Vijokliniai kambariniai augalai

Mano ankstyvuose prisiminimuose vijoklinės kambarinės gėlės, pavyzdžiui vaškuolės, augdavo daugiabučių laiptinėse, o chlorofitas puošdavo kiekvieną mokyklos klasę. Na, o kaip dabar? Dabar šie augalai yra savo populiarumo aukštumose, karaliauja socialiniuose tinkluose tarp augalų mylėtojų. Ne tik šie, bet apskritai visi vijokliniai augalai, pradedant gebenėmis, skindapais ir baigiant monsteromis išgyvena savo aukso amžių, ir ne kitaip.

Skaityti toliau „Vijokliniai kambariniai augalai“

1 minutė sau. Kur mano drama?

O viskas prasidėjo labai buitiškai. Vieną penktadienio pavakarę po darbo staiga susivokiau, kad šventės atėjo. (Šiais metais, daugybės užgriuvusių reikalų maišatyje, mane aplankė jausmų Grinčas ir kalėdinę nuotaiką atstojo kalėdinis erzulys, kad parduotuvėje neprasisuksi taip greitai, kaip norėtųsi.) Šventės! Reiškiasi rutina subyrės daugiau nei savaitgaliui, reiškiasi vyras bus namie (mat kol kas gyvename per dvi skirtingas šalis), reiškiasi nugriebsiu valandėlę sau. Reiškiasi turėčiau jaustis džiaugsmingai. Turėčiau.

Po dienos kitos dezorientacijos, mat kūnas vis dar kvietė varyti senu režimu, o aplinka liūliavo atsiduoti netikėtai, lėtai tėkmei, pagaliau pasidaviau pastarajam šauksmui. Šeštadienio vakaras. Mažasis lovoje, vyras iškūrė susitikti su draugais, rytoj nereikia anksti keltis – mmm pakvipo senu geru vakarojimu. Rašyti tąkart nesinorėjo, knygų naujoje vietoje dar neužgyvenau, beliko pašmirinėti Netflix’e. Senokai to nebuvau dariusi, nes paprastai bemigdydama jaunuolį ir pati užsnūstu arba turiu kažkokių nebaigtų darbelių prie liktarnos pasilikusi.

Atsidarau puslapį ir nustembu – kas čia pasikeitė? Kur mano filmai? Kur mano prancūziškos dramos? Išmanusis filmų katalogas man meta visą krūvą dokumentikos apie geriausių restoranų šefus, apie gyvenimą miniatūriniuose nameliuose vidury niekur, apie architektūrą, apie dizainą. Dokumentiką paįvairina vienas kitas vaikams skirtas filmas, kalėdinis hitas arba serialas apie Kolumbijos gaujas. Slenku žemyn, bet nieko…Mano širdžiai mielų pasiūlymų lygiai nulis. Aaa! Drauguži, Netflix’e, pamiršai mane. O gal aš tave. Gal gi aš save…

Galiausiai per paiešką susiradau dramą apie moterį rašytoją, sutramdžiusią savo įkvėpimą buityje, bet įkvėpusią buičiai kūrybos. Nepaisant žemo suderinamumo procento, paspaudžiau play. Žiūrėjau Julianne Moore įkūnytą sumanų žaidimą su gyvenimu ir jutau, kaip manyje ima eižėti ledai. Kaip kaupiasi ašaros, kutena įkvėpimas, akys gaudo stilingas gyvenimo detales. Kaip pro užgyventą kasdienos dokumentiką veržiasi jausmų drama. Kažkur tolumoje, pagaliau!, pakvipo šventėmis.

Po filmo peržiūros, įsistebeilijau į veidrodį tarsi ieškodama savęs. Pažįstu savo akis kai jos dega gyvenimu ir bijau savo žvilgsnio apsiblaususio abejingumu. Tąkart kažkur giliai mačiau žybsint mažus spindulėlius. Jie ten! Vis dar ten! Užsimerkiau ir paprašiau Kalėdų dvasios auginti manyje ugnį, kad ją rasčiau kaskart žvelgdama į savo atvaizdą, į naują kūrybinį iššūkį, į buitį, į vaiką, į prašalaitį.

Didžiuojuosi moterimis, kurios nešdamos ant pečių namų gerbūvį, darbo įsipareigojimus, visą krūvą socialinių rolių, nepapilkėja. Kurių gyvenimas, atvirkščiai, panašus į meistrišką dramą su puikiai parinktais kostiumais, aštriais dialogais, užkrečiančia aistra. Smagu tokiuose filmuose kad ir prabėgomis sudalyvauti, pasišildyti prožektorių šviesoje, įsivelti į pokalbį. Įsikvėpti.

