaulyje) ir valgoma rankomis, gnybiant duonos ir su ja kabinant patiekalo. Turistams visada atneša šakutes, bet rekomenduoju, nors kartą pamėginti valgyti tradiciniu būdu. Maisto skonis kelioliką kartų gardesnis tampa. Pamenu, po pirmos kelionės grįžus į Lietuvą buvo labai sunku įprasti vėl valgyti su įrankiais. Tadžinų įvairovė nenupasakojama, o šiemet ragavau patį geriausią, kurio receptu pasidalinsiu šio įrašo pabaigoje. Vištienos tadžinas su džiovintais vaisiais, svogūnais, medumi ir čili.
tajin

Iš tradicinių patiekalų pamėgome ir kuskusą. Penktadienis marokiečiams yra šio patiekalo ir šeimos susibūrimo, maldos diena. Patiekalas įdomus, nes gaminamas taip pat specialiame inde garuose. Pagrindas yra nesmulkintos manų kruopos, o jos gardinamos būtinai septynių daržovių pagardu. Šis patiekalas priviliodavo netgi mūsų vaikus, čia jau jie gaudavo šaukštus.

mirleft

Jei valgai žuvį, tai Marokas yra ta šalis, kurioje jos gali gauti šviežiausios ir geriausiai paruoštos. Essaouiroje yra uostas, kuriame sukasi ne tik turistų minios, bet ir būriai žuvėdrų bei kačių. Ten pasivaikščiojęs, esi kviečiamas ragauti žuvies, pats renkiesi, kokios norėsi, tavo akyse ją pasveria ir nešasi į virtuvę gaminti, o tu jau sėdies prie staliuko ir mėgaujies vandenyno vaizdais, keliaujančių muzikantų melodijomis.

trecias

Desertai

Šioje šalyje gali ne tik iki soties prisilepinti saulės spinduliuose, valgyti skaniausius patiekalus, tave čia būtinai pagaus noras  ragauti desertus. Jau vien vitrinos kokio įspūdingumo, kokio gražumo ir estetiškumo tie pyragai, pyragaičiai, kimšti vaisiai ar ledai. Nebūtina eiti į kepyklėlę, kad gautum šito gėrio. Egzistuoja Maroke tokie pardavėjai, kurie su saldumynų  vagonėliais visada vakarop išslenka į aikštes ir gundo tave skoniais ir vaizdais : ) Tik nuo valios priklauso, kaip baigsis tavo vakaras.

12716132_10208712696552460_7800388213888806682_oledai

Mano šeimai pačiu pagrindiniu desertu Maroke tapo vaisiai: bananai, obuoliai, kriaušės, braškės, avokadai, apelsinai. Visada švieži, prinokę. Į kiekvieną pasivaikščiojimą kuprinėn dėdavomės šio gėrio bei vandens. Sekmadieniais Essaouiroje už medinos vykdavo didžiausias turgus, į kurį vyras ėjo tiek sekmadienių, kiek gyvenome tame mieste. Paskutinį sykį daržovės ir vaisiai buvo sunkūs, tad grįžti teko su arklių karieta ; )

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Tikiuos, mano pajusti skoniai paskatins ir Tave kada nors nuvykti į Maroką. O  jei jau buvai, pasidalink skaniausiais atsiminimais.

O štai pabaigai  žadėtas saldžiosios vištienos receptas,kuriuo pasidalino mūsų mėgstamiausio restoranėlio Essaouiroje šefas Yassine. Tik iškart paminėsiu, jog čia gramų ir tikslumų nėra, jie gamina jausdami, džiovintus vaisius ima saujomis, prieskonius ir medų šaukteliais, tad nebijok ir Tu improvizuoti:

Reikės. Vištienos, džiovintų vaisių po saujelę: figų, abrikosų, razinų ir dž.slyvų, mėlynųjų svogūnų, prieskonių mišinio (man jį padarė šefas): juodieji pipirai, kardamonas, imbieras, cinamonas, ciberžolė, malta kalendra, alyvuogių aliejaus, druskos, medaus.

Eiga: nuplautus džiovintus vaisius, supjaustytus svogūnus ir vištieną sumaišome su prieskoniais ir druska, užpilame nemažu kiekiu alyvuogių aliejaus ir paliekame pusvalandžiui šaldytuve. Tada imame trokšintuvą, visą turinį beriame į jį ir troškiname 30 – 45 min. pabaigoje dedame medų, išmaišome ir išjungiame. Skanaus.

