Tiesūs keliai ir kreivi takeliai

Nemesk kelio dėl takelio – sako liaudies išmintis. Ir tas brūkšnelis tarp dviejų datų marmure brėžiamas toks tiesus ir aiškus lyg kelias be sankryžų ir paklydimų. Ant rankų nešiojami tie, kurie “visad žinojo”, kur eina ir ko siekia. Mokyklą baigė su pagyrimu, tuo pat metu įvaldė fortepijono klavišus bei krepšinio kamuolį. Medicinos studijas karūnavo cum laude diplomas, nelyg vyšnios ant torto profesinį kelią papuošė stažuotės už Atlanto. Namas užmiestyje, prabangus automobilis, viršelių verta šeima, labdaringa veikla, turiningas laisvalaikis – širdį glostanti, užtarnauta ramybė pražilus. Bravo! Pavyko!

Taip matyt atrodo kokių dešimties procentų žemės gyventojų kelias. (Remiantis į jokį tikslumą nepretenduojančiais mano nuojautos apskaičiavimais.) Dar mažesnis procentas tokių keliautojų, spėju, jaučiasi autentiškai laimingi, ne pareigos įsprausti į tiesias vėžes. O kaip gi kiti? Įsiklausius, kas girdėti aplinkui – kavinėse, kirpyklose, spaudoje ar filmuose – sukasi galva. Gyvenime, kaip kokiam gyvačių lizde šnibžda pačios kreiviausios istorijos. ‘Skiriuosi. Taip ir vėl. Jau trečią kartą.’ ‘Kraustomės. Nuobodu užmiesty. Širdis nerimsta, miesto ilgisi.’ ‘Bėgam į Australiją nuo darganų gimtųjų.’ ‘Grįžtam iš Australijos išsiilgę savo krašto prozos.’ ‘Įstojau į teisę.’ ‘Mečiau teisę.’ ‘Pradėjau blog’ą.’ ‘Nusibodo afišuotis. Išeinu metams į vienuolyną.’ ‘Pamilau moterį.’ ‘Viską pardaviau, noriu būti laisva, noriu kurti.’ ‘Vaje, vaje’ – linguoja galvomis mamos ir močiutės, ‘nei ką draugėms anei giminei pasakyti.’

Ilgą laiką žmonių giminę mačiau lyg padalintą į tas dvi kategorijas – stabiliųjų ir besiblaškančiųjų. Deja aš, nepaisant geriausių intencijų eiti kryptingai į tikslą, nuolat šleptelėdavau į tą antrąją. Sulig kiekvienu vingiu ar posūkiu, nauja sankryža, nauja pradžia jausdavausi vis tolstanti nuo tiesaus kelio idealo. Tuomet grauždavausi, kad negaliu pateikti pavyzdinio dosje prie giminės stalo, kad “neaišku, kas čia iš manęs bus, mat niekaip vietoj negaliu susitupėti”. “Ar man motyvacijos trūksta? Ar valios? Ar kas su manim negerai?” – klausdavau savęs prislėgta pasilyginimų su tais, kurie kopia į viršūnes bemaž neklupdami.

Prieš gerą mėnesį viešėjome su šeima Olandijoje (šalyje, kur mano “čakros” kažkodėl dainuoja iš džiaugsmo). Išsinuomojom mažą, neįtikėtinai jaukų lizdelį prie kanalo vidury žalių laukų. Jo medinėje terasoje, apgaubtoje šokančių nendrių, lyg niekur nieko, lyg tai būtų visai įprasta, stovėjo baltut baltutėlė vonia ant blizgių riestų kojelių. Tokia praktiškų sprendimų nesuvaržyta erdvė buvo būtent tai, ko tuomet norėjosi mano sielai. Kodėl? Mat vėl priėjau sankryžą. IR VĖL širdis kvietė sukti iš įminto kelio į nežinią. Prisileidau vonią garuojančio vandens, įmečiau keletą rozmarino šakelių nuo šalia augančio krūmo, įsipyliau taurę vyno ir panirau į rudenišką rojų, glostoma vėjo ir saulės. Laikas, rodos, sustojo. Kūnui lepinantis netikėtame kontraste – keramikinėje vonioje vidury lauko, akimis ganant debesis, netikėtai prasiplėtė ir širdies ribos.

Kokia laisvė gyvena už binariškojo juoda balta paveikslo! Tą akimirką, lyg susiliejus akvarelės spalvoms, didžiam savo džiaugsmui pamačiau, kad niekada ir nebuvau išklydusi iš jokio kelio. Taip, išorėje vingių ir zigzagų apstu. Ne kartą uždariau vienas duris, vedama smalsumo ieškoti, kas slypi už kitų durų. Keitėsi veidai, mokslų kryptys, darbai, pomėgiai. Kitau ir aš, mano išvaizda, gyvenimo būdas. Grafiškai, pavaizdavus, gautųsi visiška priešingybė tiesiai tvarkingai linijai. Bet! Viduje mano kelias kuo įnirtingiausiai ir nesustabdomai vingiavo ir vingiuoja į patį svarbiausią man tikslą – tikrąją savastį.

Kiek atsimenu nuolat buvau ir esu vedama į priekį būtent klausimų apie pasaulį ir save jame. Gyvenime, nelyg teatre, kintant scenoms, keičiasi dekoracijos, bet istorija vingiuoja pirmyn. Ar būčiau viename darbe ar kitame, ar sėdėčiau namuose su vaiku, ar palinkusi prie raštų – tai tik fonas mano kelionei. Svarbiausia, ar čia, kur esu, jaučiuosi rami, laiminga, autentiška. Ar šią akimirką sugebu duoti tai, ką turiu geriausio? Jeigu ne, ieškau, ką keisti. Kartais tereikia pakoreguoti požiūrį, bet būna, kad pasijuntu užklydusi ne į tą sceną, ne į tą pjesę. Turiu apsisukti ir eiti kitur. Nemoku apgaudinėti savęs. Net minkščiausios sofos neužliūliuoja į komforto zoną, jei viduje kažkas kirba.

Išsimaudžius gaivinančiame suvokime, likusi viešnagės dalis buvo it poezija. Rodos, visa pasirinkimų ir dvejonių drama kaip voratinklis pakibo saulės spinduliuose ir tapo lengva, perregima. Buvome kartu, buvome jautrūs, kalbėjome apie tai, kas sunku, sugebėjome priimti sprendimus, kurie nei iš tolo neatrodė patogūs ar paprasti. Piešėme naujus vingius savo, kaip šeimos, kelyje, ištrūkę iš taip negalima ir taip reikia rėmų. Ir štai jau kone mėnuo kai gyvename tais pokyčiais. Nors būna ir sunkių akimirkų, ramybė viduje išduoda, kad pasirinkome teisingą kryptį. Kai širdis tyliu balsu kviečia žengti paskui ją nepramintais takais, einu. Man tai yra tiesiausias kelias, kad ir kaip jis atrodytų iš šalies.

O kaip Jūsų likimai vingiuoja? Ar sunku vidury kelio sustoti ir pasukti priešinga linkme, jei taip šnabžda širdis?

1 Comment

  • Kartais sustoti ir įkvėpti iš naujo – tiesiog būtina. Man, asmeniškai, labai sunku išeiti iš to, vadinkime, tiesaus kelio, nors širdis šnibžda kitaip, bet slegia atsakomybė ir, matomai, kažkoks įprotis/pripratimas.

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.