1 minutė sau. Lauktuvės iš Toskanos

Aš jaučiu didžiulį džiaugsmą, kai prie TKN komandos pasisiūlo prisijungti žmonės, turintys puikių idėjų. Šį kartą pristatau Aušrą Mariją (daugiau apie ją Apie puslapyje), kurios įžvalgomis ir tekstais seniai žavėjausi FB, o dabar ji perima į savo rankas mano apleistą, bet labai mėgstamą puslapio rubriką 1 minutė sau

Šįmet atostogavome Italijoje, Toskanos regione. Mama mia! – koks grožis. Keliaujant po tokius kraštus sukirba mintis, jog aukščiausiasis turi savo favoritus šioje žemėje. Ar negana to, kad kur pasisuksi ten scenografiškieji kiparisai žydrą padangę ramsto? Kad neaprėpiamuose vynuogynuose sirpsta svaigaus dievų nektaro vaisiai? Kad žydra jūra bičiuliaujasi su žadą atimančiais kalnais? O kur dar alyvmedžių giraitės, gigantiški rozmarinų krūmai? Kol kas net nebandau į džinsus spraustis – kaltės, vienok, nė lašo. Tos tris valandas trunkančios vakarienės, ypač man, itališkos virtuvės gerbėjai, tikrai neprailgdavo. Ir visgi ne pastarieji regiono deimantai, o kai kas daug subtilesnio užbūrė mano širdį.

Ne kartą esu girdėjusi, kad familia italiana yra šioks toks fenomenas. Viena už italo ištekėjusi draugė guodėsi, kad vyro mamulė, seserys ar net visas būrys giminaičių namus užgriūna kaip audra iš giedro dangaus ir, kaip ir pastarosios, jų nelabai išvarysi anksčiau laiko. Daugeliui privačią erdvę vertinančių šiauriečių toks familiarumas, matyt, neteiktų džiaugsmo. Aš būčiau ne išimtis. Bet! Kai esi svečias ir kai tau itališka šeima kuo plačiausiai atveria savo namų duris ir glėbį, giliai širdy kažkas suvirpa. Rodos susivoki, kaip buvai pasiilgęs tokio paprasto atlapaširdiško artumo kitam žemės bendrakeleiviui. Visai nejučiomis imi kvestionuoti šių dienų individualistinio atsiribojimo kainą. “Ar steriliosios mūsų kapsulės, talpinančios mikro šeimas ir vieną kitą draugą dar turi erdvės džiaugsmingai bendrystei su mus supančiu pasauliu?” – klausiau savęs krimsdama gardžiausią pasaulyje picą Margaritą ir klausydama pokalbių simfonijos prie gausaus itališkos šeimos stalo.  

Į šį rojaus kampelį nutarėme keliauti netikėtai sulaukę kvietimo iš vyro studijų laikų draugo. Kadais gyvendamas už Atlanto vyras susibičiuliavo su Amerikoje gimusiu, itališkų šaknų vaikinu. Dar būdamas ten susipažino ir su šio draugo šeima. Ir štai po daugybės metų, išsiruošusi kasmetinių atostogų į savo gimtąją žemę itališkoji familia prisiminė, kad kažkur Europoje turi seną gerą bičiulį. “Daug metų nesimatėme. Gal nori atvykti ir kartu praleisti atostogas?” Sako: “Vietos turime, maisto taip pat, jums tereikia atvykti”. Tokio pasiūlymo nepriimti būtų mažų mažiausia nepadoru, ar ne? Susikrovėme mantą ir į kelią!

Kelionės metu aš vis periodiškai sunerimdavau: “Kur būtent mes ten apsistosime ir kiek mums tai kainuos?” “Kaip tai nieko?” “Perklausk, ką mes galime atsivežti, kad prisidėtume prie bendro stalo?” “Rimtai, nieko?” “Ten juk bus kone giminės susitikimas, ar mes nekliudysime?” “Atriedame su visa šeima ir dar šunimi ir taip kaip niekur nieko įsiliejame į giminę?” Taip, būtent tokias mintis gimdė mano lietuviškas kuklumas, sumišęs su vakarietišku noru būti emancipuotai ir nepriklausomai. O vyras tik ranka moja: “Tu jų nepažįsti, susitiksi ir visos dvejonės išgaruos.”

Taip ir buvo. Ne, viskas buvo geriau. Su kaupu. Atvykome anksčiau nei planuota, anksčiau nei jaunimas iš Amerikos. Kitaip sakant, buvome vieni iš pirmųjų svečių giminės susitikime. Ups, tik mes visai ne giminė. Bet ar tikrai? Patį pirmąjį vakarą mūsų mažylis jau vairavo stipruolės tetos Gabriellos traktorių šeimai priklausančiame vynuogyne. Būtent mūsų baltapūkiui, nuėmus derlių, buvo paliktos kabėti dvi kekės saldžiųjų uogų. Devyniasdešimtmetė nona visą vakarą braukė džiaugsmo ašaras “Ma che bel bambino!” Vakaras baigėsi nuostabia vakariene restorane ant kalvos tarp alyvmedžių. Pasisiūlius prisidėti prie sąskaitos, šeimos galva nesileido į kalbas: “Mes labai džiaugiamės, kad atvykote. Niekuo nesirūpinkit.”

Kitą dieną atskrido ir lauktieji vyro draugai iš Amerikos. Šeimos stalas pagausėjo gerokai ir, rodos, progresiškai augo kas vakarą, prisijungiant vis naujam pusbroliui ar kažkieno iš giminės draugams. Rodėsi, kad ši šeima yra laki ir keičianti formas it kokia medūza. Jeigu tu esi vieno iš šeimos atstovų draugas, tai visi kiti tave priims ir mylės kaip tikrą šeimos narį – vyno, maisto bei dėmesio tau tikrai negailės. Valgėme, maudėmės, juokėmės, keliavome, naktinėjome prie žvakių kaip tikra šeima, susibūrusi pasidžiaugti kartu. Taip be galo glaudžiai bičiuliaujantis praskriejo savaitė. Tik savaitė, bet jos užteko, kad… Kad akyse sužibtų ašaros kai senolė mums atsisveikinant paklausė: “Quando torni?” (“Kada vėl aplankysite?”)

Jau lipant į automobilį dėkoju rūpestingajam ir dosniajam namų šeimininkui: “Ačiū jums už viską. Neįtikėtina, kad per tokį trumpą laiką jūsų namuose mes pasijutome kaip dalis šeimos.” O šis tik nusišypsojo: “Jūs ir esate šios šeimos dalis.” Širdis ištirpo kaip gelato kaitrioje saulėje ir buvo labai labai gera. Tai – didžiausias suvenyras, kartu su šešiais litriniais buteliais sodraus alyvuogių aliejaus, kurį parsivežiau iš Toskanos. Nebūtinai noriu skubintis gimdyti dar penkis vaikus ar organizuoti giminės balių – vis dar vertinu savo ramią erdvę. Labiau noriu išmokti atverti širdį sutiktam pakeleiviui. Be sąlygų, be projekcijų ir be atlygio. Dalintis duona bei vynu ir dovanoti šeimos jausmą tam, kas šią akimirką prisėdo prie bendro stalo, o gal tik ant to paties suoliuko parke.   

O kas Tau yra šeima? Kur ji prasideda ir kur baigiasi?

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.