Jokiu būdu į šį trokšinį nepilkite vandens, viskas turi išsitroškinti savo sultyse ir aliejuje.

Daugiau apie Maroką:

Interjero stilių ABC. Marokietiškas interjero stilius

Pasidaryk Pati. Namų kvapai marokietišku stiliumi

Keturios savaitės su vaikais saulės nubučiuotame Maroke

Susipažink: Svečių namų Maroke įkūrėja Agnė

 

Keturios savaitės su vaikais saulės nubučiuotame Maroke

Tie, kas pažįsta mano šeimą, sutikę dažnai klausia – „Tai kur jūs dabar gyvenat?“, „Kur vėl keliavot?“. Atsisėdus rašyti tekstą, supratau kodėl. Mudu su vyru, prieš sukurdami šeimą, turėjome neįtikėtiną  dviejų mėnesių kelionę su palapine Ispanijoje ir Maroke.

Gimus dukrai Upei, judėti norėjosi taip pat stipriai, o gamtos ir skirtingų kultūrų trauka kuteno padus. Kai dukrai sukako aštuoni mėnesiai, išnuomuojome savo butą neterminuotam laikui, išsikraustėme gyventi į sodą Nemenčinės miškuose, suplanavom visam artėjančiam šaltajam sezonui išskristi į Kanarų salas. Prieš tai pasitestavom, kokia mes komanda kelyje, tad dvi savaites praleidome Slovakijoje, keliavome automobiliu. Būdami Kanaruose manėme, kad matome Afrikos krantus horizonte, Maroko prisiminimai atgijo, ir prisišaukė mus antram vizitui. Pusmetis praskriejo neįtikėtinai, bet į Lietuvą visada norisi, čia namai.

Marokas su vaikais

Grįžę įsikūrėme jau 50km už Vilniaus, mano vaikystės kaime. Antros dukros Mingailės gimimas sugrąžino mus į sostinę. Lygiai prieš metus, kai Mingailei sukako vieneri, pavasarį pasitikti sugalvojome Gruzijoje. Dešimties dienų intensyvi kelionė su mažamečiais vaikais buvo super sėkmingas projektas. Todėl nebesvarstydami, ar pavyks, šiemet sau Kalėdoms padovanojome bilietus mėnesiui į Maroką. Sakysi, kokie nuobodūs – Marokas trečią sykį. Bet pirmas, kaip keturių šeimai. Tad koks tas pirmas svajonių ketverto mėnesis Maroke? Ar Tau jau smalsu? Tikiuos.

seimyna

Pasiruošimas

Mūsų šeima visada keliauja savarankiškai, viską – nuo skrydžių paieškos iki gyvenimo vietos, dėliojamės patys.  Aš dažniausiai surandu bilietus ir sudedu daiktus, visa kita gula ant mano vyro Ugniaus pečių. Per tiek kartų Maroke jau atradome savo mėgstamas vietas. Šalis yra labai didelė ir įvairi, joje gali leistis į dykumą, kopti į kalnus, leisti laiką berberų kaimuose ar man nesuvokiamo dydžio didmiesčiuose, plaukioti banglente vandenyne, mokytis pas amatininkus, muzikos mokytojus.

Mes ieškojome visai šeimai tinkančio varianto, tad pirmą savaitę planavome apsistoti šalies pietuose esančiame Mirleft miestelyje, kurį rekomenduojame visiems, kas tik mums rašo ir klausia  – „Ką aplankyti Maroke?“. Tai turėjo būti gera stotelė visiems apšilti, vaikams susigyventi su šalimi, jos ritmu, žmonėmis. Antras ir svarbiausias kelionės tikslas buvo uostas Essaouira, kuriam galėjome skirti net tris savaites savo laiko. Abejose vietose jau turėjome kontaktų iš praeitų kelionių, todėl buvome ramūs ir nei vienos nakvynės neužsisakinėjom iš anksto.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kelyje. Ką turėti vaikams

Žinojome, kad laukia penki tūkstančiai kilometrų į vieną pusę. Tam reikėjo poros lėktuvų su dviejų naktų tarpu Frankfurte. Ir net atskridus į Marakešą, tai nebuvo mūsų kelionės tikslas. Todėl Mirleftą, išvažiavę iš namų Vilniuje antradienį, pasiekėme tik penktadienio naktį. O vaikai nuolatos klausė, tai kur tas Marokas?

