Ten Kur Pirmadienis (36) visoms, kurioms dabar TAS etapas

Šie pirmadienio įrašai kolkas yra vienintelis pastovus dalykas tinklaraščio gyvenime. Nes daugeliui kitų dalykų atlikti, sukurti, parašyti kokybiškai man paprasčiausiai pritrūksta laiko. Todėl ir įrašas yra apie TĄ etapą, kuris, nors laikinas, bet labai gerai jaučiasi, ypač tada, kai turi darbą, kurį nori dirbti, bet turi vaikų, kuriems tavęs reikia labiau.

Kai turi mažų vaikų, žiema yra tas metas, kai „užsisėdėjimas“ namuose jaučiasi labiausiai. Sakau tą iš savo patirties. Aš net maistą dažniau užsisakau Barboroje, nei važiuoju į parduotuvę, ką jau kalbėti apie turgų, kurį taip mėgstu, bet savaitgalius mieliau leidžiu prie kompiuterio, nes tada turiu laisvesnę galvą ir rankas, nes mažoji laiką leidžia su tėčiu.

Kasdien renkuosi ar eisim į lauką, ar tuo metu kažkur važiuosim „tvarkyti reikalų“. Laukas dažniausiai laimi. Ten duodame paukščiukams niam, suskaičiuojame varnas (tikra to žodžio prasme), nueiname pažiūrėti balto kaimynų katino, kuris miega ant palangės, grįžtam miegoti pietų. Mažoji yra labai geras vaikas, bet šiuo smalsumo, pasaulio pažinimo ir pietų trumpo miegojimo amžiuje, darbams ir tekstams laiko neturiu. Todėl svajoju, kaip ji eis į darželį. Jei augant didiesiems vaikams nesupratau tų, kurios po metų „atostogų“ išeina į darbą, tai šiuo metu esu ta, kuri nori turėti laiko darbams, nes galva verda nuo minčių ir idėjų. Pradėjau galvoti tekstais, kurie vis nevirsta raidėmis ekrane.

Ir vis dėl to, kai praėjusį ketvirtadienį nebuvau renginyje, kuriame labai norėjau būti, o bičiulei, kuri dvi dienas kvietė į su mūsų veikla susijusius naudingus renginius atsakiau: Negaliu eiti, nes vyras tik nuo 18.30 namuose… Išmuš mano valanda dar, dabar tik mama pabūsiu. Suprata, kad būti tik mama yra smagu. Nes tą ketvirtadienį, kurį likau namuose, vaikštinėjome su mažiuke lauke, važinėjome rogėmis ir ji atsigulusi ant rogių ėmė ir užmigo. Atrodo nieko tokio, bet greičiausiai aš prisiminsiu šį jos užmigimą ilgiau, nei bet kurį renginį, susitikimą ar panašiai.

Visada, net sunkiausią rytą po nemiegotos nakties raminu save, kad vaikai auga ir jau kitą dieną jie kitokie nei buvo vakar. Todėl TAS etapas, kai jaučiamės uždarytos tarp namų sienų, atitrūkusios nuo pasaulio aktualijų ar tiesiog nuo visko pavargusios yra labai labai laikinas.

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.