TenKurPirmadienis (42)

Baigiasi pavasaris, baigiasi mokslo metai, o man šiandien norisi pakalbėti apie draugystę. Kilo ši mintis bežiūrinėjant seniai seniai matytų kursiokių FB profilius ir galvojant, kaip skirtingai pasisuko mūsų gyvenimai ir kaip atsitinka, kad kažkada buvę ypač artimi, žmonės nutolsta ir lieka pažįstami tik internete.

Kai buvau maža, man labai svarbi buvo draugė Monika iš trečio aukšto (aš gyvenau ketvirtame). Paskui Monika išsikraustė, o draugystė, nepuoselėjama ėmė ir baigėsi. Nežinau kaip gyvena kiti, bet iš visos klasės mano rate liko dvi klasiokės, su kuriomis net ir labai retai pasimatydamos, kalbamės kaip vakar išsiskyrę. Nieko keisto turbūt, nes daug metų ir su viena ir su kita sėdėjome viename suole. 

Man labai patinka kažkada kažkur skaityta mintis, kad nereikia laikytis įsikibus žmonių, jei pradeda nesutapti požiūriai, gyvenimo būdas ir panašūs dalykai. Ir ilgą, jau suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpį man sunku buvo pritaikyti šitą požiūrį sau. Man vis rodydavosi, kad jei aš nustosiu bendrauti – įžeisiu, nuliūdinsiu, nors draugystės man pačiai nebeteikė jokio džiaugsmo. Dabar, galvoju, kad asmenybės augimas, natūrali žmogaus būsena, tik žmonių skirtingumai lemia, kad augame į skirtingas puses, pradedame domėtis kitais dalykais ir jei nebejungia tai, kas jungė anksčiau, kam versti save bendrauti toliau?

Visada grožiuosi tomis istorijomis, kurios prasideda „mes draugaujame nuo tada, kai sėdėjome vežimėliuose..“ ir man labai įdomu, koks tos draugystės kelias, kas išlaiko tokį žmonių bendrumą, kurio neišskiria metai, atstumai ir kiti žmonės, atsiradę gyvenime.

Jei gyvenate Klaipėdoje ir ieškote naujų pažinčių, o gal net draugystės, kviečių į susitikimą su manimi, Birželio 15 dieną, Klaipėdos Menų bibliotekoje. Daugiau informacijos – FB renginyje.

 

1 Comment

  • Man atrodo, kad tokiai draugystei reikia supratimo, kad tas žmogus turi savo vertybes, pomėgius ir pan. Net jeigu jie ir nesutampa, draugai visada randa apie ką kalbėti, nes juos jungia kažkokia nematoma gija :) Tada nei atstumas baisus, nei mėnuo ar pusmetis tylos, nes žinai, kad tas žmogus tiesiog yra. Sunku paaiškinti, bet pati turiu draugę nuo maždaug 4 metų. Buvo periodai kai draugavom daugiau, buvo – kai mažiau, bet niekada negalvojau, kad jos nėra. Ta prasme, aš jos net nepasiilgstu, nes turiu ją visada šalia (nors fiziškai ji Londone). Matyt čia tas vadinamasis emocinis ryšys :D

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.