Kad klausimai nesikartotų dažnai, buvome paruošę specialią kuprinę vaikams, į kurią leidome įsidėti mėgstamų knygelių paskaitymui; be konkurencijos buvo pasirinktos dvi „Kakės Makės“, knygelė apie traukinukus „Grundukų nuotykiai“ ir žaislai. Tad į turinį sutilpo dar ir visi turimi poniai, vienaragiai, dvi lėlės, o aš įdėjau penalą su spalvinimo ir piešimo priemonėmis, po dvi piešimo ir užduotėlių knygeles. Keliauti sekėsi puikiai. Didžiavausi savo dukromis nuolatos, jos kartais pasirodė esančios išvermingesnės už savo mamą :)

 

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Mirleft

Man šis miestelis asocijuojasi su gausybe paplūdimių, nuostabiu oru, pirmadieniniu turgumi, ypatingai smalsiais ir draugiškais vietiniais gyventojais. Tik būdami čia,  kartu su vietiniais gaminome jų tradicinius patiekalus tajin ir kuskusą, ne kartą buvome kviečiame į svečius, gėrėme arbatą paveikslų galerijoje, papuošalų gamintojo krautuvėlėje, kilimų pardavėjų oazėje ant žemės vidury turgaus :)

Vandenynas

Vaikus čia visi myli, tad neskaičiuoju, kiek kartų mergaitės buvo vaišinamos riešutukais gatvės prekeivio, kiek sausainiukų pakišo drūta tetulė, ar kiek žirnių, bananų, mėtų, pardavėjas įdėjo papildomai, perkant turguje. Vietiniai sako „Mirleft, never left“, tokio jausmo būta visus kartus, čia grįžti norisi, ir, atrodo, reikia.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Essaouira

Neabejoju, kad šis uostas traukia daugelį keliautojų. Mano, kaip tinklaraščio bendraautorės, būsimos interjero dekoratorės tikslai šiam kartui Maroke buvo konkretūs: inspiracijos paieškos, galerijų lankymas, amatininkų darbai, maistas, receptai, kvapai, ir pažintys bei istorijos.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Ugnius, štai, jau prieš trejus metus atrado savąją Essaouirą – gnawa muzikos lopšį. Todėl jis skyrė laiko muzikos pamokoms, o jo nuostabus mokytojas Saddik net kelis sykius kvietė visą mūsų šeimą pietauti. Čia, net ir gyvendami varganomis sąlygomis, jie kviečia tave į svečius ir nori pasidalinti savo maistu ir laiku su tavimi. O gamina marokiečių vyrai fantastiškai.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Jaučiau, kad pasirinkome teisingai ir vaikų atžvilgiu. Čia Upė ir Mingailė galėjo vaikytis Essaouiros kates, puoštis suknelėmis, eiti į miesto paplūdimį, ragauti pačių skaniausių itališkų naminių ledų, pusryčiams gauti marokietiškų arba prancūziškų blynelių. Patyrė merginos ir „damiškų“ procedūrų – viena pirmųjų buvo chna laikinos tatuiruotės ant rankų, antroji – matuotis žiedus kartu su manimi pas sacharietį pirklį :) Matau, kad turėsiu gerą skonį turinčias patarėjas.

Asiliukai

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Mergaitėms mūsų kompanija, tikėtina, kad buvo pakankamai pabodusi per tiek savaičių, todėl svečiai iš Vilniaus – Mantas ir Gabrielė – mūsų namuose buvo sutikti su ovacijomis ir džiaugsmu. Mingailė rytais netgi stengdavosi įsliūkinti į jų lovą poguliui, pašnekesiui, istorijai.

su Mantu

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Keliavimo pliusai vaikams

Su vaikais keliauti rekomenduoju visomis norimomis kryptimis, nes tai yra pasaulio pažinimo vadovėlis, praktikos ir užduočių knyga vienu metu. Mingailė po kelionės nustebino savo senelius raiškiu kalbėjimu, minčių dėstymu, O kaip kitaip, jei dvejų metų vaikas patiria tokią šalį ir jos kultūrą pirmą kartą – jam kyla daug klausimų, tėvai ieško tiek pat atsakymų, visi keičiamės pastebėjimais ir žodžiais tarpusavyje, taip turtiname mažųjų žodyną. Upė pradėjo domėtis užsienio kalbomis.“ Ačiū “ jau moka pasakyti ir rusiškai, angliškai, arabiškai. Kalbamės, jog norėtų eiti mokytis anglų kalbos į kokią mokyklėlę. O labiausiai sujaudinęs mane pokytis – jog grįžusios namo, Upė bučiavo sienas, o Mingailė nenorėjo išlipti iš savo žaislų stalčiaus. Namų ilgesys, ką bepridursi.

