1 minutė sau. Kur mano drama?

O viskas prasidėjo labai buitiškai. Vieną penktadienio pavakarę po darbo staiga susivokiau, kad šventės atėjo. (Šiais metais, daugybės užgriuvusių reikalų maišatyje, mane aplankė jausmų Grinčas ir kalėdinę nuotaiką atstojo kalėdinis erzulys, kad parduotuvėje neprasisuksi taip greitai, kaip norėtųsi.) Šventės! Reiškiasi rutina subyrės daugiau nei savaitgaliui, reiškiasi vyras bus namie (mat kol kas gyvename per dvi skirtingas šalis), reiškiasi nugriebsiu valandėlę sau. Reiškiasi turėčiau jaustis džiaugsmingai. Turėčiau.

Po dienos kitos dezorientacijos, mat kūnas vis dar kvietė varyti senu režimu, o aplinka liūliavo atsiduoti netikėtai, lėtai tėkmei, pagaliau pasidaviau pastarajam šauksmui. Šeštadienio vakaras. Mažasis lovoje, vyras iškūrė susitikti su draugais, rytoj nereikia anksti keltis – mmm pakvipo senu geru vakarojimu. Rašyti tąkart nesinorėjo, knygų naujoje vietoje dar neužgyvenau, beliko pašmirinėti Netflix’e. Senokai to nebuvau dariusi, nes paprastai bemigdydama jaunuolį ir pati užsnūstu arba turiu kažkokių nebaigtų darbelių prie liktarnos pasilikusi.

Atsidarau puslapį ir nustembu – kas čia pasikeitė? Kur mano filmai? Kur mano prancūziškos dramos? Išmanusis filmų katalogas man meta visą krūvą dokumentikos apie geriausių restoranų šefus, apie gyvenimą miniatūriniuose nameliuose vidury niekur, apie architektūrą, apie dizainą. Dokumentiką paįvairina vienas kitas vaikams skirtas filmas, kalėdinis hitas arba serialas apie Kolumbijos gaujas. Slenku žemyn, bet nieko…Mano širdžiai mielų pasiūlymų lygiai nulis. Aaa! Drauguži, Netflix’e, pamiršai mane. O gal aš tave. Gal gi aš save…

Galiausiai per paiešką susiradau dramą apie moterį rašytoją, sutramdžiusią savo įkvėpimą buityje, bet įkvėpusią buičiai kūrybos. Nepaisant žemo suderinamumo procento, paspaudžiau play. Žiūrėjau Julianne Moore įkūnytą sumanų žaidimą su gyvenimu ir jutau, kaip manyje ima eižėti ledai. Kaip kaupiasi ašaros, kutena įkvėpimas, akys gaudo stilingas gyvenimo detales. Kaip pro užgyventą kasdienos dokumentiką veržiasi jausmų drama. Kažkur tolumoje, pagaliau!, pakvipo šventėmis.

Po filmo peržiūros, įsistebeilijau į veidrodį tarsi ieškodama savęs. Pažįstu savo akis kai jos dega gyvenimu ir bijau savo žvilgsnio apsiblaususio abejingumu. Tąkart kažkur giliai mačiau žybsint mažus spindulėlius. Jie ten! Vis dar ten! Užsimerkiau ir paprašiau Kalėdų dvasios auginti manyje ugnį, kad ją rasčiau kaskart žvelgdama į savo atvaizdą, į naują kūrybinį iššūkį, į buitį, į vaiką, į prašalaitį.

Didžiuojuosi moterimis, kurios nešdamos ant pečių namų gerbūvį, darbo įsipareigojimus, visą krūvą socialinių rolių, nepapilkėja. Kurių gyvenimas, atvirkščiai, panašus į meistrišką dramą su puikiai parinktais kostiumais, aštriais dialogais, užkrečiančia aistra. Smagu tokiuose filmuose kad ir prabėgomis sudalyvauti, pasišildyti prožektorių šviesoje, įsivelti į pokalbį. Įsikvėpti.

Aš savo ruožtu, turiu pripažinti, kad pakitusią buitį dar tik jaukinuosi. Maniau, kad man sekasi išties puikiai, nes viską teisingai ir laiku spėju padaryti. Darbe generatorius sukasi uoliai, namuose švaru ir maisto nestinga, vaikas aprengtas, sužiūrėtas, pamyluotas. Tik štai kai pritrūko kalėdinio jausmo, supratau, kad kažkur tame tvarkingame uolume, toje struktūruotoje dienų dokumentikoje praganiau ugnį. Savo gyvenimo filme pagrindinį vaidmenį perleidau rutinai, o pati tapau pilka jos parankine.

Ne, nesigraužiu ir nesmerkiu savęs. Dėkoju gyvenimui už pamoką. Didžiuojuosi, kad buities vadeles pramokau neblogai kontroliuoti (kas mano dausose skrajojančiai sielai nėra toks jau savaime suprantamas dalykas). Dabar belieka pasidažyti lūpas skaisčiai raudonai,  pabarstyti baltas dienas cinamonu ir prie liktarnos vėl prisivilioti mūzų. O! Tai kvepia skaniau nei visas krepšys mandarinų!

Žengiant į naujus metus, verčiant naują baltą lapą, linkiu ugnies ir sinematografiškos dramos sau ir Jums visoms!

Last night a DJ saved my life… And Netflix did mine.

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.