Aš savo ruožtu, turiu pripažinti, kad pakitusią buitį dar tik jaukinuosi. Maniau, kad man sekasi išties puikiai, nes viską teisingai ir laiku spėju padaryti. Darbe generatorius sukasi uoliai, namuose švaru ir maisto nestinga, vaikas aprengtas, sužiūrėtas, pamyluotas. Tik štai kai pritrūko kalėdinio jausmo, supratau, kad kažkur tame tvarkingame uolume, toje struktūruotoje dienų dokumentikoje praganiau ugnį. Savo gyvenimo filme pagrindinį vaidmenį perleidau rutinai, o pati tapau pilka jos parankine.

Ne, nesigraužiu ir nesmerkiu savęs. Dėkoju gyvenimui už pamoką. Didžiuojuosi, kad buities vadeles pramokau neblogai kontroliuoti (kas mano dausose skrajojančiai sielai nėra toks jau savaime suprantamas dalykas). Dabar belieka pasidažyti lūpas skaisčiai raudonai,  pabarstyti baltas dienas cinamonu ir prie liktarnos vėl prisivilioti mūzų. O! Tai kvepia skaniau nei visas krepšys mandarinų!

Žengiant į naujus metus, verčiant naują baltą lapą, linkiu ugnies ir sinematografiškos dramos sau ir Jums visoms!

Last night a DJ saved my life… And Netflix did mine.

Ten Kur Pirmadienis (48) Geros kelionės!

Priartėjus metų pabaigai, aplink matau ir girdžiu žmones, kurie galvoja apie kitų metų tikslus, nori būti geresni ar padaryti daugiau, nei praėjusiais metais. Pati visada tokia buvau, tačiau šiemet tarsi kažkas išjungė mygtuką „kitų metų svajonės“ ir paliko galvoje tik tarpušvenčio šurmulį, šeimos reikalus ir dalykus, kurie yra tokie kasdieniniai, kad kur jau jiems pretenduoti į ateinančių metų tikslus.

Metų pabaigoje, po šiokio tokio blaškymosi ir nežinios periodo, supratau vieną dalyką – jei nori, reikia daryti. Reikia klausyti širdies, nuojautos, nesvarbu kaip vadintume tą jausmą, kuris veda į priekį per bet kokias kliūtis. Reikia jei jauti tam didžiulę trauką, daryti dabar, priimti nesėkmes, iš jų pasimokyti ir vėl eiti į priekį. Pasitikėti žmonėmis, kurie yra aplinkui, priimti pagalbą ir būti pagalba, kai jos reikia kitiems. Būti nuoširdiems.

Metų pabaigos įrašas tampa tradicija. Ir esu linkėjusi būti drąsioms ir ambicingoms, o taip pat klausyti širdies. Šiais metais linkiu – eiti į priekį. Raskite tikslą, kuris Jus motyvuoja ir keliaukite jo link. Nes kelionė yra tas laikas, kai Jūsų gyvenime atsiranda nauji žmonės, pažįstate save ir suprantate, kad net jei rezultatas bus kitoks, nei tikėjotės pradžioje, keliauti buvo verta.

Geros kelionės per 2019-uosius! Pasimatysim kitąmet!

Kalėdų eglutė ir maži vaikai

Artėjant Kalėdoms, o ypač laikui puošti namus ir eglutę, mano akiratyje vis atsirasdavo svarstymai, ką daryti, kai namuose yra metukų ir truputį daugiau vaikų. Kaip apsaugoti eglutę nuo mažiukų kuriems viskas įdomu? Ir kaip apsaugoti vaikus, kad neužsiverstų eglutės su visais žaisliukais, sau ant galvos.

Mano vaikų auginimo patirtis sako, kad vaikams visuomet įdomiau tai, kas nepasiekiama, draudžiama ir negalima. Todėl norint per Kalėdas turėti ir eglutę ir ramiai į ją reaguojančius mažus vaikus, reikia ne drausti, o atvirkščiai – leisti. Mažiukams viskas įdomu, bet labai greitai jie prie naujų dalykų pripranta, todėl receptas paprastas – leisti eglutę tyrinėti.

Skaityti toliau „Kalėdų eglutė ir maži vaikai“

1 minutė sau. Iškvėpimas – naujasis įkvėpimas

Ko jau ko, bet įkvėpimo šiais laikais tikrai netrūksta. Gal net atvirkščiai, gyvename perteklinės informacijos amžiuje – ne tik TV ir radijas po senovei burzgia, žurnalai toliau blizga pacukruotomis istorijomis, bet ir internetas kaip avilys dūzgia. Visko apstu – ir kaip rengtis, ir ką valgyti, ir kaip mąstyti, kad būtum laimingas ir prisitaikęs žingsniuoti Puikiame naujajame pasaulyje. Nesupraskite klaidingai – tikrai nebambu, man anaiptol anksčiau geriau nebuvo, labai džiaugiuosi, kad rinktis yra iš ko, kai pačią apleidžia gyvenimo mūzos. O gi bet tačiau šiandien noriu įsmeigti mažą adatėlę į išpūstą įkvėpimo burbulą ir pakalbėti apie iškvėpimą.

Skaityti toliau „1 minutė sau. Iškvėpimas – naujasis įkvėpimas“