su akiniais

Štai tiek mergaitiško Upės (4m) ir Mingailės (2m) Maroko. Gal ir Tu planuoji keliauti po šią šalį? Gal turi klausimų? Mielai atsakyčiau, pasidalinčiau.

Daugiau apie Maroką:
Interjero stilių ABC. Marokietiškas interjero stilius

Pasidaryk Pati. Namų kvapai marokietišku stiliumi

Keturios savaitės su vaikais saulės nubučiuotame Maroke

Susipažink: Svečių namų Maroke įkūrėja Agnė

Maroko skoniai
 

Susipažink: Svečių namų Maroke įkūrėja Agnė

Lietuvių yra visame pasaulyje. Tai dar kartą patvirtina Donatos pažintis su Agne, kuri puoselėja svečių namus Maroke ir laukia ten svečių iš viso pasaulio. Ar Tu jau suplanavai atostogas Maroke?


 

Prieš pat išvykdama trečiam vizitui į Maroką, į TenKurNamai pasižadėjau, jog sulauksi trijų tekstų apie šią šalį Iki Agnės svečių namų Dar Sabon Essaouiros uoste atvedė tinklas. Tokį reiškinį Maroke aprašo rašytojas Tahir Shah, kurio knygos apie šią šalį yra tikri įkvėpimo šaltiniai keliauti. Sausio pabaigoje, dieną prieš kelionę, Vilniuje mus aplankė draugė, kuri būtinai norėjo padovanoti vaikams kalėdines dovanas (šventiniu laikotarpiu susitikti nepavyko). Ji žinojo, jog kažkuriam Maroko mieste prie vandenyno gyvena Agnė ir turi jaukius svečių namus.temomis: maistas, tekstilė, keliavimas su vaikais. Taip suplanavom su Sigita. Bet nujaučiau, jog gali nutikti nesuplanuotų istorijų. Viena iš jų, itin nekantraudama, noriu pasidalinti šiandien.

Iki Agnės svečių namų Dar Sabon Maroko Essaouiros uoste atvedė tinklas. Tokį reiškinį Maroke aprašo rašytojas Tahir Shah, kurio knygos apie šią šalį yra tikri įkvėpimo šaltiniai keliauti. Sausio pabaigoje, dieną prieš kelionę, Vilniuje mus aplankė draugė, kuri būtinai norėjo padovanoti vaikams kalėdines dovanas (šventiniu laikotarpiu susitikti nepavyko). Ji žinojo, jog kažkuriam Maroko mieste prie vandenyno gyvena Agnė ir turi jaukius svečių namus.

atostogos Maroke
atostogos Maroke

Sutapo, jog uostas Essaouira buvo pagrindinis mūsų kelionės tikslas, todėl tik čia atvykusi, pradėjau ieškoti Dar Sabon. Buvo beprotiškai smalsu sutikti lietuvę, gyvenančią ir dirbančią čia. Pirmą sykį Agnės tiesiog neradome. Ji buvo išvykusi į Londoną, pasisekė, jog trumpam. O tada, kai Dar Sabon durys man buvo atidarytos, aš supratau, būtinai turiu apie tai parašyti. Apie įstabiai švarius, kvepiančius citrinžole, skoningai minimalistiniu marokietišku stiliumi įrengtus svečių namus, kur visos detalės apgalvotos. Čia sienas puošia Agnės kurti paveikslai, jos draugo fotografo darytos Maroko nuotraukos, muilo piešinys laiptinėje, keturi kambariai puošti unikalia marokietiška tekstile. Kad toks grožis atsirastų, reikia žmogaus su istorija.

atostogos Maroke

Papasakok apie save. Koks buvo tavo kelias iki svečių namų Maroke atidarymo?

