Pastaba: šiuo metu vyksta TenKurNamai puslapio gerinimo ir tobulinimo darbai. Atsiprašau, jei šiuo metu yra kokių nesklandumų ir neveikiančių dalykų. Viskas jau tuoj tuoj bus gerai :)
Baigiau mokyklą prieš 13 metų. Per tą laiką buvo visko – universitetas, vykusios ir nelabai darbo patirtys, santuoka, vaikai ir dar daug visko. Sakyčiau, kaip pas kiekvieną, baigusį mokyklą ir pradėjusį gyventi.
Esu labai laiminga, kad savo gyvenimo kelyje sutinku labai įdomių ir mane įkvepiančių žmonių. Todėl sugrįžti į mokyklą tikrai nebuvo mano pačios idėja. Nusižiūrėjau ją nuo Ilzės Butkutės, kuri į mokyklas važiuoja ne vienus metus. Skaitant jos įspūdžius ir kilo mintis – aš taip pat noriu! Labai tikiuosi, kad kažkas (gal Tu?) nusižiūrės tai nuo manęs.
Kodėl verta grįžti į mokyklą?
Nes baigus mokyklą gyvenimas tik prasideda! Aš esu didžiulė mokymosi iš praktikos šalininkė. O kas gali būti geresnis pavyzdys augančiam žmogui, nei jau baigę mokyklą, tos pačios mokyklos mokiniai?
Tikiu, kad kiekvienas mūsų, nesvarbu ką veikiame gyvenime, turime kuo pasidalinti su mokiniais. Labai svarbu, kad jie žinotų, kad taip, kaip jiems dabar yra mokykloje, buvo ir kitiems. Ir kad viskas yra išgyvenama.
Svarbu, kad jie žinotų, jog galima dirbti įvairius darbus. Ir būti laimingu. Gal tada, kad ateisi ir papasakosi apie tai, ką veiki gyvenime, padės bent vienam vaikui rinktis jo gyvenimo kelią.
Kiekviena patirtis yra svarbi ir vertinga. Bet naudinga ji tada, kai kažkam padeda. Man rodos mokiniai yra būtent ta publika, kuriai reikia žinoti kuo daugiau apie gyvenimą po mokyklos. Prisimenu, kaip būdama mokinė svajodavau, kad mokykloje kas pasakotų apie savo profesiją, kad ateitų tėvai ir supažindintų su tuo, ką veikia savo darbuose. Deja, tai matydavau tik filmuose. Dabar, po truputį tai tampa realybę ir kiekvienas mūsų galime tapti to dalimi.
Apie ką mes kalbėjome?
Nors tema, kurią vežiau į savo mokyklą, buvo apie saugumą internete, progų pakalbėti apie kitus dalykus atsirado ne viena. Pirmą kartą garsiai pasakojau apie patyčias, kurias man teko patirti mokykloje. Ir apie tai, kaip aš su jomis susidorojau (duok durniui kelią yra stebuklinga frazė :) ).
Truputį liūdna, kad mano nemėgstamiausia mokytoja yra ir dabartinių mokinių nemėgstamiausia. Gal ne be reikalo? Bet labai džiugu, kad mėgstamiausia, mylimiausia ir mano, ir jų – ta pati. Neveltui jos vardas Meilė ;)
Labai smagu, kad jie žino labai daug. Ir ne tik vyresnių klasių mokiniai. Trečiokai gali apie internetą papasakoti tiek, kiek ne kiekvienas suaugęs žino. Ir smagiausia, kad jiems viskas yra labai įdomu.
Koks jausmas grįžti į savo mokyklą po daug metų?
Man – labai geras :) Iš mokyklos prisimenu tik labai gerus dalykus (išskyrus tuos durnius, kuriems daviau kelią). Be abejo, tai, kad buvau aktyvi mokinė, mokyklos renginių vedėja ir laikraščio redaktorė (čia pasigyriau labai) yra ne paskutinė priežastis, kodėl man mokykloje buvo gera. Aš turėjau ką veikti, man patiko daugelis mokytojų, aš bėgdavau iš pamokų, buvau įsimylėjusi, turėjau draugių ir į išleistuves apsiaviau pirmus savo gyvenime batelius ant kulnų. Kaip sakiau – patys geriausi prisiminimai :) Todėl tokių gerų prisiminimų vedina aš su džiaugsmu grįžau į mokyklą :) Tiesa, šį kartą be aukštakulnių.
Smagu bendrauti su mokytojomis, ne iš mokinės-mokytojos pozicijų, bet tiesiog taip, kaip senoms pažįstamoms. Smagu buvo gerti kartu arbatą, pasakoti ką veikiu gyvenime, klausyti istorijų apie jų anūkes, pasakoti kas yra hashtag’ai ir dar daug visko.
Nors kartą grįžti į mokyklą po jos baigimo reiktų kiekvienam. Pirmiausia, kad suprastum jog nesi tas pats žmogus, kuris į ją ėjai. Antra, tam, kad pasidalintum su dabartiniais mokiniais savo gyvenimiška patirtimi. Ir galiausiai todėl, kad pamiršti tai, kas buvo Tavo gyvenime 12 metų ne taip ir paprasta :)
Ačiū visoms mokytojoms, kurios buvo super ir su kuriomis taip smagu buvo susitikti. Ačiū direktorei, mano puikiąjai anglų kalbos mokytojai Danguolei, ačiū mano brolio mokytojai Irutei už nuotrauką su manimi ir trečiokais. Ačiū protingąjai trečiokei Luknei, kuri žino tiek daug ir klaba taip protingai, ir kuri pasakojo klasiokams kas yra tinklaraštininkas :)
Oi, kaip įdomu skaityti! Bet dar smagiau buvo pasimatyti. Mano trečiokai, o ypač aprašytoji Luknė, įtraukti į juos sudominusį pokalbį, tikrai turėjo galimybę papasakoti savo buvimo internete patirtis. Manau, kad kai kurie patylėjo, bet į galvą susidėjo daug geros informacijos. Ačiū, Sigita, už spindinčias akis, betarpiškumą ir šypseną veide. Iki kitų pasimatymų Tavo mokykloje!