Jau būdama labai jauna, maždaug aštuoniolikos, dirbau vadove drabužių parduotuvėje. Čia mane pastebėjo italų kompanija ir pasiūlė kontraktą. Dirbau įvaizdžio specialiste visose tinklo parduotuvėse Lietuvoje ir Rusijoje. Ilgainiui, pritrūko iššūkių, tad išsikrausčiau į Londoną ieškoti garsesnių vardų ir rimtesnių užduočių. Keista, aš pati niekada savęs nelaikiau kūrybinga asmenybe. Jaučiausi esanti praktiška, realistė. Aš tiesiog turėjau intuiciją ir pojūtį spalvoms, formoms, detalėms. Visada maniau, jog mane tiesiog lydėjo sėkmė, ir atsiradau tinkamojo vietoje tinkamu laiku, pastebėta reikiamų žmonių, bet tiesa ta, jog viską pasiekiau savo darbu.

4
Karjerą Londone pradėjau nuo įvaizdžio specialistės darbo drabužių parduotuvėje, o laikui bėgant tapau atsakinga už viso parduotuvių tinklo įvaizdį. Ir net tada man kažko trūko, nuolatos jaučiau dar didesnių iššūkių ir darbų poreikį, norėjau atrasti save. Tad po kelerių metų darbo mados srityje, norėjau pokyčių. Taip prisijungiau prie vienos didžiausių baldų kompanijų pasaulyje „Steinhoff“ – reikėjo sukurti visiškai naują įvaizdį jų baldų parduotuvių tinklui „Harveys“ Didžiojoje Britanijoje. Negalėjau patikėti, kad būtent aš buvau pasirinkta tokiam išbandymui. Čia aš pradėjau artimai dirbti su architektais, grafikos dizaineriais, baldų tiekėjais, išmokau daug apie statybas ir jų valdymą, iš labai arti stebėjau baldų gamybos procesą, paragavau rinkodaros ir rinkos analizės dalykų. Tai buvo kažkas magiško, mėgavausi kiekviena vykstančio proceso akimirka. Pirmosios atnaujintos parduotuvės dizainas ir idėja pasiteisino su kaupu, todėl naują įvaizdį pritaikėme visoje Didžiojoje Britanijoje. Būtent tada supratau, kad atradau savo pašaukimą – interjero dizainą.

atostogos Maroke
Taigi darbas sudėtingoje, reikalaujančioje daug atsakomybės aplinkoje visas septynias dienas per savaitę, tapo kasdienybe. Laikotarpis tik sunkėjo, nes ir toliau atidarinėjome naujas parduotuves, gaudavau naujų dizaino užduočių – biuro, sandėliavimo, darbuotojų erdvių kūrimo. Vienu metu turėjau tvarkytis su beveik 400 parduotuvių visoje Jungtinėje Karalystėje, o viskas ko norėjau aš pati – galimybės sustoti, pailsėti. Man buvo tik 26-eri. Prisiminus pirmos kelionės į Maroką įspūdžius, Essaouira atmintyje išliko kaip ramybės uostas, oazė. Ten būti buvo paprasta, ramu ir lengva. Noriu svečių namų Essaouiroje – tokia mintis palengva atėjo man į galvą, ir nebepaleido. Ši idėja man padėjo keltis rytais ir tęsti pradėtus darbus. Įsivaizdavau paprastą, minimalistinį namą, marokietiškos arbatos gėrimo ceremoniją jo terasoje, jūros kvapą, žuvėdrų klykavimą. Essaouira tapo mano svajone. O po dvejų metų svajojimo, sunkaus darbo ir kiekvieno svaro taupymo, aš įsikūriau Essaouiroje. Svajonė tapo realybe.

atostogos Maroke

Kaip kūrei Dar Sabon? Kaip gimė interjero koncepcija? Kokia šių svečių namų specifika?

Diena, kai aš laikiau Dar Sabon raktus savo rankose, mane pribloškė – aš išties turiu svečių namus! Svajonė išsipildė. Bet kas dabar? Kas toliau? Prisimenu save sėdinčią pirmo aukšto kampe ir bijančią tos atsakomybės, kurią ką tik įsigijau. Namas buvo negyvenamas. Jis buvo tuščias, nešvarus, dvokė ir atrodė bedvasis. Pamenu garsiai kalbėjau su namu „Ką man daryti? Nuo ko pradėti?“ Sutvarkyti šį pastatą buvo didžiulė užduotis. Aš visada žinojau, jog Dar Sabon bus mano mažas verslas, o ne nuosavas gyvenamasis namas, todėl norėjau ir turėjau mažiau nei per penkias savaites jį paruošti startui. Nuo ko pradėti? Pirmiausia, aš viską išvaliau. Man, kaip dailininkui, reikėjo švarios drobės pradėti.

14 muilo piešinys siena
Viskas buvo didelis iššūkis. Kur pirkti dažus? Kur rasti patikimą ir gerą santechniką? Kur įsigyti geros kokybės patalynę? Kur gauti padorų kavos aparatą? Kaip išspręsti ventiliacijos problemas? Ar turėčiau statyti antrą terasą, ar pakaks esamos? Šis projektas nebuvo svajonių namo kūrimas, kai turi daug laiko ieškojimams, idėjų kolekcionavimui, nuotaikų koliažams daryti, ar puikiausiam kilimui bei užtiesalui įsigyti. Aš jaučiau didžiulį spaudimą. Nors taip, aš įsivaizdavau, jog norėčiau baltų su kutais lovos užtiesalų, bordo ir smėlio spalvos kilimų, etninių motyvų pagalvėlių ir nuostabių tradicinių užuolaidų. Tačiau realiai aš to tiesiog negalėjau rasti Essaouiroje.

15

Marokas mane išmokė priimti, dirbti ir naudoti tuos daiktus, kuriuos matau aplinkui, o tuos, kurių negaliu įsigyti, tiesiog susikurti pačiai. Aš pamenu bemieges naktis, kada dažiau senas kėdes, siuvau pagalvėlių užvalkalus, restauravau senus šviestuvus, kuriuos pirkau sendaikčių turguje, netgi tapiau paveikslus. Tai buvo sekinantis laikotarpis, bet mačiau jame daug prasmės – juk taip prisiliečiu prie kiekvieno svečių namų kampelio kūrimo; kiekviena pagalvėlė buvo pasiūta mano pačios, daugelis baldų buvo restauruoti.

16
Aš visada ieškau pusiausvyros ir švaros erdvėse. Negaliu pakęsti kičo ir per daug detalių. Man gražu, kai erdvė prisipildo asmenybe, kuri ją kuria, patinka, kai viskas būna tikra, realu, praktiška. Dizainas – tai ilgai trunkantis procesas, ypač komercinėse patalpose. Dar Sabon vis dar netobulas, aš turiu milijoną idėjų, kaip viską galima patobulinti, netgi klausiu savo klientų nuomonės, domiuosi jų pasiūlymais. Aš noriu, kad Dar Sabon jie jaustųsi kaip namuose, laiminguose namuose. Tai namas, kuris veikia. Tai vieta, kur žmonės susirenka ir dalijasi istorijomis – tai tikra ir gyvenimiška.

atostogos Maroke

Kokių dalykų atradai savyje, įrenginėdama Dar Sabon?

Ką aš sužinojau apie save, kurdama Dar Sabon? Kad kai nori, viskas įmanoma. Labai svarbu siekti dangaus, net žinant, jog yra didelė tikimybė nutūpti medžio viršūnėje. Dirbdama Didžiojoje Britanijoje buvau įpratusi naudotis tiekėjų paslaugomis, gauti norimą spalvos toną, tekstūrą ar audinį, ir teko prisitaikyti, nes Essaouiroje toks darbo modelis tiesiog neegzistuoja. Išmokau pasidaryti daiktus pati. Jei negaliu rasti apvalaus kilimo – galiu jį susikurti. Išmokau neįsikibti į vieną idėją, nevartyti per daug žurnalų ar kopijuoti, ką jau padarė kiti. Čia neturime dizaino tendencijų, nėra tiekėjų, nėra paprasta rasti tai, ko ieškai. Esi tik tu ir tavo vaizduotė. Tai ir gąsdina, ir džiugina.

atostogos Maroke

Kas tave įkvepia kasdien?
Aš gaunu įkvėpimo iš gamtos: gražių kalnų, lengvučių plunksnų. Mane įkvepia bangos lūžio momentas, linijos medžio žievėje. Žinoma, ir kelionės – mėgstu stebėti žmones. Patinka drąsios, išraiškingos asmenybės. Gera klausytis stiprių, su pasitikėjimu papasakotų istorijų. O gyvenimas vykstantis greta manęs – kasdienio įkvėpimo šaltinis.

Ačiū labai už pokalbį.

Interjero stilių ABC. Marokietiškas interjero stilius

Pasidaryk Pati. Namų kvapai marokietišku stiliumi

Keturios savaitės su vaikais saulės nubučiuotame Maroke

Maroko skoniai

Roma – sužavėjusi, netikėta ir griaunanti mitus

Kaip čia patikėti, kad jau savaitė, kaip mes grįžę iš saulėtosios Italijos, iš svetingosios Romos. Kelionei ruošiausi kaip niekada anksčiau – daug skaičiau, domėjausi ir ieškojau. O kaip kitaip, kai bilietai nupirkti vasaros pradžioje :)

Visi be išimties kelionių vadovai ir straipsniai internete rašė: Romoje viešasis transportas tragiškas – autobusai vėluoja, juose prisigrūdę žmonių. Metro neišvystytas, jame taip pat grūdasi žmonės, nors juo važiuoti patogu, bet jis nevažiuoja visur kur reikia. Ir taip toliau ir panašiai… Mums nebuvo nieko panašaus!

Viešbutis, kurį radau po ilgų paieškų, įsikūręs tolokai nuo centro. Išsirinkau tokį, nes man patiko jo įvertinimas, kurį radau internete. Be abejo, kaina nebuvo paskutinėje vietoje. Keturių asmenų šeimai, gan prasto viešbučio kaina Romos centre, 4 naktims prasideda nuo 400 eur (tuo metu, kai aš ieškojau viešbučio). Mes sumokėjome perpus mažiau. Gavome patogų viešbučio kambarį, prie kurio buvo dušas ir WC, kambarys buvo kasdien tvarkomas. Važiuodama iš oro uosto į viešbutį labai pergyvenau, laukiau kada prasidės kamščiai, neatvažiuos autobusas ir panašiai. Kai įlipome į autobusą – laukiau kol į jį prisigrūs žmonių, įlips visoki keistuoliai ir kabinėsis – nesulaukiau. Ir taip buvo ne tik pirmą kartą. Puiki kelionė į miestą ir atgal buvo kiekvieną dieną.

Roma-aukstai

Kiekvieną dieną iš viešbučio autobusu važiuodavome iki traukinių ir metro stoties Tiburtina, ten buvo ir mūsų autobuso galinė stotelė. Kelionė autobusu trukdavo apie 30 minučių, bet visą kelią galėjome dairytis į romiečių kasdienybę, todėl kelionė tikrai neprailgdavo. Dar apie 15-20 minučių važiuodavome metro iki tą dieną pasirinktos vietos.

Roma man paliko atviro, draugiško miesto įspūdį. Jei kas leistų rinktis Paryžius, ar Roma, tikrai rinkčiausi pastarąją. Žmonių draugiškumas, geranoriškumas stebino ir džiugino. Neteko sutikti nei vieno pasipūtusio, nedraugiško. Atvirkščiai – visi rūpestingi, dosniai dalinantys komplimentus, glostantys vaikų galvas ir padedantys prireikus. Mums visi buvo malonūs, pradedant viešbučio administratoriumi, kuris laukė mūsų atvažiuojančių jau po darbo valandų, baigiant žmonėmis, kurie „saugojo“ mūsų vaikūs, kad jų nesuspaustų metro attenzione bambini! skambėjo per visą vagoną.

mergyte-vatikanas

Kelionei susidėliojom planą. Ir pačia pirmą viešnagės dieną aplankėm Vatikaną, buvo antradienis,o pagal rekomendacijas į Vatikaną, jei nesieki būtinai susitikti su popiežiumi, trečiadieniais geriau nevykti. Atstovėjome didžiulę eile, kad patektume į Švento Petro Baziliką. Buvo verta. Bazilika įspūdinga tiek dydžiu, tiek meno kūriniais, esančiais joje. Pavaikščiojome ir Bazilikos požemiuose, o didžiulis įdomumas buvo pakilti liftu ir pasivaikščioti aplink Bazilikos kupolą. Taip pat pažvelgti į Vatikaną nuo stogo. Įėjimas į Baziliką nemokamas. Eilėje reikia stovėti todėl, kad kiekvieną įeinantį patikrina kaip oro uoste. Mokamas yra pakilimas ant bazilikos stogo. Ten eilė ne tik prie bilietų kasos, bet ir prie lifto, į kurį įleidžia ribotą kiekį žmonių. Eilėse laukti verta ir tikrai neprailgsta.

vatikanas

Trečiadienį skyrėme Koliziejui ir Romos imperijos istorijai. Aš buvau ir esu sužavėta tos didybės, kurią sukūrė žmogus. Esu skaičiusi ne vieną ir ne du grožinės literatūros kūrinius, kur veiksmas vyksta Romos imperijoje (mano favoritas Colleen McCullough romanas Žolynų vainikas), buvo labai įdomu prisiliesti prie vietų ir pastatų, kurie stovi daugiau nei du tūkstančius metų.

romos-imperija

Ketvirtadienį skyrėm tiesiog pasivaikščiojimui po miestą. Romos įžymybę Trevi fontaną matėme pro statybų aptvarus, šiuo metu fontanas remontuojamas. Net ir aplink remontuojamą  ir tvoromis aptvertą fontaną būriuojasi minios turistų, mes tiesiog pasistengėme kuo greičiau praeiti pro šalį. Kita Romos įžymybė, Ispanijos aikštėje esantys laiptai taip pat aptverti ir ruošiami remontui. Aš būtinai norėjau aplankyti gėlių turgų Campo de Fiori. Ir ten praleidom daug laiko. Gėrėme granatų sultis. Skonis nėra toks geras,kaip galėtum tikėtis, nes sultys karčios. Bet spaudimo procesas, pagyvintas šuksniais – įspūdingas.

granatu-sultys

Turgus esantis Campo de Fiori – Gėlių aikštėje, skirtas ne tik turistams, bet ir romiečiams, kurie ten ateina pirkti vaisių ir daržovių. Prisižiūrėjus tokio grožio vaisių, daržovių grįžusi į Lietuvą net nuliūdau. Bet, sakykim, jie neturi raugintų kopūstų :D

campo-de-fiori

Kelionėje nenusipirkome nieko įspūdingo. Tiesa, aš parsivežiau naują suknelę :) Šioje kelionėje pastebėjau, kad ne mažiau smagus už tikrąjį apsipirkinėjimą yra vadinamasis window shopping, kai tik dairaisi į vitrinas, grožiesi siūlomais dalykais, bet nieko neperki. Tiesa, parsivežėme romietiško pecorino sūrio. Gaminamas iš avių pieno, šis sūris, sako, buvo tradicinis gladiatorių maistas.

roma-window-shopping

Turistų Romoje viskių visokiausių, kaip ir turi būti tokiame mieste. Mane labai sužavėjo kinės. Pasipuošusios, pasitempusios, visur save fotografuojančios.

kines

Aš taip pat buvau pasipuošusi, pasitempusi :) o ištiesų – laikiausi tradicijos ir keliavau su suknele. Nors vežiausi vieną suknelę ir su kita skridau, visas, išskyrus pirmą, kelionės dienas praleidau su pilka Adatytė suknele. Ir Instagram ir visiems kas klausė gyriau šią suknelę. Įsigijau ją labai netikėtai užklydusi į Adatytės puslapį internete ir esu labai patenkinta. Jaučiu, kad ši suknelė bus šio šaltojo sezono mano rūbas Nr. 1. Tiesa, buvau suplanavusi, kad ir namo skrisiu su šia suknele, bet paskutinę dieną apsipyliau ją kava :) Teko persirengti tiesiog parke, kuriame leidome laiką iki važiavimo į oro uostą.

Visą kelionę dalinausi netradiciniais Romos vaizdais. Čia Sofija mane įamžino fotografuojančią alyvmedžio šakelę. Ko dėl meno nepadarysi :D nei venas alyvmedis nuotraukos vardan nenukentėjo!

instagram-menas

Pabaigai noriu pasakyti – Roma yra nuostabi: triukšminga, sena, įdomi, energinga. Aš tikrai grįžčiau tyrinėti jos senųjų gatvelių, vaikščioti jomis ir gerti į save šio seno, puikaus miesto, kuris mane pakerėjo. Labai mėgstu didelius miestus, jų gyvenimą, energija ir žmones, kurie juose gyvena. Pati semiuosi energijos būtent iš miestų ir jų istorijų. Roma mane pakerėjo, sužavėjo ir galiu jai sakyti tik komplimentus. Kiekvienam linkiu ją aplankyti. Nors kartą.